Kas vyks gegužės 12 dieną?
Koks atsakymas į šį klausimą labiausiai tikėtinas?
Jaunimas prisimins, kad 11-osios naktį žiūrės Euroviziją, tai kita diena turėtų būti miego. Jų mamos greičiausiai galvos, kaip profesinės šventės proga pasveikinti slaugytojas, o močiutės sakys, kad tą sekmadienį bus Šeštinės.
Be abejo, yra žinančių, kad minėtą sekmadienį vyks ir LR prezidento rinkimai. Tik kiek tokių yra, iki pirmojo rinkimų turo likus dviem savaitėms?
Politikos ir viešųjų ryšių žinovai sako, kad rinkimų kampanija neįprastai vangi, nyki, kandidatų vilionės vyksta iš esmės tik virtualioje erdvėje. Bet ir be ekspertų sakymo aišku, kad rinkėjai palikti nežinioje. Ypač tie, kurie nėra socialinių tinklų aktyvistai, o vis dar skaito laikraščius, žiūri televizorių ir apie kandidatus diskutuoja su kaimynais ar pažįstamais. Tie, kurie paprastai būna aktyviausi rinkėjai.
Rinkėjai palikti nežinioje. Ypač tie, kurie nėra socialinių tinklų aktyvistai, o vis dar skaito laikraščius, žiūri televizorių ir apie kandidatus diskutuoja su kaimynais ar pažįstamais. Tie, kurie paprastai būna aktyviausi rinkėjai.
Gal per likusias dvi savaites pamatysime kandidatų intensyvią reklamą? Per LRT radiją ir televiziją vyksta šiokie tokie debatai. Bet per tokį trumpą laiką galima išreklamuoti tik vištų šlauneles ar kitą produktą, o ne kandidatą į šalies vadovus. Juk bet kuris viešųjų ryšių pradžiamokslį išėjęs pasakytų, kad rinkimuose būtina formuoti nuomonę, kurti tam tikrus jausminius ryšius su kandidatu, o tam reikia laiko.
Kodėl kandidatai nėra aktyvūs, kokie turėtų būti prieš rinkimus?
Sakoma, kad politikai stengiasi nešvaistyti lėšų rinkiminei kampanijai, nes šiais metais dar bus Europos Parlamento bei Seimo rinkimai. Be to, entuziazmą slopina ryškus prezidento rinkimų lyderis. Kandidatai esą nė nebesiekia laimėti, nes supranta, kad rinkimų lyderis yra dabartinis šalies vadovas. Todėl dalis politikų šią kampaniją išnaudoja būsimiems Seimo rinkimams.
Tik kur šiose dėlionėse lieka rinkėjas?
Vienas iš atsakymų – kandidatams nereikia kaimo balsų. Jie komfortiškai jaučiasi vadinamųjų socialinių burbulų urveliuose. Jie ten patys sau ne kokie triušiai ar peliukai, o tikri karaliai. Jie neieško rinkėjo – šis pats turi susirasti kandidatus. T. y. galimai būsimo šalies vadovo programą, informaciją apie jo politines pažiūras, išsilavinimą, turtą, šeimą ir t. t. rinkėjas turi susieškoti.
Nerasi informacijos – tavo bėdos. Neisi į rinkimus – ir nereikia. Užteks virtualių draugų ir miesto balsų.
Toks požiūris į rinkėjus gali turėti neprognozuojamų pasekmių.
Nors beveik niekas neabejoja dabartinio šalies vadovo G. Nausėdos pergale ir daugelis rinkimų laukia ganėtinai atsipūtę, pravartu prisiminti 2002 metais vykusius prezidento rinkimus. Tuomet taip pat buvo ryškus rinkimų lyderis V. Adamkus. Tačiau antrajame ture jis vis tik pralaimėjo itin aktyviai besireklamavusiam R. Paksui.
Stebint dabartines žmonių nuotaikas atrodytų, kad į antrąjį turą patekus I. Šimonytei ir G. Nausėdai, laimėtų pastarasis. O jeigu G. Nausėdos konkurentu antrajame ture taptų I. Vėgėlė ir prie balsadėžių ateis suaktyvinti šeimamaršininkai, antivakseriai, plokščiažemininkai ir panašaus plauko „antisisteminiai“ rinkėjai?
Kandidatams nereikia kaimo balsų. Jie komfortiškai jaučiasi vadinamųjų socialinių burbulų urveliuose. Jie ten patys sau ne kokie triušiai ar peliukai, o tikri karaliai. Jie neieško rinkėjo – šis pats turi susirasti kandidatus.
Pergalei pasiekti itin svarbus savojo elektorato sutelkimas ir aktyvavimas. Nereikia būti aiškaregiu, norint matyti, kuriuos rinkėjus šiuo metu lengviausia pakelti nuo sofų, kad šie eitų prie urnų.
Dabartinės gyventojų apklausos rodo, kad apie 40 procentų rinkėjų nėra tvirtai apsisprendę, už ką balsuoti. Už šiuos balsus kandidatai, norintys laimėti, turėjo iš tiesų kautis, o ne imituoti kovą ir maudytis internetinių draugų liaupsėse.
Politikai, žaidžiantys prezidento rinkimus tik tam, kad galėtų pasiruošti Seimo rinkimams, smarkiai rizikuoja. Tokie žaidimai gali brangiai kainuoti.
Nereikia pamiršti, kad kaimuose gyvena maždaug pusė Lietuvos. Politinės partijos, ypač dešiniosios, matydamos tik didmiesčių rinkėjus, praranda kaimų pasitikėjimą. Nematyti žmonių – tai negerbti jų. Ir ši nepagarba atsigręžia prieš pačius politikus.
Rinkėjo balsas nėra savaime suprantamas dalykas. Jį reikia pelnyti. Ne žaidžiant politinius žaidimus, ne grožintis savimi feisbukų veidrodžiuose, o matant, girdint ir suprantant žmogų – tą, kuriam rengiesi atstovauti.
