Yra moterų, kurių daug kas negali įsivaizduoti be scenos, švenčių ar linksmybių. Jos renginių šėlsme visada matomos ir gražios, yra ypatingos laikysenos – lyg ir „užkoduotos“ nuo liūdesio, ligų, artimųjų bėdų ar kitokių gyvenimo „juodulių“.
Viena iš tokių moterų – Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Dalia Baltrušaitienė. ŠR pokalbis – apie tai, kas netelpa renginio scenarijuje ar šokio choreografijoje.
1985 metais į Vabalninką atvykusi ir žemės ūkio technikume dėstytoja dirbti pradėjusi Lietuvos veterinarijos akademijos absolventė nuo studijų laikų sukosi šokių verpete. Jis Dalią įsuko ir Vabalninke. Vadovavimas šokių kolektyvams, dalyvavimas švietimo įstaigų, kaimo renginiuose ir respublikinėse šventėse, šokių kompozicijų kūrimas, padėkos ir apdovanojimai už kultūrinę ir ugdomąją veiklą…
Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondui vadovaujančiai Daliai Baltrušaitienei šįmet įteiktas „Lino žymuo“ – kraštiečių dėkingumas, įvertinimas to, ką šios moters veikla duoda Vabalninkui ir krašto žmonėms.
– Esate trijų jau suaugusių puikių sūnų mama. Ar sunku buvo juos auginti su koncertinėse išvykose nuolat būdavusiu muzikantu vyru? Kurie vaikų paauglystės iššūkiai buvo sunkiausi? Kokių argumentų imdavotės, susidūrusi su jaunatvišku maištu? Pavyzdžiui, dėl to, kad mama liepia šokti…
– Aš visada sakau, kad vaikai yra Dievo dovana. O su Dievo dovana reikia dieviškai ir elgtis.
Mamos pareigų niekada nelaikiau našta. Tarp vyriausiojo Irmanto ir viduriniojo Justino yra beveik dvejų metų tarpas. O kai gimė mažylis Rokas, Irmantui jau buvo 16 m., o Justinui – 14 m. Abu jie praėjo tėvystės mokyklą. Padėjo prižiūrėti mažąjį broliuką. Gal todėl dabar Rokas labai myli savo brolius. Kad ir koks nemažas metų tarpas skiria juos, ryšys tarp brolių yra gana stiprus.
Nei aš, nei vyras Rimas nenaudojom jokių specialių vaikų auklėjimo būdų, mes su jais tiesiog gyvenome.
Jaunatviško maištavimo beveik ir nepajutome. Nebent tada, kai abu vyresnieji norėjo mesti muzikos mokyklą. Bet šeimoje turėjome taisyklę: pradėjai – pabaik. Ačiū sumaniems pedagogams Ramutei Petronytei ir Gitui Korsakui už jų stiprybę ir kantrybę. Dabar pasikalbam apie tuos laikus. Gal ir ne visus vaikų lūkesčius patenkinom, bet juk kiekvieno iš mūsų gyvenime taip nėra, kad turėtume viską, ko norime, kad pasiektume viską, apie ką svajojame…
Apie šokius… Net nežinau, ar aš savo vaikams liepiau šokti. Šoko visi trys. Šoko mano vadovaujamame kolektyve, dalyvavo dainų šventėse. Justinas dar mokydamasis mokykloje buvo subūręs savo breiko šokių grupę, Rokas yra pametęs galvą dėl Danguolės Kalkienės vadovaujamo šokių kolektyvo „Raitytinis“. Reikės paprašyti, kad primintų, kaip ten su tais šokiais buvo. Aš nė vieno šokėjo neverčiau šokti. Tuo labiau savo vaikų. Aš juos kviečiau, skatinau. Nesu profesionali šokių vadovė, kuri gali paruošti aukšto meistriškumo šokėjus, man svarbu, kad šokėjai šokį pamiltų.
O su vyru šeimos rūpesčius dalinomės. Man taip pat tekdavo į mokymus važinėti. Kartais būdavo keista palikti vaikus tėčiui, nes mano tėvų šeimoje vaikus augino mama, o tėtis uždirbdavo pinigus šeimai.
– Kuo dabar gyvena Baltrušaičių sūnūs? Ar visuose trijuose matote kūrybiškumo, muzikalumo talentų? O gal iš senelio ir močiutės paveldėtais gabumais pasižymi anūkai – Vanesa, Smiltė, Benas?
– Kad visuose trijuose sūnuose matau kūrybiškumo, muzikalumo – tikra teisybė. Muzika netapo nė vieno iš jų specialybe ir pragyvenimo šaltiniu, bet gyvenimo dalimi tapo. Justinas groja gitara, paskutinis jo pirkinys yra lūpinė armonikėlė. Pasirodo, išmokti groti ja buvo Justino svajonė. Net tėvai to nežinojo. Irmantas dar vis turi saksofoną, kartkartėm grįžta prie muzikos kūrybos. Rokas retokai groja akordeonu, bet nepamiršta, mėgsta gerą muziką ir nepameta svajonės groti mušamaisiais.
Pamenu, kad būdamas pirmokas adventinio renginio metu grojo džamba. Direktorius paklausė, kas jį mokė groti. Rokas atsakė, kad jam nereikia mokytis, jis tai turi savyje.
Visi sūnūs rado savo kelią gyvenime. Justinas turi savo verslą, Irmantas su šeima šiais metais grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Biržuose. Rokas savo gyvenimo kelią planuoja nuosekliai, atitarnavo kariuomenėje, dabar studijuoja Gedimino technikos universitete kūrybines industrijas.
Turiu dvi anūkes ir anūką. Labai jais džiaugiuosi ir labai juos myliu. Auga linksmi ir labai kūrybingi. Turiu dvi šaunias marčias – Martyną ir Eglę, kurios už savo šeimą „galvą guldo“. O tai labai svarbu.
– Esate didelės šeimos vaikas? Priminkite, kur augote, kiek sesių ir brolių turėjote? Kokias vertingiausias pamokas atsinešėte iš tėvų šeimos?
– Taip, esu didelės šeimos vaikas. Šeimoje augome aštuoni – penki broliai ir trys seserys. Aš priklausau jauniausiųjų trejetui. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijoje, Šilalės rajono Kvėdarnos miestelyje. Vertingiausios pamokos iš tėvų – pasitikėjimas vaikais, meilė darbui, atsakomybė ir sąžiningumas.
– Gražus judviejų su Biržų krašte gerai žinoma sese Kristina (Milišiūniene – aut.) ir jos šeima bendravimas. Kokios savybės labiausiai lemia jūsų draugystę? O dėl kurių dalykų dažniausiai judvi seseriškai ginčijatės?
– Kristina yra šeimos pagrandukė. Ji turi išskirtinę savybę suburti šeimą į bendrą ratą. Dabar, kai neliko gyvų tėvelių, visa giminė dažniausiai renkasi pas ją. Kol buvom patys jaunesni, vaikai maži, mėgdavom su Kristinos šeima pakeliauti po Lietuvą. Man bendravimo su Kristina ir jos šeima reikia. Mūsų vaikai augo kartu. Ir dabar gražiai bendrauja.
O ginčytis mums nėra dėl ko. Esame įpratę kiekvienas gyventi savo gyvenimą. Kristina yra iš tų žmonių, kuri visada padės. Mano pagalba yra gal kiek kitokia. Kartais Kristinai praverčia mano žinios, patarimai, rašant projektus. Apkerpu plaukus jos vyrui Jūriui. Iš jo plaukų ilgio galima spręsti apie atvykimo į svečius pas mus dažnumą.
– Kiek įtakos jūsų pačios šeimos gyvenimui Biržų krašte turėjo brolio – LKP Biržų rajono pirmojo sekretoriaus Juozo Juciaus užimtos pareigos? Ar teko naudotis privilegijomis, ar atvirkščiai – giminystė lėmė atsakomybę ir nelengvą buvimą dėmesio centre?
– Pirmiausia įtakos man turėjo ne brolio pareigos, o pats brolis ir jo šeima. Mums, jauniems, Biržų krašte brolio šeima atstojo tėvus. Gal kai kam bus sunku patikėti, bet mūsų pirmagimį sūnų pirmas maudė brolis Juozas su broliene. Jo šeima visada mus šiltai priimdavo. Man jis buvo ne LKP Biržų rajono pirmasis sekretorius, bet brolis, kuris padėdavo, patardavo.
Niekada nesureikšmindavau pareigų. Nesureikšminu ir dabar. Valdžios žmones aš pirmiausia vertinu iš žmoniškumo pozicijų, nemėgstu arogantiškų, pasipūtusių ir kartais gyvenime ne savo vietoje „nutūpusių“ asmenybių. Vadovas turi gebėti įžvelgti perspektyvą, bet jame turi būti pagarbos kitam žmogui. Savo darbo kelyje sutikau daug puikių vadovų. Tai Alfonsas Norkus, Stanislovas Šimonis, Genovaitė Gabalienė, Stepas Gudas, Petras Narkevičius, Laimutis Štirvydas.
Bendraudama su jais išmokau daug vadybos pamokų.
O dėl brolio pareigų – nejaučiau per didelio spaudimo, ypatingomis protekcijomis nesinaudojau. Būdavo smagu, kad žmonės atkreipia dėmesį, kai mato mus kartu. Bet tik tiek.
– Artėjantis jubiliejus mintimis ir sapnais dažnai grąžina į gyvenimo pradžią. Ko niekada nenorėtumėte pakartoti?
– Mano sapnai nėra nostalgiški. Dažnai praeities nesapnuoju. Klausiate, ko niekada nenorėčiau pakartoti? Man lengviau atsakyti, ką norėčiau pakartoti. Norėčiau pakartoti vasaras tėviškėje kartu su mama, tėčiu, savo vaikais. Norėčiau pajusti šviežio šieno kvapą, pasibėgiojimus po ganyklas su broliais Anzelmu ir Vytautu.
Norėčiau pamatyti mamą, žiūrinčią pro langą, kai paryčiais grįždavau iš šokių. Pagaliau norėčiau pakartoti kelius į kaimus, kur vykdavo šokiai, o salės būdavo pilnos besilinksminančių jaunų žmonių. Norėčiau pakartoti šeimos šventes, varduves, kaimynų susiėjimus pavakaroti, patalkininkauti, sekmadienius, kai pas tėvus užsukdavo giminės, o skaniausias pavaišinimas būdavo lašinukai, kiaušinienė, ir niekas nesukdavo galvos, ką svečiui paduoti.
Norėčiau nusilaužti riestainį iš virtinės, kuri visada kabėdavo virtuvėje, o eidama pro šalį galėdavau nusilaužti ir suvalgyti. Net ir darbus, kuriuos dirbdavau namie jaunystėje, norėčiau pakartoti. Kartu su tėčiu pjauti javus, rišti į pėdus, statyti į gubas. Arba pakrauti vežimą šieno ir ant vežimo važiuoti namo…
Vakarus, kai tėtis ryškindavo nuotraukas, o mes, mažamečiai, turėdavome būti tylūs ir galėdavome stebėti, kaip išryškėja veidai, daiktai… Nepakartojamos akimirkos. Dar būdavo kūlvirsčiai ant išvirkščių kailinių kambary… Dar daug dalykų norėčiau pakartoti…
O nemaloniems dalykams vietos nebėra. Jie nepraėjo pro šalį, bet paliko išmoktas gyvenimiškas pamokas.
– Tokios moterys, kokia esate jūs, gyvenime atakuojamos vyrų dėmesio. Ar dažnai „užklupdavo“ įsimylėjimai? Ką gražiausio ir įsimintiniausio teko patirti meilės istorijoje su Rimantu? Ar joje buvo epizodų, vertų jeigu ne filmo ar eilių, tai nors gražiausių įrašų dienoraštyje?
– Nesu ta moteris, kuri yra atakuojama vyrų. Turiu savo filosofiją, kuri, ko gero, matyti mano akyse. „Įsimylėjimai“ dažnai neužklupdavo. Ar mane kas nors įsimylėdavo, nežinau. Mano meilė eina greta su ištikimybe, pasitikėjimu. Yra pastovi. Aš sakau, kad nieko atsitiktinio gyvenime nebūna. Mano gyvenimo lemtingus posūkius lemia šokis. Geriausi draugai iš šokių kolektyvo, dėl šokio partnerio pakvietimo įstojau į Lietuvos veterinarijos akademiją, ten šokau šokių ansamblyje.
Kapelos muzikantas pakvietė į išleistuves, ten ir susipažinau su Rimu. Kai kuriuos gražius dalykus iš pažinties laikų turiu dar ir dabar. Tai – laiškai. Jis iš Kauno į Kvėdarną man kasdien atsiųsdavo po laišką. Tai tęsėsi visą mėnesį, gal kiek daugiau. Paštininkė mamos net klausė, kas čia tas atkaklus rašytojas? Tai buvo taip nerealu. Man būdavo smagu skaityti tuos laiškus, kuriuose buvo ne tik žodžiai, bet ir piešiniai. Įdomiausia buvo, kai jis pirmą kartą atvyko pas mano tėvus į Kvėdarną.
Ateina toks mandras miesčionis, o susikalbėti su tėvais žemaičiais neišeina. Samdė sesę Elytę, kad išverstų.
– Beje, kur vyko judviejų vestuvės? Ar jaunieji šoko valsą? Kuris iš jūsų buvo vedantysis šokėjas – tada ir dabar gyvenime?
– Vestuvės vyko Šilalės rajone, Kvėdarnoje, tėvų kieme pastatytoje palapinėje. Net nepamenu, ar šokom valsą, bet gerai žinau, kad vestuvėse grojo Rimo draugai. O mūsų piršliai buvo Kazys ir Virginija Juciai. Tokių ištikimų piršlių retai kas turi. Mes su Rimu kartu jau 36 metai. Ir 36 metus vestuvių dieną pas mus svečiuojasi Kazys ir Virginija. Norėčiau, kad likimas būtų palankus, ir ši bendrystė tęstųsi dar daug metų.
– Kokiomis akimirkomis pasijuntate esanti moteris, kuriai būtina atrama?
– Nemėgstu aimanuoti. Bet būna akimirkų, kai norėčiau būti silpnesnė.
