Nedidelės biržiečių parduotuvės prieššventinio pirkėjų antplūdžio nepajuto, tačiau jų savininkai džiaugiasi sulaukę ištikimų pirkėjų ir teigia neturintys kito pasirinkimo – tik dirbti.
Statistikai teigia, kad nepaisant niūrių nuotaikų lietuvių šventiniai stalai buvo gausiai nukrauti ir papuošti. ŠR domėjosi, ar paprastai prieš šventes išaugančios pardavimų apimtys atnešė daugiau pajamų ir mažoms biržiečių parduotuvėms.
Iš pokalbių su verslininkais ryškėjo tendencija – džiaugsmas dėl kiekvieno kliento ir laiko, kol dar Biržų nepasiekė dideli prekybos centrai. Tie patys žmonės ar gelbėtojai, primygtinai aiškinantys, kad rajono valdžia neskuba siūlyti padėti įsikurti prekybos centrams, netrukus šauks, kad toji pati valdžia negelbėja smulkaus verslo.
Ne visi supranta, kad reikia palaikyti vietos verslą
Pasak buvusio pieninės viešbučio rūsyje įsikūrusios parduotuvės „Vaisiai, daržovės, riešutai“ savininko Eriko Kleinio, net lyginant su pandeminiais metais, prekyba sumažėjo smarkiai. Jau nekalbant, anot verslininko, apie prekybą prieš pandeminį laikotarpį.
„Kažkas baisaus. Žmonėms gal mažiau reikia daiktų, bet ir daržovių perkama mažiau. Jeigu anksčiau pirko pomidorų kilogramą, tai dabar – du pomidorus. Vietoje dviejų agurkų perka vieną“, – kalba verslininkas. Anot jo, kai kurių prekių kainos parduotuvėje kyla, tačiau kai kurių daržovių, pvz., pomidorų, paprikų, jos sumažėjo visu euru, o kai kurių kainos stabilios ne vienerius metus.
„Pekino salotos, galima sakyti, amžiais tiek pat kainuoja. Nesikeitusi ir ledo bei kitų salotų kaina.
Svogūnų irgi ta pati kaina kaip praėjusiais metais. Na, bulvės pabrango, nes brangios trąšos… Ko gero, žmonės viską prekybos centruose perka. Nueina ir tuo pačiu nusiperka visa, ko reikia. Pavyzdžiui, aš pats prireikus mėsos einu į „Agaro“, duonos – į „Biržų duonos“ prekybos tašką. Stengiuosi palaikyti vietos verslo ratą. O kitiems, atrodo, į visa tai tik nusišvilpt“, – kalba šeimos verslą ir parduotuvę 2015 metais įkūręs E. Kleinis.
Naujų prekybos centrų atėjimas neštų žlugimą
Verslininko balse jaučiasi nuskauda, stiprėjanti pokalbiui pasisukus apie biržiečių norą kuo greičiau sulaukti mieste prekybos centro.
E. Kleinis supranta, kad nebrangių prekybos centrų atėjimas į Biržus būtų smulkiojo verslo žlugimas.
„Vietos verslui bus galas, kai tik koją įkels „Lidl“, „Hesburger“ ar „McDonald‘s“. O jie anksčiau ar vėliau ateis“, – įsitikinęs verslininkas. Anot jo, Vytauto gatvėje nė vienos parduotuvės neliks, nes matantis, kas su nedidelėmis parduotuvėlėmis nutiko Pasvalyje, Kupiškyje.
„Kai tik Kupiškyje atsidarė „XXX Maxima“, o Pasvalyje – didelė „Norfa“, miesto centre atsirado laisvų patalpų, kurių niekas nenori išsinuomoti. Užsidarė nedidelės parduotuvės, žmonių srautas persikėlė į prekybos centrus“, – realybę vertina smulkus verslininkas.
Pasak E. Kleinio, iš Kupiškio atvažiavę draugai stebisi, kad Biržuose daug mažų krautuvėlių. Tad Biržai, anot verslininko, kol kas tikrai gyvi.
„Užsidaryti nesiruošiame, nes nėra kitos išeities, kaip tik dirbti ir stengtis išlaikyti šeimos verslą“, – sako nuo 2015 metų dirbančios parduotuvės „Vaisiai, daržovės, riešutai“ savininkas.
Šventės – ir su džiugesį temdančiu karo ženklu
Ne gėlių gausa, bet jų spalvinės gamos ir prekių išskirtinumu pasižyminčio gėlių salono „Floros natos“ savininkė Ramutė Plepienė sako pirkėjų antplūdžio nejutusi. Nedidukas salonas įsikūręs Rotušės gatvėje.
„Pas mane tikrai niekada nebūna pirkėjų srautų. Ateina tie, kurie tikrai žino, ką čia suras. Koks bebūtų laikas, žmonės nori sveikinti, dovanoti. Tai jautėsi ir prieš šventes. Nesakyčiau, kad pirkėjai urmu ėjo – pas mane jų visada nėra daug, bet susitikimas su jais būna tikras. Ir tuo aš labai džiaugiuosi. O iš tikro tos šventės – tai su liūdesiu. Kai visame pasaulyje vyksta tokie baisūs dalykai, yra liūdna. Tai ir tam šventiniam laikotarpiui suteikia liūdesio atspalvį. Reikia švęsti, tai žmonės ir švenčia, tačiau tos šventės – be džiugesio“, – kalba verslininkė.
Anot R. Plepienės, prieš šventes žmonės pirko nemažai – parduota ir žvakių, ir vazų. Verslininkė sako besistengianti siūlyti daiktą, kuris būtų praktiškas – nestovėtų kur nors ir nedulkėtų. Jeigu vaza, tai kad iš jos būtų galima padaryti žvakidę ir pan.
„Floros natose“ nėra „kalnų gėlių“ – pasirenkamos tam tikros rūšys, spalvos, stengiantis išlaikyti vientisą prekių ir interjero stilių.
Gėlių salono savininkė patvirtina, kad žmonės per pandemiją ir karo akivaizdoje išmoko taupyti, atsisakyti nebūtinų pirkinių. Įtakos turi ir kylančios kainos.
„Aš pati prekes perku brangiau, o parduotuvėje kainą pakelti yra labai sunku… Tačiau išgyventi reikia. Užsidaryti ketinimo nėra, net negaliu prisileisti tokių minčių. O ką daryti? Pensija dar toli“, – šypsosi įmonės savininkė verslininkė R. Plepienė. Gėlių salonas „Floros natos“ skaičiuoja septintus veiklos metus.
Kadangi patalpos nuosavos, tai nuomos mokėti nereikia, su tuo susijusių išlaidų atkrinta tikrai daug. Patalpas savininkai šildo kūrendami malkas.
Atgijęs moterų noras pasipuošti
„Vežk žmogui tai, ko jam reikia, – Vytauto gatvėje veikiančios parduotuvės „Solo“ savininkė Dangira Butkevičienė sako apie verslo formulę ir pirkėjus. – O jie renkasi, nebeskuba aklai pirkti. Ateina, apsižiūri, aplanko gal dešimt parduotuvių ir gali nebegrįžti. Prieš šventes nusivylimo tikrai nejutome – ėjo žmonės, žiūrėjo, pirko, dovanojo ir sveikino vieni kitus“.
Pasak parduotuvės savininkės, moterys norėjo pasipuošti – rinkosi sukneles, palaidines, aksesuarus. Nemažai parduota ir patalynės. Kaina nebesantis svarbiausias faktorius – labai svarbi ir kokybė. Pirkėjai labai norėtų ir kokybiškos, ir nebrangios prekės, tačiau šituos dalykus, pasak verslininkės, nėra lengva suderinti.
„Iš tiesų žmonės perka nemažai, tačiau pirkėjai visur išsisklaido – ir turguje, ir prekybos centruose, ir Panevėžio „Babilone“, ir čia sugrįžta. Ieško, lygina ir perka visur. Visą mėnesį man žmonės buvo geri. Aišku, norėtųsi, kad tas pirkimas būtų didesnis “, – kalba D. Butkevičienė.
Verslininkė dėkinga kiekvienam užėjusiam pirkėjui. Ypač džiugina tai, kad po pandemijos ir karantino žmonės atsitiesia, nori pasipuošti, susitikti nors nedidelėje bičiulių kompanijoje. Parduotuvės savininkei gražu matyti moteris, besiruošiančias su draugėmis nueiti į kavinukę ir norinčias pasipuošti naujesne suknele ar aksesuaru.
Gyvenimo nekeikia ir blogėjančiu nevadina
Į klausimą, ar kartais neateina noras atsisakyti verslo, uždaryti parduotuvę, D. Butkevičienė reagavo gyvai ir kategoriškai: „Tokio noro negali būti. Tiesiog negali. Pažiūrėkit, pensinio amžiaus žmonės dar penkerius metus dirba ir yra laimingi. Ir mums negalima prarasti noro dirbti“.
Verslininkė dejuoti ir keikti esą blogėjančio gyvenimo nelinkusi.
Pastebėjus, kad parduotuvė alsuoja ne tik jaukumu, bet ir šiluma, p. Dangira lygina penkerių metų sąskaitas už patalpų šildymą. Sąskaitose nurodytos sumos, anot jos, nėra taip jau žymiai išaugusios. Pasak verslininkės, prisidėjo koridoriaus šildymas, tačiau „čia jau nepataupysi“. O daugiabučiame name butas, kuriame įkurta parduotuvė, visada ir iki renovacijos buvęs labai šiltas. Patalpos yra nuosavos, todėl nuomos mokestis netuština piniginės.
„Gyvenimas sukasi, eina, žmonės stengiasi gyventi ir džiaugtis. Tik nereikia dejuoti, kad gyventi pas mus dabar blogai“, – kalba verslininkė, kurios parduotuvei „Solo“ gruodį sukako penkeri. D. Butkevičienė dar prekiauja ir turguje, darbą parduotuvėje patikėdama samdomai pardavėjai.
