Nemunėlio Radviliškio miestelio centre, prie posūkio į Germaniškį, pastatytas naujas kelio ženklas. Jį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos užsakymu įrengė Lietuvos automobilių kelių direkcija. Kelio ženklas nurodo, jog už šešių kilometrų bus galima pasiekti Velniapilio uolą. Kai kuriems, išvydusiems šį užrašą kelio ženkle, kilo abejonių. Žmonės svarstė, kad gaminant kelio ženklą galbūt įsivėlė klaida. Juk nuo seno žinoma apie Velniapilio olą, o ne uolą.
Įsivėlė klaida?
Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius įsitikinęs, kad gaminant kelio ženklą įsivėlė klaida. Nes, anot jo, nuo seno būdavo kalbama ir rašoma apie gamtos paminklą – Velniapilio olą. Lietuvių kalbos ir literatūros studijas baigęs seniūnas sako, jog visa literatūra bei informacinės lentelės kalba apie olą. Net ir velnias pagal legendą gyveno ne uoloje, bet oloje.
Ola yra urvas, tuo tarpu uola yra akmenų masė. O Velniapilyje, anot seniūno, yra pirmiausia ola.
G. Kubilius sakė, kad kitas tos pačios tarnybos pastatytas kelio ženklas nurodo, jog čia yra Velniapilio ola.
Seniūnas svarstė, kad jis galėtų pasiimti dažų ir tą raidę uždažyti. Bet sako suprantąs, kad tai jau būtų vandalizmas.
Todėl jis artimiausiu metu žada nusiųsti raštą Valstybės saugomų teritorijų tarnybai bei Kelių direkcijai.
Saugo ne olą, bet uolą?
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biržų regioninio parko grupės patarėjas Kęstutis Baronas tikino, kad užrašas tikrai be klaidos. Nes, anot jo, valstybės saugoma yra ne tik ola, bet visa teritorija, kurioje yra uolienos.
„Jau mūsų apie tai klausė. Tokį užrašą buvome pateikę tarnybai. Tuomet išaiškinome, kad Velniapilyje yra ne tik ola, bet ir uola“,- sakė K. Baronas.
Todėl jis šių ženklų užrašų taisyti niekaip neketina.
K. Baronas džiaugėsi, kad pagaliau uždėtas Velniapilio kryptį žymintis kelio ženklas. Atvažiavę turistai nuo Medeikių iki Nemunėlio Radviliškio nežinodavo, kokia kryptimi sukti toliau.
Skelbiama visaip
Vikipedijoje yra skelbiama, kad Velniapilio uola arba Velniapilio ola – dolomitinė atodanga Padvariečių kaime, Nemunėlio upės kairiajame krante. Ji turi valstybės saugomo geologinio gamtos paminklo statusą, kuris pirmąkart buvo paskelbtas 1964 metais.
Apie Velniapilį sukurta nemaža padavimų. Pasakojama, kad nuo seno tai buvusi velnio buveinė, kurioje prieglobstį rasdavo negandų apsupti kaimo vyrai.
Dolomitinė atodangos apačia apie 3 metrus yra iškilusi virš Nemunėlio upės vandens paviršiaus ir apie 6 metrų atstumu nuo jo tėkmės. Atodangos aukštis yra 5, ilgis – 8 metrai. Joje žiojėja karstinės kilmės plyšys – ola, kurios anga apie 1 metras, ertmės gylis – 4,3 metro.
Kiek aukščiau už Velniapilio atodangos susiliejimo su viršutine šlaito dalimi (ant slėnio ribos) duburiuoja ovali, 10 m –12 m skersmens ir iki 2,0 – 2,5 m gylio sena karstinė įgriuva, kurioje laikosi šiek tiek vandens. Greta yra keli kiti mažesni karstiniai įdubimai. Atodangos aplinkoje statokas slėnio šlaitas pakyla į 11 m aukštį, čia auga alksniai, lazdynai, ievos, jauni uosiai, kiti medžiai, susiformavusios griovos.
