FIBA nuotr.
„Mes krepšinio aikštelėje susitikome, susipažinome ir susižadėjome. Būtų smagu išlaikyti tęstinumą ir vestuves atšokti krepšinio aikštelėje. Kodėl gi ne – juk tai unikali mūsų meilės istorija“, – interviu LRT.lt atvirai pasakoja iš Biržų kilusi 25-erių krepšininkė Martyna Petrėnaitė.
Visgi tai ne vienintelė paprastumu aikštelėje ir už jos ribų išsiskiriančios krepšininkės svajonė. Būtent 2024-ieji atletei bus dar vieni vilčių kupini metai – didžiule aistra spinduliuojančios akys jau dabar krypsta į Paryžiaus olimpinių žaidynių atranką, jos barjero perlipimas leistų širdžiai dar kartą nusiristi į kulnus.
„Tai yra didžiausia mano svajonė ir tikslas. Manau, kad kiekvienas atletas apie tai svajoja ir to trokšta. Kur aukščiau, jeigu ne olimpinės žaidynės? Kol šansas gyvas, kol viltis yra, tol mes visi laikomės kartu ir šia svajone tikime visa širdimi“, – bendraudama su LRT.lt pasakoja M. Petrėnaitė.
Svarbius 2024-uosius atletė pasitiko su didžiulėmis permainomis – klubinio krepšinio karjeros laivą ji nusprendė pasukti į užsienį. Aukštai iškėlusi bures M. Petrėnaitė pasirinko Vengrijos kryptį ir šiuo metu atstovauja Budapešto „BGK Prima“ komandai. Jos teigimu, noras išbandyti save aukštesnėje lygoje ir pasisemti daugiau patirties buvo visada, tačiau pastaruoju metu imtis veiksmų neleido „įstrigimas komforto zonoje“.
„Ilgai neturėjau laikotarpio, skirto tik krepšiniui, o dabar gyvenu tik jo ritmu. Po treniruočių ir rungtynių turiu daugiau laiko kokybiškam poilsiui ir sau.
Dabar vėl galiu į viską žiūrėti ramiai, iš kitos pusės, atsiranda ir tam tikras supratimas, kad lėkdami pamirštame save.
Dabar jaučiu norą pasidomėti ir kitais dalykais, kyla naujų verslo idėjų, pamatau ir suprantu, kas yra tikrieji draugai.
Visą gyvenimą svajojau žaisti aukštesnėje lygoje, geresnėse komandose. Gaudavau pasiūlymų iš užsienio, bet kelerius pastaruosius metus buvau įstrigusi tokiame komfortiškame gyvenime“, – sako krepšininkė.
Šį sezoną Lietuvos moterų krepšinio lygoje (MLKL), gindama Vilniaus „Kibirkšties“ garbę, puolėja vidutiniškai pelnydavo po 11,9 taško, atkovodavo 4,1 atšokusio kamuolio, perimdavo 1,9 kamuolio ir rinko po 11,7 naudingumo balo.
Europos taurėje krepšininkė vidutiniškai rinko po 8,7 taško, 3,5 atkovoto kamuolio ir po 7,3 naudingumo balo.
Pasiūlymų vykti žaisti į Ispaniją ir Italiją šiemet taip pat sulaukusi, tačiau stiprią Vengrijos lygą pasirinkusi biržietė sako, kad Vilniuje praleistas laikas davė itin daug.
„Vilniaus „Kibirkštis“ man davė labai daug. Tai buvo mano pirmas žingsnis po ketverių metų Kaune. Pakeičiau aplinką ir, svarbiausia, galėjau atstovauti Lietuvos klubui Europos taurėje. Vilniaus ekipa tikrai stengėsi, kad būčiau komandoje, tad jiems norisi už tai labai stipriai padėkoti. Vertinu išmoktas pamokas, patirtį ir laiką komandoje“, – teigia M. Petrėnaitė.
Kad vidinių jėgų jau ir taip yra daug, sportininkė dar sykį galėjo įsitikinti 2023-iaisiais, kai ji su Lietuvos moterų 3×3 krepšinio rinktine pasipuošė Europos žaidynių aukso medaliais, o vėliau Europos čempionate pasidabino ir bronza.
„3×3 krepšinyje save pastūmėjau nuo nulio iki Lietuvos moterų rinktinės lygio. Dėl darbo, atsidavimo ir didžiulio noro įrodžiau sau, kad galiu. Šiemet noriu ir toliau sau tai įrodinėti“, – pabrėžia M. Petrėnaitė.
Praėję metai merginų trijulių rinktinei buvo išties neįtikėtini, tačiau dabar visas dėmesys jau nukreiptas į 2024-ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes, kuriose vieta dar nėra iškovota.
Per išskirtinį pokalbį su LRT.lt M. Petrėnaitė pasakoja apie didžiulę olimpinę viltį, naują pradžią Vengrijoje, tikėjimą, kad Lietuvos moterų krepšinis gali augti ir būti dar labiau matomas, ir svajonę vestuves su sužadėtiniu Marijumi Užupiu atšokti ne kur kitur, o būtent krepšinio aikštelėje.
V. Dranginio / LTOK nuotr.
– 2023-iaisiais 3×3 krepšinio Lietuvos moterų rinktinė iškovojo įspūdingų pergalių. Kokios svarbos tai buvo laimėjimai ir kiek darbo slypi už jų? – buvo paklausta M. Petrėnaitės.
– Šie metai 3×3 krepšiniui buvo tikrai įspūdingi. Turėjau milžinišką svajonę iškovoti medalį su 3×3 moterų rinktine ir tai išsipildė, todėl sezonas buvo tikrai labai geras.
Visada galima norėti daugiau ir daugiau, tačiau kad ir kaip sunkiai dirbtum ir norėtum, viskam reikia laiko. Didelė kantrybė, sunkus komandinis darbas ir štai žingsnis po žingsnio mums pavyko iškovoti medalius. Pirmas auksas Europos žaidynėse buvo didžiulė motyvacija, įrodymas, kad mes šiame sporte galime daug nuveikti. Sakoma, kad apetitas auga bevalgant, taip ir mes pamačiusios, kad galime tikrai daug, įjungėme dar aukštesnę pavarą. Iškart po žaidynių 3 savaites keliavome po turnyrus. Nebuvo visi sėkmingi ir geri, buvo visko, bet 3×3 krepšinyje daug ką lemia būtent sėkmė. Manau, kad sėkmė susideda iš daug nesėkmių, gautų pamokų, kurias tu ir privalai išmokti, jeigu nori būti geresnis.
Banguotą vasarą ir sezoną vainikavo pirmasis Europos 3×3 čempionato medalis istorijoje. Pasipuošėme bronza. Be galo didžiuojuosi komanda, nes skaudžiai pralaimėjome kovą dėl finalo, bet vėliau parodėme savo tikrą kovotojų charakterį, savo beprotiškai gerą komandos chemiją ir atsitiesėme. 3×3 krepšinis dabar yra mano didžiausias variklis.
– 2023-ieji buvo įspūdingi, bet 2024-aisiais laukia dar didesnis iššūkis – Paryžiaus olimpinių žaidynių atranka. Kokio dydžio jums yra ši svajonė, kokį kelią reikės nueiti, norint ją pasiekti?
– Tai yra didžiausia mano svajonė ir tikslas. Manau, kad kiekvienas atletas apie tai svajoja ir to trokšta. Kur aukščiau, jeigu ne olimpinės žaidynės? Kelias svajonės išsipildymo link niekada nėra rožėmis klotas, varžovės turės nemenką pranašumą, tačiau laimėti realu.
Mūsų komandos žaidėjų tarpusavio ryšys yra neįtikėtinai geras, negailime savęs, aukojamės dėl komandos. Mes be galo daug norime. Kitos komandos turi žvaigždžių, bet mes kartais demonstruojame kur kas didesnį kovingumą, todėl daug pasiekiame. Žinoma, į viską reikia žvelgti realistiškai, todėl sakau, kad bus tikrai labai sunku. Kitos šalys tam ruošiasi jau dabar. Kai kurios komandos bus žengusios metų žingsnį, o mes – vos kelių savaičių, visgi kol šansas gyvas, kol vilties yra, tol mes laikomės kartu ir tikime šia svajone visa širdimi.
– Kokią duoklę galėtumėte atiduoti savo 3×3 rinktinės treneriui Dainiui Novickui? Kiek jis duoda visai komandai, jums atskirai?
– Turime nerealų 3×3 rinktinės trenerį, jis augo kartu su mumis. Aikštelėje mes stengiamės išmokti visas pamokas, tačiau už aikštelės ribų su moterimis yra kur kas sudėtingiau. Mes galime ir ašaras paleisti, ir pykčius, ir emocijas ne visada suvaldyti.
Vis dėlto, kaip jau ir sakiau, išgyvename daug, esame kaip šeima, kuri kartu ir džiaugiasi, ir verkia, ir pykstasi, ir taikosi. Treneris Dainius visada stengsis rasti reikiamą žodį. Manau, jis jau net žino, ką kiekvienai galima ir ko negalima tam tikru metu sakyti, kaip motyvuoti ir kaip padėti nenuleisti galvos. Treneris yra mūsų pagrindinis variklis, mūsų nuotaikos ir atsidavimo užtaisas.
– Jau užsiminėte, kad 3×3 krepšinis yra didžiausia jūsų aistra. Kaip manote, kokia yra šios sporto šakos ateitis Lietuvoje, kiek norite, kad ji augtų ir toliau?
– Manau, kad 3×3 yra krepšinio ateitis, ypač mažesnių šalių, nes tam reikia mažesnio biudžeto, mažiau žaidėjų, o vis kylančios sąlygos ir, žinoma, įsitraukimas į olimpines žaidynes tikrai traukia žaidėjus išbandyti šią sporto šaką. Mane visada labai žavėjo ir traukė būtent 3×3 krepšinis. Nuo mažens, kiek tik leisdavo galimybės, dalyvaudavau visuose 3×3 turnyruose. Jeigu nebūdavo merginų komandų ar grupių, tai įsipaišydavau ir tarp vyrukų.
5×5 krepšinyje esu gana universali žaidėja, todėl dažniausiai neturiu vienos pozicijos, o būtent 3×3 krepšinyje galiu tą geriau pritaikyti. 3×3 krepšinyje vėl atradau tą degančią aistrą, iš naujo pamilau krepšinį. Labai tikiuosi, kad jis Lietuvoje ir toliau augs, sąlygos tik gerės, o didelių pasiekimų tik daugės.
– Jūsų sužadėtinis Marijus yra 3×3 krepšinio vyrų rinktinės narys. Jis taip pat šiemet sieks olimpinės svajonės. Kaip tai, kad su sužadėtiniu siekiate to paties, leidžia papildyti vienam kitą?
– Man ir Marijui 3×3 krepšinis yra labai svarbus. Susipažinome 3×3 aikštelėje, susižadėjome irgi joje, todėl tai savotiška mūsų relikvija. Krepšiniui mes aukojame labai daug, tačiau mes tuo ir gyvename. Visus paaukotus dalykus 3×3 krepšiniui atsveria mūsų begalinė meilė šitam sportui.
Tikrai labai sunku, vasarą matomės retai, tačiau mes vienas kitą labai stipriai palaikome, suprantame geriau nei bet kas kitas ir stumiame vienas kitą į priekį. Esame vienas kito ramstis ir ramybės oazė, kurioje visada galėsime rasti jėgų. Dėl didžiulio gyvenimo tempo išmokstame vertinti laiką kartu, išgyventi konkrečią akimirką ir ja pasidžiaugti. Jei kartu pavyksta atstovauti šalies rinktinei, tai būname kartu dažniau. Nepakartojama, kai galime vienas kitą palaikyti net čempionatuose, visada svajojame laimėti kartu. Kai abiejų širdys plaka tuo pačiu sportu, tai kartu užsikabinti medalį ant kaklo yra tiesiog žodžiais neapsakoma.
– Marijus jums pasipiršo būtent 3×3 krepšinio aikštelėje, o jaudinantis vaizdo įrašas akimirksniu apskriejo internetą. Galbūt, tęsiant tradiciją, vestuvės taip pat įvyks krepšinio aikštelėje?
– Mes taip labai norime tų vestuvių, bet mes lygiai taip pat labai neturime laiko joms planuoti (juokiasi). Žmonės turėtų pamatyti, kaip mes gyvename. Jau penkti metai mudu su Marijumi ariame turėdami tik minimalias atostogas. Baigiasi 5×5 sezonas, mes jau lekiame pradėti 3×3 sezono, po jo gauname vos kelias ramesnes dienas ir vėl viskas prasideda iš naujo. Kai gauname vieną arba dvi laisvas dienas, apie vestuves norime mažiausiai kalbėti, nes tada labiausiai norisi tiesiog pabūti tą akimirką.
Iš tikrųjų, tai aš labai norėčiau vestuvių krepšinio aikštelėje. Galbūt čia toks ir juokingas dalykas, todėl nežinau, ar sužadėtinis sutiks (juokiasi). Visgi kažkoks krepšinio akcentas tikrai turės būti – tai mūsų savita istorija. Mes krepšinio aikštelėje susitikome, susipažinome ir susižadėjome. Būtent todėl būtų smagu išlaikyti tęstinumą ir vestuves atšokti krepšinio aikštelėje. Kodėl gi ne – juk tai unikali mūsų meilės istorija.
– Šį klubinio krepšinio sezoną pradėjote Vilniaus „Kibirkštyje“, bet šiais metais persikėlėte žaisti į Vengrijos sostinę Budapeštą. Tai buvo ilgai brandintas noras išmėginti save aukštesniu lygiu?
– Visą gyvenimą svajojau žaisti aukštesnėje lygoje, geresnėse komandose. Gaudavau pasiūlymų iš užsienio, bet kelerius pastaruosius metus neišvykdavau dėl 3×3 krepšinio, dėl verslo ir mokslų. Buvau įstrigusi tokiame komfortiškame gyvenime. Kai po karjeros laikotarpio Kaune gavau pasiūlymą atvykti į „Kibirkštį“, supratau, kad turiu bandyti – dabar arba niekada.
Norėdavosi, kad kuo greičiau praeitų 5×5 krepšinio sezonas ir būtų galima ruoštis trijulių varžyboms, visgi supratau, kad noriu patirti naują iššūkį, dar geriau pasiruošti vasarai, sustiprėti ir sužinoti, kokios yra mano galimybės Europos taurės turnyre. Būtent todėl su Vilniaus ekipa pasirašiau pusmečio sutartį su sąlyga, kad gavusi geresnį pasiūlymą galėsiu išvykti. Žaisdama „Kibirkštyje“ aš atidaviau visą širdį, kiekvieną kartą palikau visą savo energiją aikštelėje ir išvykti nebuvo lengva. Vilniaus ekipa stengėsi dėl manęs, todėl esu jai itin dėkinga.
– Kas dar prisidėjo prie to, kad būtent dabar nusprendėte vėl paragauti legionierės duonos, ir ko tikitės iš šio naujo karjeros laikotarpio?
– MLKL klubai šiuo metu neturi tokių biudžetų, kad galėtų pasikviesti daugiau aukštesnio lygio krepšininkių, tad tas lygis ir stovi vietoje, tas burbulas ir išlieka toks pat. Visgi manau, kad lygoje vyksta tam tikrų permainų, yra pokyčių, todėl tikrai nuoširdžiai ir labai tikiuosi, kad situacija ateityje gerės, lygis augs ir moterų krepšinis vėl klestės. Lietuvoje pastaruoju metu man įsijungė kasdienybės automatizmas, kai po krepšinio eina kiti darbai, įprasta rutina.
O čia, atvykusi į Vengriją, sugrįžusi iš treniruotės ar varžybų, aš galiu laiko skirti tik sau – ilsėtis ar kuo nors domėtis. Nepamenu, kada gyvenime turėjau tiek daug laiko sau. Galbūt šis gyvenimo laikotarpis man atneša tokią žinutę, kad, Martyna, palauk truputį, sustok, nepamiršk gyventi, nes metai pralėks labai greitai. Manau, kad per šį laikotarpį galėsiu paaugti ir kaip asmenybė, rasti dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, o tai man padės tiek 5×5, tiek 3×3 krepšinyje.
– Ar priimti tokį sprendimą ir išvykti iš Lietuvos buvo sunku emociškai? Kaip į tai reagavo sužadėtinis Marijus?
– Tikrai nėra lengva viską mesti ir išvykti kitur. Su sužadėtiniu ir taip mažai laiko praleidžiame vasarą, o dabar ir per sezoną matomės daug rečiau. Visgi esu be galo dėkinga, kad Marijus neleidžia man sustoti ir palaiko visus mano gyvenimo žingsnius. Nesame tradicinė šeima, tačiau galbūt tai ir yra mūsų stiprybė. Kai turėsime vaikų, turėsime jiems daug ką papasakoti.
– Kaip Vengrijoje prasidėjo jūsų kelionė? Kaip ten verda jūsų gyvenimas, kaip viskas atrodo iš vidaus?
– Atvykus į Vengriją, komanda mane priėmė labai draugiškai, iškart pasijutau labai gerai. Tikrai smagu, kad komandoje žaidžia ir dar viena lietuvė, gera draugė Santa, tai jos buvimas čia taip pat palengvino atvykimą.
Visgi pati pradžia tikrai nebuvo lengva, nes komanda buvo išretėjusi dėl traumų ir ligų. Pirmą savaitę sportavome šešiese ar septyniese, tad pirmos rungtynės buvo iššūkis, tačiau jau tada pajutau, kad komandoje yra šauni atmosfera, labai gera dirbti. Džiaugiuosi, kad treneris manimi pasitiki, žinau, ko iš manęs prašoma, todėl ir bandau tai padaryti.
Dabar jau dalis žaidėjų yra grįžusios po ligų, dar laukiame kelių komandos narių, jos irgi netrukus prisijungs prie komandos.
Pats svarbiausias skirtumas čia – bendras viso čempionato lygis. Vengrijos moterų krepšinio lygoje yra 10 komandų, iš jų 2 žaidžia Eurolygoje, net 5 rungtyniauja Europos taurėje. Be galo smagu varžytis ir išbandyti jėgas prieš tokio lygio komandas ir žaidėjas. Dažniausiai kiekvieną savaitę turime tik po vienas rungtynes, tad per savaitę ruošiamės, turime daugiau laiko fiziškai sustiprėti. Laisvadienius leidžiu labai įvairiai, tai priklauso nuo savijautos, tačiau pažinti Budapeštą tikrai verta. Čia be galo gražu. Grožiuosi naujai atrastomis vietomis. Sąlygos čia tikrai geros, esu labai laiminga. Atvykau dirbti, padėti komandai, kartu tobulėti, todėl tą ir darau.
– Šiuo metu žaidžiate ir gyvenate užsienyje. Ar yra minčių ateityje sugrįžti į Lietuvą?
– Apie grįžimą nebuvo minties, nes niekada nesu linkusi planuoti labai daug į priekį. Šiuo metu esu susitelkusi čia. Dirbu, tobulėju ir tuo džiaugiuosi. Ateis 3×3 sezonas, stengsiuosi atiduoti visą save ten. Kitas 5×5 krepšinio sezonas dar toli, todėl planuoti sunku.
– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvos moterų krepšiniui?
– Tikriausiai viskas prasideda nuo finansų ir nuo bendruomenės. Labai tikiuosi, kad ateityje turėsime daugiau tarptautiniuose turnyruose dalyvaujančių komandų, kad bus galimybių sugrįžti užsienyje rungtyniaujančioms lietuvėms. Labai norisi, kad moterų krepšinis Lietuvoje irgi būtų matomas.
– Kokią žinutę norėtumėte pasiųsti jaunoms mergaitėms, kurios nori būti krepšininkėmis, tačiau nedrįsta arba neranda pakankamai motyvacijos pradėti tą kelionę?
– Nė viename darbe, nė vienoje aplinkoje nebus taip, kad viskas visada seksis, todėl bijoti tikrai nėra ko. Visi mes klystame, visi mokomės ir taip augame, tobulėjame. Sportas ne tik atneša daug fizinių pliusų, ne tik ugdo komandines ir asmenines vertybes, bet ir pripildo gyvenimą naujų pažinčių, naujų potyrių. Kelionės, naujos vietos, nauji žmonės – tai didelė ir graži sporto bendruomenė, kurią galima atrasti. Sportininko gyvenimo kelias gali suteikti labai daug galimybių. Galbūt ir nebūsime patys geriausi, tačiau visas tas keliaujant šiuo keliu išmoktas pamokas galima pritaikyti ir kasdieniame gyvenime. Tas gyvenimas gali būti labai spalvotas, todėl nereikia bijoti pradėti, nereikia bijoti bandyti.
LRT.lt
