„Biržai=Lietuva“, – sako pasaulyje žinomas menininkas Aidas Bareikis, kurio šaknys – Biržuose. Iš vaikystės menininkui autoritetai – Klausučių senelis Mykolas Tunkūnas ir evangelikų reformatų bažnyčios klebonas Povilas Jašinskas, Jono Meko dėdė. Į vaikystės vasarų miestą iš pasaulio megapolio Niujorko menininkas grįžo su instaliacijų paroda, kurią galima pamatyti Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Su Aidu Bareikiu kalbėjomės parodos atidarymo išvakarėse: apie Biržus, Niujorką, daiktų daržą ant stogo jo studijoje Brukline ir, žinoma, pažintį su avangardinio kino kūrėju iš Semeniškių Jonu Meku.
– Kokios Jūsų sąsajos su Biržais?
– Biržuose gyveno visa mano mamos giminė. Proseneliai, seneliai ir t. t. Tėtis – iš Joniškio. Tėvai buvo migrantai Vilniuje. Vilniuje giminės nebuvo. Vaikystėj kiekvieną vasarą važiuodavom pas senelius į Klausučius. Kai žiūriu atgal, suprantu, kad Vilnius buvo kažkas ne tai – gyvenom Dzeržinskio rajone. O kai atvažiuodavom į Biržus – tai va, čia Lietuva. Čia buvo Lietuva, o ten kažkoks Dzeržinskis, neaišku kas. Vilnius taip neatsivėrė kaip Biržai. Dėl to tas Biržų standartas labai aukštas.
– Ir dabar Jums taip atrodo?
– Taip, aišku.
– Kokios buvo Jūsų biržietiškos vasaros, atvažiavus iš Vilniaus Dzeržinskio rajono?
– Senelis buvo autoritetas, gero charakterio. Biržuose buvo du autoritetai: senelis Mykolas Tunkūnas ir kunigas Povilas Jašinskas. Pas senelius vienkiemyje buvo toks beržynėlis, mes kas rytą eidavom grybų rinkt, ir tokia „sodželka“ buvo. Ten ir karosai, ir varlės, ir pempės, ir ko tik ten nebuvo… Ir kelias toks visiškas molis, mitinis, nepravažiuojamas. Visiškai mitinis. Kai tėvai atvažiuodavo iš Vilniaus su mašina, tai ją ir stumdavo, ir traukdavo, ir traktoriais, ir arkliais, ir kasdavo. Būdavo užsiėmimas. Senelis arklių turėjo. Mes jodavom tais arkliais per tą molyną. Visi trys su sesėm jodavom ant vieno arklio. Aušrinė, mano sesuo, paskutinė. Nuslysta, pluc į balą… Vat tokie naratyvai būdavo.
Mes vaikystėje, kol tėvai būdavo Vilniuje, nusivažiuodavom į visišką pagonybę. Apaugę… Tėvai atvažiuodavo, užmaudavo baltas kojines – o mes iš karto į molį. Ten būdavo tokia mitologija…
Senelis labai geras buvo. Močiutė irgi. Bet senelis buvo ypatingas. Jis fantazijos turėjo. Po klevu atsistodavo ir sakydavo: „Ateikit čia“. Ateini, o jisai sako: „Matai, briedis bėga“. O mes, trise, visi žiūrim: akurat bėga briedis.
– Bet iš tikrųjų jo nėra?
– Tai aišku. Bet visi mato. Bet tas briedis irgi mitinis. Jis išbėga iš tavo galvos. Ir jis toks didelis, ragai – ką tu, ką tu. Ir visi tą briedį matom: aš, sesės ir dar Oskaras, tas didysis režisierius Koršunovas. Jis mano pusbrolis. Ir dar jo jaunesnysis brolis Ervinas. Tai tokia mūsų kompanija.
– Ar Klausučių vienkiemio mistika ir buvo kelio pradžia į meno pasaulį?
– Be jokios abejonės. Tai čia faktas.
Šienapjūtė. Senelis atsiveždavo uorę šieno. Naktį oras geras, eidavom miegoti ant šieno. Žvaigždės. Senelis sekdavo pasakas.
Pats jas kurdavo. Būdavo visiška interpretacija. Pavyzdžiui: „Einu naktį mišku, jaučiu many sek vilks“. Mes visi: „O Jėzau“. Jis tokius „siaubiakus“ pasakodavo. Jis pasakodavo neva savo nutikimus. Kaip eina mišku, lipa į medį, visą naktį jame sėdi, o ten tie vilkai apačioj laukia. Tai mums, vaikams, būdavo tokie įspūdžiai! Senelis buvo kūrybingas žmogus. Oskaras gal net kitaip papasakotų.
Paskui visa tai išnyko. Senelis mirė. Tvartas sudegė, kūtės stogas nuo sniego įgriuvo, bobutei vienai buvo baisu gyventi, miegodavo kirvį pasidėjusi. Paskui sovietiniai melioratoriai viską numelioravo. Beržynėlį nukirto, „sodželką“ užvertė, žemę teko parduoti. Dabar ten laukas, nieko nėra. Kapinės išlikusios. Seneliai Klausučiuose palaidoti. Tai tiek ir tėra.
– Baigęs Dailės akademiją Vilniuje ir gavęs Fulbraito stipendiją iškeliavote į Niujorką tęsti studijų. Niujorke susitikote Joną Meką, iš Semeniškių kilusį menininką, avangardinio kino kūrėją. Kokia buvo pirmoji pažintis?
– Bobutė mus vesdavo į evangelikų reformatų bažnyčią Biržuose. Ten būdavo klebonas Povilas Jašinskas. Jis po pamaldų stovėdavo ir išlydėdavo parapijiečius. Mus, vaikus, pakalbindavo ir tokią mekišką nosį paraukydavo. Ta juoda reformatiška sutana, kepurė mums didelį įspūdį darydavo. Nors aš jo pamokslų neprisimenu, bet balsą prisimenu.
Ir jau man būnant Niujorke ateina Jonas, tą nosį parauko. Grynai kaip Jašinskas, mekiškai. Ir klausia: „Kuris iš jūsų nuo Biržų?“. Tam Jonui kažkas buvo pasakęs, gal Audrius Naujokaitis, kad aš nuo Biržų. Sakau, aš. Jis klausia: „Tai tu reformatas?“. Sakau, taip. Jis man taip mirkt, kaip senelis, biržietiškai, ir sako: „Tai mes broliai“. Kaip tą suprast, galvoju. Paskui man atėjo mintis, kad gali būti, kad ir Joną, ir mane tas pats Povilas Jašinskas krikštijo. Nežinau, kaip tai interpretuoti.
Čia yra įdomus momentas. Tas reformatų ryšys tarp Biržų ir Niujorko. Nes Niujorko infrastruktūrinė užuomazga irgi reformatiška. Iš kur ten tos tiesios gatvės? Jį statė protestantai. Daug emigrantų buvo protestantai. Ir išplanavimas miesto: centrinis parkas, ežeras, šalia – brodvėjus, bažnyčia. Lygiai taip pat, kaip Biržuose: ežeras, parkas, Rotušės gatvė-brodvėjus. Kodėl Mekas sakė, kad jam patinka Niujorkas? Tai dėl to panašumo ir patiko. Tai tokia ir buvo mūsų pažintis.
Austės Nakienės nuotr.
– Ar tęsėsi bendravimas su Jonu Meku po to susitikimo?
– Mes nebuvome „filmmeikeriai“. Mes buvome vizualiųjų menų studentai. Mes antologijoj visą laiką trintis neturėjom laiko. Reikėjo eit į paskaitas, studijuoti. Į antologiją eidavom po paskaitų, savaitgalį, ar kai kas nors užknisdavo.
Dar vienas įdomus momentas su mano bobute. Man bobutė pasakojo: „Prisimenu, kai Jonas, būdamas vaikas, užlipo ant namo stogo ir atsistojo ant galvos“. Aš galvoju, reikia paklausti Jono, ar taip buvo. Bet kaip paklausti? O jeigu ne? O jeigu nestovėjo? Durnas pasirodys klausimas. Ir nepaklausiau.
Bet paskui Niujorke buvo išleisti Jono dienoraščiai. Trys tomai. Tuose dienoraščiuose skaitau: kai Jonas gyveno Semeniškiuose, buvo toks žmogus kaime, kuris žinojo apie jogą. Jis apie tai Jonui papasakojo. Ir Jonas tuose dienoraščiuose rašo, kad joga buvo susidomėjęs. Ir darydavo ją stovėdamas ant galvos ant arklio. Arklys eina, o jis stovi ant arklio ant galvos. Jei ant arklio stovi, tai gal ir ant stogo galėjo stovėt (juokiasi).
Jonas turėjo mėgstamus barus Manhetene: „Mars“, „Milanos“ ir „Mc Sorley‘s“ – airišką barą. Jonas juokaudavo, kad „Mc Sorley‘s“ baras yra jo ofisas. Visai airiškas baras. Medžio pjuvenos ant grindų. Mes tą dabar vadinam Jono vieta. Tas baras Biržus priminė, nes airiai irgi ąsočiais ten alų pilsto. Identitetas visai biržietiškas. Vieną kartą po paskaitų į tą barą nuėjom ir žiūrim, sėdi Jonas, kiti antologijos veikėjai, pora lietuvių: Darius Naujokaitis, Audrius Naujokaitis, Eugenijus Varkulevičius. Ir įeina japonų delegacija. Gal šeši japonai. Kostiumuoti. Ir visi prieina prie Jono ir lankstosi. Tai – Jono ofisas.
– Turbūt nėra metų, kad japonai neužsuktų ir į Biržus, Jono Meko tėviškę.
– Ir važiuos. Mano draugė žymiai jaunesnė, kitos kartos, „filmmeikerė“, instaliacininkė, sužinojo, kad važiuoju į Biržus. Sako: ir aš noriu. Ji, žinoma, atvažiuos taip pat. Čia – Jono vietos. Ir evangelikų reformatų klebonija Jono vieta. Grynai. Paštas irgi Jono vieta. Antologija Niujorke irgi įsikūrusi praėjusio amžiaus pradžios raudonų plytų, dviejų aukštų pastate, dar mažesniame negu paštas. Gaunasi toks vos ne Niujorko vaidenimasis čia, Biržuose. Ir stovi tokioj pačioj sankryžoj kaip paštas, neįtikėtina.
– Kaip Jums atrodo, ką mes galėtume padaryti, kad Jono Meko trauka čia, Biržuose, būtų kuo didesnė?
– Čia reikia daryti Jono archyvą, ir ne tik. Čia turėtų būti visa jo surinkta antologija. Jonas tą pats yra įžvelgęs. Ar tik ne tokia jo paskutinė valia buvo? Bijau meluoti. Ta dalis, kuri yra Biržuose, labai maža, ir Vilniuje labai mažas gabaliukas.
– Tai visa Jono Meko antologija turėtų iš Niujorko atkeliauti į Biržus?
– Taip. Antologija – tai iš esmės sandėlis, kur Jonas buvo sukaupęs nepriklausomo kinematografo kolekciją. Ten buvo sandėlis-kino salė. Tame pašte turėtų taip pat būti kino salė.
Niujorke dauguma mūsų kartos menininkų yra vizualaus meno kūrėjai, ne „filmmeikeriai“. Todėl mums įdomesni yra Biržų Radvilų rūmai, tos salės. Sebastijonas, Jono Meko sūnus, žiūri: aha, čia parodos iš Niujorko važiuoja, tai gal ir Radvilų rūmams reikėtų tų Jono Meko kolekcijų? Jam daugiau ūpo kažką daryt, kai yra vyksmas. Tas ryšys tarp Biržų ir Niujorko jau yra ir jis toks natūralus. Dabar tik reikia tą gerai viską padaryt, ir tiek. Bent strategiškai žiūrint turėtų būti taip. Mes, menininkai, ir galvojam, kad reikia remti tą specifinį Niujorkas- Biržai ryšį.
Ir kitus galima prišnekėt atvažiuoti į Biržus. Grupines parodas daryt.
– Pakalbėkime apie Jūsų kūrybą. Išvykote studijuoti į Niujorką ir ten pasilikote. Kodėl savo kūrybai pasirinkote būtent šį megapolį?
– Nes menininkams Niujorkas yra pasaulio centras. Faktas kaip blynas. Kas įvyksta pasaulio mene, anksčiau ar vėliau įvyksta Niujorke. Vien meno galerijų Niujorke 300. Yra Metropoliteno muziejus, kuriame yra viskas. Vilniaus nacionalinėje dailės galerijoje – tuščia, futbolą gali žaisti. Ta tuštuma tave destabilizuoja. Metropolitene viskas akivaizdu. Dabar Vilniuje populiarūs neakivaizdūs menai. Aš manau, kad to negali būti. Menas yra surištas su akimi. Ko akis nemato, to nėra visai. Nu yra momentų – matai, kad briedis bėga (juokiasi).
Meninį gyvenimą Niujorke gali gyventi kasdien. Tai galima vadinti meno vartojimu. Yra žmonių, kurie į Metropoliteną, galerijas eina kasdien, o po 30 metų sako: supratau, kad tas darbas nėra toks geras. Taip tu dalyvauji rinkoje.
– Bet rasti savo nišą menininkui nėra taip paprasta, kai tokia didžiulė pasiūla?
– Taip, sunku. Tai jau antras žingsnis. Mano žmona tapytoja, vyko jos darbų paroda galerijoje Antverpene. Į atidarymą atėjo 23 kolekcininkai. Sėdim su jais bare ir vienas sako: „Aš tai kolekcininkas ne profesionalas, o iš paveldėjimo. Čia mūsų šeimos profesija. Ta profesija šeimoje gyvuoja 600 metų“. Pro baro langą kitoje gatvės pusėje matom Nacionalinio Belgijos muziejaus filialą, kuris turi vieną didžiausių Piterio Breigelio kolekciją, kuri yra neįkainojama. Tas kolekcininkas sako: „Tai mūsų šeimos kolekcija“. Lietuviams toks scenarijus nenusimato, patys žinom, kodėl. Todėl reikia viską daryti iš naujo ir Biržuose, ir Niujorke. Kitos išeities nėra.
Tas žmogus kolekcionuoja meną taip, kaip Biržų kepykla kepa duoną. Tai jo kasdienis darbas. Jis nesėdi ir nelaukia, kad kažkas padarys kažkada genialaus. Jis supranta: jei nueitų į kepyklą ir sakytų, kad perka tik genialiai iškeptą duoną, kepėjas jo nesuprastų. Lietuviams reikia eit kept tą duoną patiems kasdien. Reikia kurti tradiciją iš naujo. Dėl to Niujorke reikia sukurti lietuvių reprezentaciją, lietuvių galeriją. Ta galerija galėtų daryt parodas. Niujorke nišos nėra, kad atėjai ir tave priėmė. Yra lygiai ta pati istorija, kaip su Jono antologija. Jonui gal tik labiau pasisekė, gal kiti laikai buvo. Bet tai nieko nereiškia.
– Apie ką kalba Jūsų kuriamos instaliacijos?
– Mano tėtis buvo fizikas, tyrinėjo triukšmą aukštos įtampos elektroniniuose laukuose. Bet tai yra priskiriama prie chaoso teorijos. Menuose tos chaoso teorijos padarinys būtų entropinė filosofija, kurios kitas padarinys būtų antologija, orientuota į objektus. Ji irgi nagrinėja bazinę chaoso situaciją. Sakykim, kad ontologija – tai būtis, būties filosofija. Žmogus būtį suvokia per save. Bet tai nereiškia, kad akmuo neturi savo būties ir t.t. Senovės lietuviai tą puikiai žinojo. Būtis nėra ribojama su žmogaus sąmone. Vyksta fizikiniai procesai, kurie nepriklauso nuo žmogaus sąmonės. Į tai ir įeina objekto sąvoka. Kažkas yra nusprendęs, kad čia yra tai, o va čia tai jau „junk“ (kažkas nebereikalingo, šiukšlė). Antropiškai mąstant, tokio sprendimo nėra, nes kiekvienas objektas „junk“ yra objektas su tam tikra asmenine istorija, patirtim. Todėl jis gali būti žymiai įdomesnis, negu kad kažkoks išskirtinis objektas. Tai ta pradinė mano nuostata buvo tokia išplėstinė demokratija. Ta objektų, jų likimų sklaida. Jonas sakydavo: mes šnekam, o filmai byra į dulkes. Tai va čia ir yra entropinė poezija. Tas byrėjimas. Pavyzdžiui, stovi spinta 30 metų. Tu ją atstumi, o ten užkritę daiktai – už mūsų sąmonės, dėmesio, ideologijų, kurie gyvena savo būty ir pagal tuos universalesnius fizikos dėsnius. Tas entropinis procesas yra savotiška alchemija.
Aš savo studijoje Brukline ant stogo turėdavau vadinamąjį daržą. Tai iš tikrųjų buvo dėžė, kurioje aš bandydavau atlikti panašų procesą, kaip tie daiktai, užkritę už spintos. Aš stengiausi kuo mažiau kištis į tą procesą. Į tą dėžę kraudavau kažkokius dalykus, dažus, medžiagas. Juos apsnigdavo, paskui tas sniegas nutirpdavo, vyksta tokia alcheminė virtuvė. Ir kokį pavasarį imi ir išardai tą dėžę ir gaunasi – ką aš žinau kas. Kažkas, ko aš pats padaryti nesugebėčiau.
Studijų metais man yra buvę tokių entropinių vizijų. Sakykime, yra kambarys, naktis, visiška tamsa ir langas, o tame lange šviečia mėnulis. Kambary visiška ramybė, toje mėnesienoje dulkės sukasi. Tokia mistika. Sukasi ir niekad nenusėda. Arba važiuoji vasarą vieškeliu ir žiūri nepriekį, o atgal. Ir kyla dulkių kamuolys. Čia irgi yra ta entropinė metafora, nes žmonija visada žiūri į priekį. Istorija neina į priekį. Ten lieka tik griuvėsiai, tos pačios dulkės. Viskas nyksta, lūžta. Ta iš to išeina tų medžiagų efemeriškumas, tas žaidimas. Kažkas kabo, lūžta. Kažką užbaigti neįmanoma, tai gal ir neverta bandyti? Specialiai renkiesi tas irias medžiagas, bet ką. Ir vyksta tokia orkestracija. Didelėse instaliacijose ta orkestracija tokio simfoninio lygio.
– Kai kurdamas džiazuojate, ar žinote rezultatą?
– Džiazuoju. Dėl to, kad nieko nėra fiksuoto. Ateis tas laikas, kai tuos darbus galės kažkas atkūrinėti, pristatyti kažkaip kitaip. Taip, kažkuria prasme tai džiazas, interpretacija.
– Medžiagos instaliacijoms iš to daržo nuo Bruklino studijos stogo?
– Taip, jos naudojamos instaliacijose. Yra ir objektų, kurie įdomūs etnografine prasme. Pavyzdžiui, tokio plastmasinio indo po trisdešimties metų nebebus. Po 30 metų jis bus įdomus. Niujorke tų objektų tiek daug. Iš tikrųjų tas antropocenas, žmogaus sukurta gamta jau egzistuoja. Apyvarta yra milžiniškų mastų. Čia įsijungė ir ekologijos mąstysena. Vyko toks nuolatinis grybavimas, tų daiktų ieškojimas. Biržuose žiūri į ežerą, ajerus, nėra tokio nežmoniško urbanistinio industrinio funkcionavimo. O Niujorke žmonės daugiausia žiūri į šiukšles, nes jos yra akių lygyje. Visą laiką grybauji, renkiesi. Kodėl pasirenki tą ar aną? Nežinau. Tai intuityvu. Kuo mažiau reikia galvoti kodėl. Tikėt reikia akimis.
– Jei gyventumėte Biržuose, ko gero, būtumėte visai kitoks menininkas?
– Be abejo. Būtų kiti grybai. Man siūlė važiuot į menininkų rezidenciją į salą, prie jūros, kur yra didžiulė studija. Ką aš ten toje saloje? Dabar mąstau kaip senesnis žmogus: gal iš tikrųjų reikia važiuoti į tą salą? O prieš 30 metų buvo totalus maksimalizmas. Ir terminas buvo „totalus menas“, kuris nieko neatsisako. Rusiškai būtų „bezotchodnaja technologija“, technologija „be atliekų“. Bet lietuviškai ne taip gerai skamba.
– Visą laiką Jūsų darbai buvo eksponuojami didžiuosiuose pasaulio miestuose, įžymiose galerijose. Kaip jaučiatės surengęs parodą čia, Biržuose?
– Puikiai. Miestai žmonėms darosi vis mažiau įdomūs: per karšta, per brangu, per sunku, nėra vietos, visi tie socialiniai procesai įstrigę, daugėja konfliktų ir t. t. Galbūt žmonės ieško savęs. Čia toks tapatybės politikos paradoksas. Tapatybė susiveda tada, kai tu iš jos pabėgi. Tada save atpažįsti.
– Ar pasisėmėte idėjų savo kūrybai čia, savo vaikystės vasarų mieste?
– Taip. Idėjų čia kyla kiekviename žingsnyje. Radvilos – bum. Patizanai – bum.
– Bet kaip tai atrodys Niujorko kontekste?
– Yra rizika, ypač su partizanais, nes ten supratimas iškreiptas. Bet na tai kas? Cenzūros gal nevarysim. Laisva Lietuva, nereikia pamiršt, daryk ką nori. Tai darom partizanus.
– Jūsų parodas lankė meno žinovai, kurie, kaip sakot, visą gyvenimą kasdien lanko galerijas. Ar nebijot būt nesuprastas ir ar reikia suprasti?
– Gal ir nereikia suprasti. Aš nesiruošiu nieko siūlyti. Tai būtų klaidinga. Aš tikrai žinau, kad bus taip sakančių: „Ir aš taip galiu“. Toks pasakymas suprantamas kaip kritinis požiūris. Bet iš tikrųjų taip išreiškiama inspiracija, ambicija. Man ta inspiracinė išraiška yra svarbiausias dalykas. Ji gali trukti dvi sekundes. Aš daugiau nieko ir neprašau. Tai čia ir yra ta pati laisvės išraiška: „Ir aš taip galiu“. Jonas yra sakęs: „Laisvė trunka tris sekundes“. Užtenka dviejų sekundžių, kad ta laisvė įsigyventų tavyje. Aš sąmoningai nenoriu siūlyt koncepcinių aprašymų. Manau, reikia tikėti akimis. Ką tau akis sako, ausis nepasakys. Tuo reikia tikėt. Tuo akivaizdumu, kad yra taip, kaip yra. Sakykim, gali būti taip, kad paroda niekam nepatiko. Bet man tas nerūpi.
Gamtoj nėra atsakymų be klausimo. Jei nori ką nors sužinot, turi teisingai užduoti klausimą. Jei teisingai užduodi kausimą, gamta tau pasakys. Svarbu ne kaip sužinoti, bet kaip užduoti klausimą.
– Ar mene yra genialumas ir kas nusprendžia, kad tai genialu?
– Aš netikiu į genialumą. Sakiau pavyzdį apie duoną. Reikia kept ir apie duoną negalvot: ar ji geniali, ar ne. Biržų duona tokia, kokios pasauly daugiau nėra. Biržuose ją kepa kiekvieną dieną. Kad Mona Liza genialus darbas, tikrai nusprendė ne Leonardas da Vinčis. Jis darė darbus.
Čia sudėtingas klausimas. Ko gero, tai – istorinis klausimas. Ko gero, ne visai susijęs su menu. Visa klasikinė idealistinė filosofija remiasi sąvoka „objektas-objektas“. O čia sukuriamas superobjektas. O kam jis reikalingas, kam jis tarnauja? Nemanau, kad menininkas tą sąmoningai daro. Pavyzdžiui, Ukraina dabar yra superobjekas. Gal tokioje situacijoje gimsta tokios idėjos. Gal. O iš tikrųjų, gal ukrainiečiai tą duoną kepa?
Yra mėlyna spalva. O kas mėlyna spalva? Nieko tokio. Bet įtikėk į akį. Ir gali mėlyna spalva pasidaryti viskas, euforija. Čia su menais tokie reikalai. Va matai: briedis eina…
