Prieš daugiau kaip pusšimtį metų, kai dar nebuvo prasidėję ligoninės statybos darbai, tuometinis vyriausiasis gydytojas Antanas Dauguvietis sugalvojo pasodinti parką tam, kad būsimą ligoninės pastatą suptų ne daugiabučių rajonas, o žaluma. Parką sodino ne tik miškininkai, bet ir visa ligoninės bendruomenė bei entuziastai. Buvęs Biržų ligoninės gydytojas Česlovas Kasparavičius kiek anksčiau papasakojo, kaip parkas buvo sodinamas ir kokių šmaikščių dalykų nutiko jį sodinant.
Pirma parkas ir tik po to – ligoninė
Parkas Biržuose, palei Apaščios upę, buvo pradėtas sodinti 1969 metais ligoninės vyriausiojo gydytojo Antano Dauguviečio iniciatyva. Parko sodinimo darbai prasidėjo tada, kai ligoninės statybos dar nebuvo prasidėjusios. Biržų ligoninė buvo pastatyta ir iškilminga jos atidarymo šventė vyko tik 1975 metų liepos vidury. Tad galime įsivaizduoti, jog 1975 metais bent dalis parko jau buvo pasodinta, o medelių sodinukai – ūgtelėję.
Kadangi tuo metu sodindavo labai mažučius sodinukus – 3-4 metų eglaites ir dvejų metų pušaites, – per šešerius metus, kai buvo pastatyta ligoninė, medeliai galėjo būti nedaug paūgėję. Anot specialistų, pasodintos eglaitės net dvejus metus stovi vietoje, kol prigyja, ir tik po dvejų metų pradeda augti. Per metus paauga sprindį. Pušaitės auga kiek greičiau. Tad po šešerių metų spygliuočių sodinukai galėjo būti ūgtelėję maždaug iki juosmens, o liepaitės – žmogaus ūgio ar truputį aukštesnės. Kadangi sodinimui dirigavo miškininkai, medeliai buvo sodinami eilėmis, o ne gojeliais, kaip įprasta parkuose. Tankiau medžių sodinukai buvo sodinami ir dėl to, kad buvo baiminamasi, jog dalis jų neprigis. Tačiau neprigijo mažuma. A. Dauguvietis labai pasitikėjo gydytoju Olgertu Kvedaravičiumi, buvusiu miškininku. Tad šio gydytojo indėlis į parko sodinimą ypač didelis.
Žmonės parke ganė karves, berželius pjovė šluotoms
Antanas Dauguvietis parko sodinimą inicijavo todėl, kad aplinkui ligoninę nebūtų statomi namai, kad ligoninę suptų žaluma ir grynas oras. A. Dauguvietis sakydavo, kad Biržų apylinkėse miškai niūrūs, vien lapuotynas, todėl norėjo, kad parke augtų spygliuočiai. Be to, spygliuočių tuo metu buvo lengviau gauti.
Parkas buvo pradėtas sodinti be projektų ir planų – tiesiog aplinkui buvusiuose biržiečių daržuose ar ganyklose. Ne visiems biržiečiams tokia medikų iniciatyva tiko ir patiko.
Kaip pasakojo ilgametis Biržų ligoninės gydytojas Č. Kasparavičius, kartu su kitais medikais sodinęs parką, netrūko įvairių kuriozų.
Pasak Č. Kasparavičiaus, parkas buvo nuolat niokojamas. Pavyzdžiui, tarp medžių sodinukų žmonės ir toliau ganė karves, berželius pjovė šluotoms, o egles – Naujiesiems metams.
Č. Kasparavičius linksmai pasakojo, jog kartą A. Dauguvietis, radęs parke besiganančias dvi karves, prisirišo jas prie savo mašinos – „uaziko“ – ir atvedė milicininkams. Tačiau milicininkai gydytojui liepė karves pririšti ten, kur jis jas rado. Č. Kasparavičius prisiminė ir dar vieną atvejį, kai gydytojas O. Kvedaravičius nutvėrė parke berželius niokojusį žmogų. Gydytojas iš jo atėmė peilį, tačiau paskui žmogaus pasigailėjo ir peilį grąžino. O vienas pacientas gydytojui pats pripažino, kad kirto paūgėjusius berželius parke, nes neva juos ėda „karajiedas“ – kinivarpos… Supykęs gydytojas savo pacientui paaiškino, kad kažin ar jam patiktų, jei gydytojas jam pačiam ką nors prakirtęs ligos imtų ieškoti.
Iš obuolių virė ligoniams kompotą
Medžius prie ligoninės sodino medikai, ligoninės darbuotojai, dirbo melioratoriai, komunalininkai, biržiečiai entuziastai. Daugiausia buvo sodinamos eglės ir pušys. Be šių medžių, parke buvo pasodinta klevų, pocūgių, juodųjų šermukšnių, raudonųjų ąžuolų, liepaičių, berželių, egzotinių karklų. Medelius, anot Č. Kasparavičiaus, veždavosi ir iš Rokiškio medelyno.
Tarp kalno, kuris supiltas kasant tvenkinius, ir Apaščios upės buvo pasodintas obelų sodas. Kai obuoliai užderėdavo, virėjos ligoniams iš jų virdavo kompotą. Ir dabar dar yra išlikusių obelų. Parko kaimynystėje gyvenanti moteris pasakojo tokią istoriją. Viena ponia, atėjusi prie parke augusių obelų, skynė ir ragavo vis kitos obels vaisius. Už šį skanavimą gavo barti nuo šalia esančios sodybos šeimininko. Neva pirmiausia reikia pasiklausti, o po to obuoliauti. Tačiau moteris jautėsi teisi: ji šias obelis sodino dar tuomet, kai dirbo ligoninėje. Todėl labai norėjo prisiminti tų obuolių skonį.
Buvo pasodintas 33 ha ploto parkas. Tačiau baigus jį sodinti, apie 1984-1985 m., kartu su įsiterpusiomis teritorijomis jis užėmė apie 80 ha, o 2009 m. patikslinus parko ribas nustatyta, kad realus šios rekreacinės teritorijos plotas siekia 50,27 ha.
Tvenkiniai ir kalnas žiemos pramogoms
Parke, buvusiame karjere, A. Dauguviečio iniciatyva buvo iškasti du tvenkiniai (0,75 ha, 1,09 ha) ir kanalas į Apaščios upę. Kanalo reikėjo tam, kad pakilus upės vandeniui juo prisipildytų ir tvenkiniai. Į juos buvo prileista amūrų, karpių, karosų, lydekų, lynų, seliavų, ungurių. Tvenkiny buvo supiltas toks „stalas“, ant kurio buvo pastatytas gulbių namelis. Tvenkiniai buvo aptverti tvora, nes žmonės skundėsi, kad į juos gali įkristi vaikai.
Prie tvenkinių melioratoriai supylė kalną. Kalnas puikiai pasitarnavo žiemos pramogoms. Jis būdavo „aplipęs“ slidininkais ir vaikais su rogutėmis. Tačiau, pasak Č. Kasparavičiaus, buvo šiek tiek nepagalvota: nusileidimas buvo padarytas pietryčių pusėn, todėl žiemą saulutė sniegą ten pirmiausia nutirpindavo.
Parko tvarkymo metu atsirado nedidukė užtvanka iš betono blokų Apaščios upėje. Kai kas vasarą ten mėgsta sveikatintis po krintančia vandens srove.
Ar neužpuls kas nors einant namo?
Pirmiausia parkas buvo pasodintas prie Apaščios, o paskui eglės ir pušys buvo sodinamos už ligoninės, aerodromo link. Ši teritorija buvo apsodinta per trejus metus. Biržiečiai atkreipdavo dėmesį, jog palei kelią į aerodromą augančios eglės keistos formos: apatinės šakos trumpesnės, o tik viršun einančios išplatėja. Eglės tarsi kūgio formos. Pasak liudininkų, šakų galus nukarpydavo žmonės, kuriems šakų prireikdavo prieš Vėlines arba rožėms žiemai pridengti.
1975 m. pušynas pasodintas ir priešais polikliniką. Č. Kasparavičius pasakojo, jog vieną popietę jam į polikliniką paskambino A. Dauguvietis ir liepė suorganizuoti medikus sodinti medžių, nes atvežė pušaičių. Anot gydytojo, jis sukvietė tuo metu dirbusius gydytojus. Jiems teko nukelti ligonių konsultacijas. Medžių sodinti ėjo gydytojos Jurgelėnaitė, Likaitė, Šatienė, Januševičienė, seselės. Buvo gal spalis ar lapkritis, žmonės jau buvo daržus nuėmę ir toje vietoje buvo galima sodinti parką. Gydytojas Č. Kasparavičius prisiminė, kaip medžius sodindama gydytoja Januševičienė svarstė: kai medžiai suaugs į mišką, bus baisu vakare eiti iš darbo namo, nes dar kas užpuls. Tą kartą Č. Kasparavičius pajuokavo: kai miškas užaugs, senstelėję daktarai niekam nebebus įdomūs ir niekas jų nebepuls.
Parkas buvo sodinamas ir už autobusų stotelės, prie poliklinikos, nors ten ateity turėjo išdygti pastatas gimdymo ir chirurgijos skyriams. Tačiau pastatas toje vietoje taip ir neatsirado, o medžiai užaugo. Prieš kelerius metus šiame plote ligoti medžiai buvo išretinti, o jų vietoje pasodinti bukas, kaštonai, liepaitės.
Parkas ne šunims, o žmonėms
A. Dauguviečiui medžiai buvo labai svarbūs. Jis neduodavo nė vieno nukirsti. Č. Kasparavičius pasakojo, jog A. Dauguvietį, jį ir O. Kvedaravičių „ant kilimėlio“ buvo išsikvietusi miesto valdžia norėdama įtikinti, kad parką reikia retinti, nes nėra kur šuns pravesti.
Bet A. Dauguvietis atkirto, kad parkas buvo sodintas žmonėms, o ne šunims ir, kol jis bus gyvas, medžiai nebus kertami.
Tad medžių išties buvo prisodinta daug ir tankiai. Anot Č. Kasparavičiaus, per vienas civilinės saugos pratybas ligoninės teritorijoje negalėjo nusileisti malūnsparnis, nes trukdė medžiai, todėl jis buvo nutupdytas gerokai toliau, prie Veterinarijos tarnybos.
Prie Apaščios upės buvo pastatyta ir pirtis. Č. Kasparavičius pasakojo: pirčiai medienos iš išvartų parūpino Karolio Požėlos kolūkio pirmininkas A. Džiūvė. Ten medikai švęsdavo šventes. Į pirtelę buvo pakviestas ir tuometinis LSSR sveikatos apsaugos ministras A. Kleiza, atvykęs į ligoninės atidarymo šventę Biržuose. A. Dauguvietis jį nuvedė ant ligoninės stogo, iš kur atsivėrė nuostabus parko vaizdas, matėsi Kilučių ežeras ir pirtelė. Tačiau Kleiza tuomet pasakė: į pirtį važiuos tuo atveju, jei bus pateiktos sąskaitos, iš kur pirčiai pirkta mediena.
Parkui suteiktas Antano Dauguviečio vardas
1997 m., tik po gydytojo A. Dauguviečio (1936-1995) mirties, buvo pradėti pirmieji parko retinimo darbai. Buvo kertami ligoti medžiai, pagal projektą įrengta sveikatingumo zona.
1999 m. vyko iškilmingas parko atidarymas. Ta proga parke atidengta biržiečio Petro Kiseliūno medžio skulptūra, ant kurios užrašyta „1969 m. 33 ha“. Parkas atidarytas per parko įkūrėjo A. Dauguviečio gimtadienį – birželio 11 d. Tą dieną gydytojui būtų suėję 63-eji. Valstybinė komisija parkui suteikė A. Dauguviečio vardą, o rajono taryba parko masyvą paskelbė savivaldybės nuosavybe, kad jo nebūtų galima privatizuoti ir kad jis tarnautų miesto žmonėms. Atidarymo metu tuometinės kraštovaizdžio specialistės Z. Pipirienės išsakytos ateities vizijos pildosi: įrengti parko takai, naktį jie apšviesti.
1999 m. spaudoje buvo rašoma, jog Lietuvai pagražinti draugija, kuriai vadovavo Z. Pipirienė, Žemės ūkio banko Biržų skyriuje buvo atidariusi sąskaitą, skirtą šiam parkui tvarkyti. Į ją lėšų pervedė V.Zurba, V. Rinkevičius, A. Kleiva, R. Gaudiešius, I. Dološickis, J. Krūminienė, K. Slavinskas, Z. Pipirienė, E. Vileikis, A. Nareckas, UAB „Biržų komunalinis ūkis“.
Vis gražyn
2010 m. Lietuvos žemės ūkio universitetas parengė A. Dauguviečio parko tvarkymo projektą, kurį patvirtino rajono taryba. Pagal šį projektą buvo atlikta želdinių rekonstrukcija ir sanitarinio kirtimo darbai. Įrengtos erdvės aktyviam laisvalaikiui ir sportui. Europos regioninės plėtros fondo lėšomis 2013 m. trinkelėmis arba skalda išgrįsti pėsčiųjų takai, kurių bendras ilgis apie 1 km, įrengti suoliukai ir šiukšlių dėžės, vaikų žaidimų aikštelė, rekonstruotas tiltelis per Apaščios upę, įrengta 600 kv. m šunų vedžiojimo aikštelė su dresūros infrastruktūra. Pėsčiųjų takai pritaikyti žmonėms su negalia.
2016 m. buvo pradėtas rengti parko tvarkymo projektas, o 2020 m. – baigtas. ES struktūrinių fondų lėšomis bei prisidėjus savivaldybei 15 proc., projektavimui ir darbams buvo išleista 250000 eurų. Parkas buvo tvarkomas etapais. Iškirsti sergantys medžiai, išgenėti, pasodinti nauji, praplėsta takų infrastruktūra, pastatyti suoliukai, įrengti laiptai į kalną prie tvenkinio, apžvalgos aikštelė. Parke pastatyti šviestuvai, įrengtos vaizdo kameros. Pagal dar vieną projektą įrengta vaikų žaidimų zona.
2018 m. analizėje rašoma, kad parke auga 88 rūšių medžiai ir krūmai, iš kurių 59 rūšys ir formos introducentų (savaime mūsų kraštuose neaugančių).
Auga grybai, gyvena žvėreliai ir paukščiai
Parkas už ligoninės taip suaugo, kad virto mišku. Todėl biržiečiai pamėgo ten grybauti. Parke auga ruduokės, kazlėkai, lepšiai bei kiti grybai.
A. Dauguviečio parke gyvena ir paukščiai bei žvėrys: kiaunės, barsukai, stirnos, kurios taip pat mėgsta obuoliauti, gyvena nuolat lapių šeimynėlė, šikšnosparniai, baltasis garnys, baubliai. Būtų ir voveraičių, tačiau parke nėra lazdynų ir didelių ąžuolų. O jei voveraitės pasirodo, jas sumedžioja kiaunės. Parke taip pat gyvena žalčiai ir erkės, todėl grįžus namo verta pasitikrinti, ar kokia neįsisegė.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ rinkinių ir R. Timuko nuotr.
