TRIUŠIŲ KOLONIJA
Politikų gyvenimas primena triušių koloniją.
Laukiniai triušiai išrausia daug urvų ir visaip toje kolonijoje jais naudojasi, landžioja iš vieno į kitą su reikalu ar be reikalo.
Politikai panašūs – kai kurie sugeba pakeisti ne vieną urvą toje kolonijoje, nes iš esmės politinės pažiūros ir idėjos taip suvienodėjo, kad beveik nėra skirtumo, į kurį urvą įlisti.
JOE COCKER : I WHO HAVE NOTHING
— to laiko daina, kavinių šurmulio, liūdesio ir džiaugsmo, skyrybų laiko, balansavimo tarp prapulties ir tarp išlikimo; tarp nusivylimo vos ne viskuo ir tarp tikėjimo, kad kažkas dar bus šviesesnio; tas totalus kabakų pamišimas, gyvenimo modelis alkoholyje ir tabako dūmuose – koks dabar jis tolimas atrodo, keistas ir net beprasmiškas.
Kaip spąstai, į juos kadaise buvau patekęs ir daug talentingų draugų buvo patekę; kai kurie iš to kelio nesugrįžo, krito per anksti kaip kareiviai bohemos mūšyje pačių su savimi po epochos lūžio – po visų sąjūdžių euforijų, kietoje ir neretai šlykčiu veidu pradinėje kapitalizmo stadijoje; tai buvo nostalgijos ir nusivylimų, didelių žlugusių vilčių, prarastos pasaulio harmonijos laikas…
Ir prikimęs Joe Cocker – lyg fonas, lyg šauksmas iš kitur – kažkodėl įstrigęs gal labiau už kitus dainininkus, nuolat užpildžiusius Vilniaus bohemos kavinių erdvę savo balsais – „I Who Have Nothing“ (Aš neturiu nieko…) – ypač atitikęs to meto mano nuotaikas… Ir dar to paties Joe „Unchain My Heart“ – simbolizuojanti lyg visų vykusių ir nevykusių gyvenimo meilių kvintesenciją, ypač „prašviesinus“ sielą vynu ir atsuktuvais – aname laike, paliktame lyg žalčio išnara…
Ne pirmoji išnara – tik viena iš daugelio, neretai atsidūrus kryžkelėse.
x x x
Lyg moteris upė
Atmetus rankas – geria
Pirmą pavasario lietų
