26 metų biržietis Erikas Narbutas yra išbandęs įvairius užsiėmimus: krepšinį, futbolą, netgi lankė sklandymo būrelį Biržų aeroklube, tačiau širdžiai mieliausias sportas vis tiek liko automobilių krosas. Jau 13 metus autokrosu užsiimantis biržietis dalinasi savo lenktynininko gyvenimo įspūdžiais ir patirtimi.
Sūnus seka tėvo pėdomis
Erikas autokrosu pradėjo užsiimti nuo 2010-ųjų, tačiau lenktynininko dvasia užgimė, kai jis buvo dar visai mažas. Erikas pasakoja, kad jo tėtis buvo tas žmogus, kuris „užkrėtė ta liga“, nes kone į kiekvienas lenktynes jį veždavosi kartu.
„Prisimenu, kaip mane mažą tėtis pasodino prie vairo ir sakė važinėt po didelę pievą.
Atsimenu, kaip rėkiau, kad nesodintų manęs mašinoje, ir labai iš pradžių nenorėjau niekur važiuoti. Bet tada, kai pabandžiau, sunkiai jau pavyko mane iš ten ištraukti“, – dalinasi linksmais prisiminimais Erikas, besirengiantis dalyvauti šių metų lenktynėse jau su ketvirtu lenktyniniu automobiliu „Honda“.
Eriko nuomone, jeigu reikėtų pirkti kitą automobilį, vėl rinktųsi „Hondą“, nes ją puikiai pažįsta, ji puikiai veikia ir nereikia taip dažnai taisyti.
„Pradžioje kartu su tėčiu važiavom ta pačia mašina, paskui tėtis nustojo sportuoti ir galiausiai aš vienas palikau lenktynių trasoje su tėčio pagalba pašonėje“, – sako Erikas.
Jo tėtis lenktyniaudavo tik Aukštaitijos regione, už jos ribų lenktynėse nedalyvaudavo. Anot Eriko, tuo metu nebuvo pakankamai finansų, kad galėtų veržtis į priekį ir skinti laurus kitose Lietuvos trasose.
Erikas prisimena, kai važiavo kartu su tėčiu į lenktynes Biržuose ir pastebėjo, kaip vyksta konkurencija tarp vietinių lenktynininkų. „Nusipirkom naujas padangas pamėginti pavažinėti.
Pamatėm, kad kiti atvažiuoja pasitreniruoti, tai tas padangas numetėm į griovį, kad tik nepamatytų, kad jas turim“, – sako Erikas, dirbantis autoservise „Eurelta“ ir priklausantis Biržų automobilių sporto klubui (Biržų ASK).
Daugiausiai teorinių žinių apie automobilių sportą Erikas gavo, kai dar mokėsi Kaune ir dirbo pas lenktynininką Dovilą Čiutelę, kuris Erikui „padėjo nemažus pamatus“ šiam sportui.
Tačiau daugiausiai darbo, mokymų ir finansinio rėmimo įdėjo jo šeima.
Nykštukai Europos čempionate
Erikas pranoko savo tėvą ir dalyvavo Europos autokroso čempionate Latvijoje. Tai buvo aukščiausio lygio lenktynės, kuriose Erikui teko dalyvauti. Dėl vietos nesivaržė, o tiesiog dalyvavo dėl savęs. „Europos čempionate nėra tokių mašinų, su kuriomis mes važiuojam. Ten dalyvaujama su bagiais. Mes atrodom gana dideli, kai atvažiuojam į Lietuvoje vykstantį autokrosą, bet ten atvažiuoja didžiausi vilkikai su virtuvėmis, pasistato didžiausias palapines, užtikrinami profesionalūs automobilių aptarnavimai su detalių gausa… Tai mes ten prie jų atrodėm kaip nykštukai – pasistatę nedidelę palapinę, išsilankstę keturias kėdes su staliuku“, – juokiasi Erikas, vienas iš 2022 metais Biržų kraštą labiausiai garsinusių sportininkų.
Ar dėl automobilio gedimų varžybų metu būna daug streso bei nevilties, kad nebegalės tęsti varžybų ir turės važiuoti namo nieko nepešęs?
Erikas sako, kad jis ir jo komanda per tiek metų važiavimo jau yra įpratę prie įvairiausių gedimų, kurie yra natūralus dalykas užsiimant šiuo „techniniu sportu“.
Reikalavimai lenktynininko apsaugai
Erikas sako, kad rimtų susižalojimų kol kas jam netenka patirti. Nebent, pasak lenktynininko, būna, kad įskausta ranka ar nugara nuo įtampos ir apkrovos mašinai šokinėjant per trasos kalnelius.
Lenktyniaudamas žmogus negali susižeisti taip paprastai dėl gausybės saugos reikalavimų: aplink automobilį turi būti pritaisyti saugos lankai, įrengtos sportinės sėdynės, sportiniai diržai, specialios kaklo apsaugos, kurios stipriems smūgiams neduoda sunkiam šalmui kaklo palenkti. Lenktynininkas turi vilkėti nedegią sportinę aprangą ir apatinius drabužius, avalynę, pošalmį ir pirštines.
„Traumų tikimybė yra sumažinta maksimaliai. To anksčiau nebuvo. Leisdavo dalyvauti su paprastomis kelnėmis, paprastais treningais“, – sako Erikas.
Erikas toliau pasakoja, kad autokrose nėra labai didelio greičio, kurį pasiekia žmonės lenktyniaudami ralyje ar žiede. Autokrose vidutiniai greičiai siekia 120 ar 130 km/h.
Vietinėse varžybų lygose trasos gana trumpos, todėl esą net nėra kur įsibėgėti ir greičiai būna dar mažesni.
Motyvacijos lenktynėms netrūksta
„Motyvacijos visada yra, – užtikrintai sako Erikas. – Šalia turiu šeimą, daug gerų draugų ir rėmėjų, kurie prisideda finansiškai bei kitais būdais. O be rėmėjų išgyventi šiame sporte beveik neįmanoma, nes reikia nemažai pinigų mašinos taisymui, detalių keitimui, apsaugoms. Viskas tam, kad pasiektume gerą rezultatą lenktynėse.“
Palaikymo komandą, sako Erikas, turi nemažą. Visada stengiasi kartu su juo važiuoti į lenktynes mama, tėtis, draugė Viltė ir kiti draugai.
Jo komanda ne tik jį palaiko, bet ir padeda pasiruošti: vienas fotografuoja, kitas kurą pila ir pan. „Į varžybas važiuojame dviem mašinomis ir autobusiuku. Dar kartais prisijungia ir kita draugų kompanija. Todėl turiu nemažą palaikančiųjų ratą“, – džiaugiasi lenktynininkas.
Erikas juokiasi, kad kiekvienas komandos narys ir lenktynių stebėtojas turi skirtingą vaidmenį: „Labiausiai jaudinasi mama su drauge. Nagus kramto atsistojusios, nes baimės junta daugiausiai, negali žiūrėti, kaip lenktyniauju. O draugams tai linksma. Jie smaginasi, kai aš važiuoju.“
Erikas priduria, kad trasoje draugų nėra. Draugais su kitais dalyviais būna tik uždarame dalyvių parke. Kartais įsižiebia ir pykčiai dėl įtampos prieš varžybas, tačiau pasiekus finišą visi apsikabina, pasveikina vieni kitus ir tos emocijos atslūgsta.
Erikas pasakoja, kad daugelis gerų prisiminimų kyla ne tik iš pačių lenktynių, bet ir leidžiant laiką draugų kompanijoje prie laužo, kepant maistą ir bendraujant. „Mes į lenktynes išvažiuojam dažniausiai visam savaitgaliui, todėl tie vakariniai pasisėdėjimai mus labai suartina“, – sako sportininkas.
Įsimintiniausios lenktynės
Įsimintiniausios Eriko lenktynės buvo tos, kuriose pirmą kartą užėmė pirmąją vietą.
„Prisimenu, kad tada mes kaip tik buvome nusipirkę pirmą lenktyninį automobilį, kuris buvo stipriai konkurencingesnis negu prieš tai turėtas. Ir dalyvių mano klasėje buvo nemažai.
Kitos įsimintinos varžybos buvo tada, kai pirmą kartą dalyvavau Lietuvos autokroso čempionate, kuriame taip pat laimėjau.“
Iš paskutinių varžybų, vykusių Aukštaitijos regione, pasiliko puikaus komandinio darbo prisiminimas. „Kadangi komandai reikėjo taškų, nes vienu tašku atsilikom metinėje įskaitoje nuo pirmosios vietos, todėl važiavau padėti sukaupti tų taškų. Ir iš karto belenktyniaudamas sulaužiau mašinos pavarų dėžę. Sutaisyti pavarų dėžę paprastai trunka apie savaitę. Turėjom minčių, kad gal susidėti mantą ir stebėti, kaip kitiems sekasi.
Pasiklausinėjom kolegų tame uždarame parke, ar kas nors turi namuose panašią pavarų dėžę, iš kurios galėtume kažką panaudot. Gavę, ko reikia, mes per valandą vėl pasidarėme važiuojančią mašiną“, – prisiminimais dalijasi Erikas, pabrėždamas, kad tik komandos dėka sugebėjo išspręsti šią bėdą. Būtent todėl šios varžybos paliko geras emocijas.
Ruošimosi lenktynėms subtilybės
Pasiruošimas kiekvienoms varžyboms turi būti itin kruopštus. „Dabar ruošiamės šių metų lenktynėms, todėl šiuo momentu mašina yra išardyta beveik iki nulio. Reikia kiekvieną mazgą patikrinti, kad pirmose varžybose neturėtume problemų. Na, o vėliau mašina nebebūna visiškai išardoma. Tiesiog prabėgi akim, pasitikrini visus varžtelius, susitvarkai visas bėdas, kurios buvo nutikusios per paskutiniąsias varžybas, ir viskas. Mašina iš tikrųjų niekada nebūna iki galo paruošta, ją visąlaik tobulini“, – pasakoja Biržų ASK lenktynininkas.
Prieš pat lenktynes dalyviams reikia pereiti techninę ir administracinę automobilio komisiją.
Būna tokių atvejų, kad komisaras nepraleidžia automobilio į lenktynes, todėl tenka ir vietoje greitai suktis, kad problemą sutvarkytum ir galėtum dalyvauti varžybose.
Lenktynininkas sulaukia ir iš žiūrovų dėmesio. Apžiūrėti automobilio nedrąsiai ateina tiek vaikai, tiek suaugusieji, kol Erikas su komanda pluša ruošdamiesi varžyboms. „Ukmergėje, prisimenu, sulaukėme apie trisdešimt žiūrovų, kol mes remontavomės mašiną, pasistatę stalą iš padangų ir kitų po ranka pasitaikiusių daiktų detalėms susidėti. Smagu prisiminti tokius momentus“, – su šypsena sako Erikas.
Nesustoti ir mėgautis lenktynių momentais
Apie rimtus ateities planus, tokius kaip dalyvavimas Europos lygoje, Erikas nelinkęs per daug svarstyti, tačiau vietinėse trasose nesustos treniruotis. Pasak Eriko, vieno sezoninio lenktyniavimo praleidimas lygus tam tikram nuosmukiui, nes kiti lenktynininkai stipriai išsiveržia į priekį patobulėję, todėl svarbu nesustoti tobulinti savo įgūdžius.
Artimiausios lenktynės laukia gegužės mėnesį, o jeigu viskas gerai seksis – du Europos čempionato etapai priešaky. Erikas sako, kad šie laikai yra vieni iš sunkesnių, niekas nežino, kas ateityje laukia, todėl sunkiau surasti rėmėjų, kurie padėtų finansiškai.
Prakalbus apie svajones, Erikas prisipažįsta, kad jau savo didžiausią siekiamą svajonę išpildęs – 2019 metais nugalėjo Lietuvos autokroso čempionate. „Na, prieš kiekvienas varžybas tiesiog svajoju, kad būsiu pirmas, ir viskas. Jeigu važiuosi ir galvosi, kad nieko nepasieksi, tai nieko ir nepasieksi“, – lakoniškai atsako Erikas.
Erikas, 12 metų praleidęs autokrose, ir toliau šio sporto nesiruošia apleisti. Biržietis nekelia sau neįmanomų tikslų, pasinaudoja duotomis galimybėmis iki maksimumo ir mėgaujasi lenktynių momentais.
Orinta Janulionytė
