Šios moters gyvenime buvo visko – teko daug ištverti, iškentėti, o sykiu išmylėti, išdainuoti, sudėtingiausiais raštais išausti. Dabar jos rankose gimsta mažiems ir dideliems su meile dovanojami raštuoti mezginiai.
„Gyventi man tikrai gera“, – sako jaukiuose namuose su dukros Astos šeima Kirdonyse gyvenanti 84 metų Zinaida Morkvėnienė. Jos gyvenimo raštuose – ir dviejų karų spalvos. Dar neišblukusios iš vaikystės realybės paveikslų ir patirtų nevaikiškų emocijų. Prisiminimai apie tai vėl iškyla žinių apie karą Ukrainoje panoramoje. Grįžtantys vaizdai – tarsi įspėjantys ženklai apie gyvenimo trapumą ir taikos vertę.
Nepaisant iš televizoriaus ekrano sklindančių neramių naujienų, pokalbis su šia moterimi skleidžia ramybę ir tikėjimą gyvenimo šviesa. Negęstančia tol, kol savo gerovę, namų jaukumą, artimuosius puoselėjantys ir netgi sunkiausiomis akimirkomis juokauti mokantys žmonės suvokia, kad už griūvantį pasaulį esame atsakingi ir patys.
Tai, kas atsinešta iš vaikystės
Kalbamės su ponia Zinaida namų erdvėje, į kurią plūsta gardus gaminamo patiekalo kvapas. Prie viryklės įgudusiais judesiais „burtininkauja“ pašnekovės dukra.
„Astutė tik grįžta iš darbo – tuoj pat į virtuvę. Ji mėgsta daryti valgyt – aš išmokiau, pati beveik dešimt metų „Genio“ daržely virtuvėje dirbau… Dar mažutė Asta daugiabučio namo virtuvėje vis prie manęs lįsdavo, norėdavo padėti. Mes Biržuose 24 metus gyvenom, kol į Kirdonis, mano tėvų namus, neatsikraustėme“, – pasakoja p. Zina. Ji pati būdavusi savo mamos pagalbininke. Ir ne tik virtuvėje.
„Zina – mano dešinioji ranka“, – mena savo mamytės žodžius pašnekovė, augusi didelėje šeimoje. Pagalbos tėvams, anot moters, tikrai reikėjo. Vaikystėje Zinai tekę ne tik valgį gaminti ar ūkio darbus atlikti. Iš mamytės ir bobutės ji ir megzti, ir keturnyčius bei aštuonnyčius audinius austi išmoko.
„Šeši vaikai, senelis, ant patalo gulinti bobutė“, – sako apie tėvelių – Veronikos ir Vaclovo Dževečkų – šeimą. Algimantas, Zinaida, Pranciškus, Onutė, Kazimieras ir Jonas augo Pabiržės apylinkėse Gražusių kaime. Vaikeliai gimė septyni, tačiau Vincukas mirė tebūdamas aštuonių mėnesių.
Istorinis, šeimą sukrėtęs vyriausiojo sūnaus poelgis
2022 metų vasario 15 dieną „Šiaurės rytuose“ buvo spausdintas Biržų krašto muziejaus „Sėla“ parengtas straipsnis „Istorinė tiesa: kas 1957-ųjų Vasario 16-ąją kėlė Trispalvę Gerkiškių „majake“?“ Jis apie aštuoniolikmečius – abiturientą Algimantą Džvevečką ir jo klasės draugą Antaną Korženiauską, – 1957-ųjų Vasario 16-ąją ant Gerkiškių bokšto iškėlusius Trispalvę.
1937 metais gimęs, Vilniuje gyvenantis docentas, psichologijos mokslų daktaras Algimantas Dževečka – Zinaidos brolis, vyriausias iš vaikų šeimoje.
Žinia apie Trispalvę Gerkiškiuose, saugumiečių reakcija tada sukrėtė visus apylinkių žmones.
„Tėveliams brolis apie tai pats naktį pasisakė. Jis negalėjo miegoti, o paskui jau visi nemiegojom, labai verkė mamytė… Visi išsigandę buvom, tylėjom, nes supratom, kas galėjo laukti šeimos“, – sako Zinaida.
Tik Čėniškių pradinę mokyklą baigusi ji liko gyventi su tėvais. Studijas baigęs ir Vilniuje dirbęs brolis sesę kvietė į sostinę, kad ji baigtų vidurinę mokyklą. Žadėjo padėti ir įsidarbinti, tačiau Zina pasiliko prie tėvų, kuriems senatvėje tapo užuovėja.
Geologijos mokslus baigęs brolis Jonas gyvena Vilniuje, sesuo Onutė tapo mokytoja, gyvena Trakų Vokėje. Biržuose – du Zinos broliai elektrikai Pranciškus ir Kazimieras.
Mariakas ir kalvis
„Ištekėjau 28 metų. Nežinau, ar buvo ta meilė, bet mamytė sakydavo, kad jau nėra tas mano išrinktasis toks blogas. Ir atsidusdavo, kad tik būtų kaip mūsų tėtytė… Oi, kad jis būtų buvęs kaip tėtytė…“ – ištaria prieš trisdešimt metų našle tapusi Zina. Dingo jos vyras Petras 1993 – ųjų sausio pabaigoje, o Agluonos ledai jo kūną išplukdė pirmosiomis balandžio dienomis. Niekas nežino, kur žmogus ėjo…
Zina pasakoja, kad iki vestuvių Petras buvęs mariakas, net iki Afrikos nuplaukdavęs.
„Atvežė man dovanų, apdovanojo… Šiaip tai jis buvo kalvis, į jūrą išplaukė norėdamas užsidirbti… Auksines rankeles turėjo – žvakides, tvoreles gamino. Tvorelė ant jo kapo Pabiržėje – paties daryta. Tėveliams skirta buvo“, – pasakoja moteris.
Morkvėnams Petrui ir Zinaidai gimė du vaikai – Virginijus ir Asta.
„Tos meilės yra ar nėra, bet vaikų būna“, – šypsosi vaikus auginusi, namudininke – mezgėja, „Tulpėje“ audėja, vaikų darželyje virėja dirbusi Zina. Namuose laukė ūkis – gyvuliai ir paukščiai. Darbuose besisukusi moteris spėdavo darboviečių ansambliuose, Kirdonių kaimo kapeloje padainuoti bei pagroti.
Kol grįžo į Zinos tėvų namus Kirdonyse, Morkvėnai gyveno Biržuose, daugiabutyje, prie Agluonos upės, prieš pat pušynėlį.
„Petras butą gavo, tai sakydavo man: susirink savo lupatas ir eik į savo Kirdonis. Mandras buvo – kalvis gi“, – mena Zina. O kaip tokiam nebūti, jeigu žmona net jo šukuosena rūpinosi? Apie tai – istorijoje apie dar vieną Zinutės talentą.
Amerikonkos pamokos
„Kiek man Petras pinigų nedaduodavo, pati užsidirbdavau. Ir cheminius dėjau, ir unčekius skučiau, ir auskarus vėriau“, – sako Zina, dukrai užsiminus apie dar vieną mamytės talentą. Gali būti, kad jis vėliau paskatino ir Astą tapti šukuosenų meistre.
„Daug ir įvairių klientų turėjau. Kai darželyje dirbau, tai ir vedėja Teresėlė ateidavo plaukų „susidėt“, – mena moteris gražinusi Zina. O šito meno ji išmokusi iš kaimynystėje gyvenusios profesionalios kirpėjos.
„Pirmajame aukšte gyveno Cicėnienė, ji imdavo mokines. Profesionali kirpėja, iš Amerikos atvažiavusi“, – pasakoja apie savo mokytoją amerikonką. Iš Amerikos ji grįžusi su savo dėde – taip jį vadino. Cicėnienė sakydavo, kad tas ją vaikydavo apie stalą. „Šitas elgeta mane veja aplink stalą – kas žino, ko jam reikia“, – guosdavosi kirpėja Cicėnienė.
Ji Ziną mylėjusi, slaugytojai sakydavusi, kad visus kirpėjos įrankius ir amuniciją turinti padovanoti Zinutei.
„Aš jai plaukus sukdavau. Prie lovos buvo trijų dalių veidrodis. Ji, būdavo, guli lovoj, žiūri, kaip dirbu, vertina. Reikli buvo. Galėčiau atsistot, tai užduočiau tau per nagus, sakydavo… Ji viską man paliko – visus suktukus ir kita“, – apie draugystę su kirpėja pasakoja Zina.
Sugarbanotas, meniškos sielos
Zina cheminę šukuoseną darydavo ir Petrui.
„Taigi mamytė sudėjo cheminį ir tėtukui. Bet kai tik sužinojo, kad jis „į kairę“ eina, nustojo garbiniuot. Tada jis susisukdavo plaukus pats – pasivogdavo iš mamytės vaistų ir susidėdavo cheminį“, – su šypsena prisimena Asta.
„Pasidarė jis pats keturis pagaliukus, tada ant jų sudėdavo plaukus virš kaktos, sugarbiniuodavo… Meniškos sielos buvo…
Gražiai piešt mokėjo – Virgis iš jo šitą gabumą paveldėjo“, – sako apie vyrą Petrą.
O štai muzikiniais gabumais jis nepasižymėjęs. „Ir Astutė, ir Virgis ne Petru sekę – jis iš viso nedainavo“, – kalba Zina apie muzikalumo geną turinčius vaikus.
Virginijaus Morkvėno puikų balsą žino daugelis biržiečių, jo talentą (kartu su žmona Loreta sudėtą) paveldėjusi ir dukra, šokių mokytoja Veronika.
„Astutė tai muzikos mokykloje mokėsi groti smuiku – pati jį suderindavau“, – sako Zina apie dukrą. O ši linksmai atsiliepia: „Simuliavau, kol išmetė. Buvo palikę mokytis ir antrus metus“.
Baigusi aštuonias klases Asta buvo pradėjusi mokytis chorvedybos. Tačiau ir šie mokslai Rokiškio kultūros mokykloje greit nutrūkę – mamytei tekdavę išklausyti būtų ir nebūtų pasakojimų apie neva nedrausmingą dukrą.
„Nebuvo komjaunuolė, todėl ir kliuvo… Girdėdavo, kokia ji būsianti meno vadovė, koks šviesulys, jeigu į komjaunimą nestoja. Anot jų, turi kaime šviest!“ – iš buvusių situacijų juokiasi Zina.
Apie „Tulpę“, uždarbį ir kilimus su blusomis
Astos mokslai Rokiškyje nutrūko. Šešiolikmetė grįžo į Biržus ir pradėjo dirbti suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“. Anksčiau baltame name už tilto per Apaščią veikusi įmonė, kurioje teko dirbti Astos mamai, jau buvo persikėlusi į Vytauto gatvę.
„Pasiėmiau aš ją į „Tulpę“, kur tada dirbau. Astutė mokėjo ir zanavykų tautines prijuostes – juodam dugne margintais raštais – išausti“, – giria dukrą pati dar gimtuosiuose Gražusiuose austi išmokusi Zina.
„Mamytė žakardinėmis staklėmis „Tulpėje“ dirbo – sudėtingiausius audinius audė. Aš tai dažniausiai ausdavau nedidelius, ant televizorių dengiamus takelius, servetėles. Todėl galėjau varyt– visas normas viršydavau. Esu net 350 rublių gavusi. Uždirbdavom gerai – nežinojom, kur dėt pinigus. Taigi tuo metu (devintajame dešimtmetyje) nebuvo, ką pirkti. Tai prisipirkom tokių servizų, kilimų“, – į pokalbį įsijungia Asta.
„Kilimų su blusom! – nusijuokia Zina. – Buvo tokia baldų krautuvė, kur dabar techninių apžiūrų stotis. Pirkom ten tokį juodai baltą kilimą, pilną blusų. Nesupratom, kas namuose darosi, kol to kilimo neišvyniojom. Tručijom nuodais išeidamos į darbą, o grįžus tas blusas krūvomis reikėjo semt“.
Zina iš „Tulpės“ išėjo, kai reikėjo vaikus į darželį leisti. Kad mažuosius priimtų į „Genį“, teko ten įsidarbinti virėja.
Buvusi gerovė – pamėlusios vištos?
Mama ir dukra mena, kad dirbti teko ir namų ūkyje. „Visko turėjom – karvių, kiaulių, triušių, paukščių. Išpardavėm ūkį gal tada, kai bankrutavo Biržų pieninė“, – sako Asta.
Devintą dešimtį einanti Zina puikiai atrodo ir visai nepanaši į gyvenimu nepatenkintą seną niurgzlų žmogų. Pasak Astos, mama niekada nedejuodavusi, visada būdavo pasitempusi – madingai apsirengusi, gražiai susišukavusi.
„Pati apsikirpdavau – turėjau tokį specialų veidrodį“, – nusijuokia Zina. Sako, kad ir kaip kartais būdavo nelengva, niekada nesijautusi nelaiminga. Tikėjusi, kad „ir tai praeis“.
„Man dabar gyventi labai gera. Astai gal sunkiau – darbas, namai, aš sena“, – kalba Zina.
„Gyventi gera, tik kad tas gyvenimas tęstųsi“, – atsliepia dukra.
„Aš – tik už Zelenskį. Visą laiką žiūriu televizorių, seku žinias, laukiu, kad tik tas Putinas atsitrauktų ir į Ukrainą vėl grįžtų taika. Aplinkui yra tokių, kurie palaiko Putiną, smerkia Zelenskį. Bet man jis tikras prezidentas, kuris aukojasi dėl savo šalies. Toks prezidentas ir turi būti. Gerai, kad ir mūsiškis G. Nausėda jį palaiko“, – kalba moteris.
Sako dar gerai prisimenanti tą sovietinę gerovę, kai eidama dirbti į rytinę pamainą prie „Svajone“ vadintos parduotuvės užsiimdavo eilę. „Arba pastatydavau Astutę, kad galėtume tų suspaustų, pamėlynavusių sušaldytų vištų gauti… Stovi stovi, o kai prieini, tai nebėra nei vištų, nei šlapiankos dešros“, – mena.
Rusai tapo dar žiauresni
Keturis anūkus ir būrelį proanūkų turinti Zina norėtų, kad jiems netektų patirti karo siaubo.
„Teko gyventi apkasuose. Rusai iš namų išvarė – mūsų namuose apsigyveno… Buvo ežerėlyje žąsų, žąsiukų, tai ir juos visus iššaudė. Matom, plūduriuoja paukšteliai negyvi, galvytės į vandenį nuleistos. Iššaudė, kad tik niekam nepaliktų. Ir senelio lovą, tokią drožinėtais galais, sukapojo. Patys rusai buvo tokie baisūs, murzini, pikti. Apkasuose teko būti ir prie vokiečių, tačiau jie buvo švarūs, mums valgyt atnešdavo. O rusai kirviu kapojo senelio lovą“, – sunkiai dėlioja žodžius apie okupantus Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį menanti 1939 metais gimusi Zina.
„Vandalai. Jie ir Ukrainoje panašiai elgiasi – tik dar žiauriau“, – taria Asta.
„Liga eina ir praeina, o šitas karas tęsis metų metus. Rusas sako, kad atgal nesitrauks, eis į priekį“, – kalba Zina. Ji nuliūdinta naujausios žinios apie talentingosios solistės Asmik Grigorian ir pianisto Luko Geniušo būsimą koncertą Šveicarijoje. Jiedu atliks rusų kūrinius, Nacionalinės premijos laureatė dainuos tik rusų kalba.
„Rusiškos smarvės turi, ir nors tu ką“, – paprastai, tačiau su skausmu kultūros švyturių elgesį vertina kirdoniškė.
„Kas kalba apie lietuvių rusofobiją, tai netiesa. Tokiems galima jausti ne baimę, o tik neapykantą“, – ištaria Asta. Ji ir mama dėl politikos nesiginčija – sako, kad jų požiūriai panašūs. Ir rytoj balsuoti eis ne už atėjūnus, o už žmones, kuriuos ir jų aplinką geriau pažįsta.
Šventės laukimas
Po rinkimų – Velykos. Susitikimai su mylimais vaikais, nuo mažų dienų šalia augusiais anūkais – užsienyje gyvenančiais Astos vaikais Nikolu, Aurora, Adrija ir proanūkiais Teodoru, Elara.
Bus ir Biržų krašte gyvenanti sūnaus Virginijaus dukrytė Veronika su savo atžalėlėmsi Jore ir mažąja Upe. Be abejo, bus ir žentas Andrius, marti Loreta.
Namai Kirdonyse bus pilni klegesio bei gražiausių gyvenimo raštų – džiaugsmo ir meilės.
