Ką daryti sutikus aktyvų sutvėrimą, kuris kaskart uždrebia purvo?
Tautos išmintis pataria duoti durniui kelią.
Liberaliai nusiteikę filosofai aiškina, kad jokios reakcijos jis nenusipelno, nes kiekvienas turi teisę kvailioti, kaip tik širdis geidžia.
Bažnyčia perspėja neužsimoti atgal. Verčiau su stiprybe, atvira širdimi stoti priešais ir pažiūrėti tam žmogui į akis.
Teisės žinovai primena: visuomenė visada nustato tam tikras taisykles, kurių pažeidinėti negalima. Ir jeigu kas nors jas pažeidžia, tokie ieškomi, gaudomi, baudžiami.
Psichologai tikina, kad durniui duoti kelio nereikia – jį reikia išklausyti.
Ir tikriausiai visi jie yra teisūs.
Todėl pirmiausia bandysiu paklausyti psichologų patarimo – tą aktyvistą „išklausyti“.
Reikėtų pradėti nuo to, kad šiuo atveju viename kelyje kaskart susiduriame ne su durniumi.
Tas aktyvus asmuo – tai politikas, Biržų savivaldybės tarybos narys, politinio komiteto „Biržų atgimimas“ įkūrėjas ir lyderis.
Tai verslininkas, UAB „Biržiečių žodis“ bendrasavininkis ir direktorius.
Tai žurnalistas arba protarpiais juo besiskelbiantis ir rašantis straipsnius, kurie publikuojami jo paties laikraštyje.
Tai Kęstutis Isakas. Kai kur ir kai kada – Liutkus. Prieš rinkimus skelbęsis, kad mokslus krimtęs Maskvoje, bet savo diplomo taip ir neparodęs.
Šis asmuo antradienį drėbtelėjo eilinę purvo dozę ant „Šiaurės rytų“ – laikraščio savininkų, leidėjų, žurnalistų.
Mielas rašytojau, atvira širdimi sakau: tokius „opusus“ galima laikyti anekdotais, kurie pasakojami nelabai gudriems ir nelabai išrankiems kumečiams.
Jis paskelbė 2022 metų įmonių finansinius rodiklius, kurie rodo „Biržiečių žodžio“ išaugusį pelną ir „Šiaurės rytų“ padidėjusius nuostolius. Tai išties tikri duomenys, kurių viešinimas mūsų niekaip nežeidžia. Šiame versle esame jau 23 metus, išgyvenome įvairių laikotarpių. Kiekviename versle, kaip žinia, vien pakilimų nebūna. Svarbu, kad išlaikome skaitytojų ratą ir kol kas didžiausią laikraščio tiražą, lyginant su kitais Biržų rajone platinamais leidiniais.
Turbūt suvokdamas, kad tie paskelbti skaičiai didesnio susidomėjimo nesulauks, žurnalistas-politikas-verslininkas ėmėsi juos interpretuoti. Tiksliau – svaidytis šmeižikiškais teiginiais bei į sveiko proto rėmus netelpančiomis įžvalgomis.
K. Isako teigimu, „Šiaurės rytai“ nemoka „sąžiningai konkuruoti“, o tai, kas rašoma laikraščio puslapiuose, „nėra žurnalistika“. Be to, mes pamirštame apie „etiką, moralę ir, galiausiai, elementarią sąžinę“. Verslo ir žiniasklaidos ekspertas giriasi, kad „Biržiečių žodžio“ savininkai gyvena užsidirbdami iš kitų verslų, dėl to, anot jo, „Šiaurės rytams“ kyla „pykčio priepuoliai“. Mat mes, vargšai, gyvename tik iš leidybos. Ir t.t.
„Šiaurės rytų“ savininkų bei žurnalistų tikslas – ne kuo daugiau iškepti bandelių ir suorganizuoti koncertų.
Dabar turbūt reikėtų laikytis dvasininkų patarimo – „atvira širdimi“ pažiūrėti tam purvų drabstytojui į akis.
Taigi, mielas rašytojau, atvira širdimi sakau: tokius „opusus“ galima laikyti anekdotais, kurie pasakojami nelabai gudriems ir nelabai išrankiems kumečiams. Bet anekdotą papasakoti reikia talento, kad jis būtų bent kiek juokingas. Antraip pasakotojas su visomis savo istorijomis atrodo kaip kaimietis išsišokėlis, bandantis savo reikšmingumą parodyti giminės baliuje.
Jūsų žiniai, gerbiamasis, „Šiaurės rytų“ savininkų bei žurnalistų tikslas – ne kuo daugiau iškepti bandelių ir suorganizuoti koncertų. Mes niekada nedalyvavome politinėje veikloje, nekūrėme partijų ir nesiekėme valdžios. Mūsų žmonės nepriklauso jokioms organizacijoms. Ir ne todėl, kad jiems trūktų tam sugebėjimų. Tiesiog mūsų veiklos pagrindinis principas – būti nepriklausomiems. „Šiaurės rytai“ nėra susisaistę nei su verslo, nei su politinėmis struktūromis, todėl informuodami visuomenę galime siekti objektyvumo, teisingumo.
Kokia konkurencija gali būti tarp leidinių, kurių tikslai ir veikimo būdai yra kiti? Mes nesame konkurentai, ponas Kęstuti.
Taip, mes gyvename tik iš leidybos ir laikraščio turiniu „neatidirbinėjame“ verslo įmonėms ar organizacijoms. Toks mūsų pasirinkimas. Ir manome, kad tokiu būdu sąžiningai elgiamės mūsų laikraštį skaitančių žmonių atžvilgiu.
Nepriklausomybė, kaip žinia, kainuoja. Mes netenkame pajamų, kurios galėtų papuošti finansines ataskaitas. Bet nepriklausomybė leidžia įgyti svarbiausią žiniasklaidos turtą – žmonių pasitikėjimą.
Todėl anekdotiškai atrodo „Biržiečių žodžio“ rašytojo įžvalgos apie nemokėjimą sąžiningai konkuruoti (beje, K. Isakas ir sąžiningumas – ar ne pokštas?). Kokia konkurencija gali būti tarp leidinių, kurių tikslai ir veikimo būdai yra kiti? Mes nesame konkurentai, ponas Kęstuti.
Dar šiek tiek apie skaičių magiją.
K. Isakas skelbia rekvizitai.lt skaičius ir lygina įmonių pajamas bei praėjusių metų veiklos rezultatą (pelną/nuostolius). Tačiau dėmesį reikėtų atkreipti ir į skaičius ties atlyginimų grafa.
Oligarchinio valdymo pavojus Biržuose ypač išryškėjo po savivaldos rinkimų, kai į savivaldybės tarybą pateko net 5 komiteto „Biržų atgimimas“ atstovai.
Tiražuojamos melagienos, šmeižikiškos istorijos ir kitokie bandymai drumsti vandenį yra šio proceso dalis.
Rekvizitai.lt duomenimis, „Biržiečių žodis“ 2022 metais savo darbuotojams mokėjo vidutiniškai iki 900 eurų siekiantį atlyginimą prieš mokesčius. Taigi, vidutiniškai 8 apdraustųjų darbuotojų atlyginimams per metus išleista apie 86,4 tūkst. eurų. Tuo metu „Šiaurės rytai“ 10 savo darbuotojų mokėjo vidutinį apie 1600 eurų (ir didesnį) atlyginimą bei per metus tam išleido per 190 tūkst. eurų. Skirtumas – per 100 tūkst. eurų. Logika ir matematika paprasta: jei „Šiaurės rytai“ savo darbuotojams mokėtų tokius pat atlyginimus kaip save socialiai atsakinga įmone besivadinantis „Biržiečių žodis“, mūsų pelnas nesunkiai siektų keliasdešimt tūkstančių eurų.
Tik ar išties sąžininga ir atsakinga pelnytis darbuotojų gerovės sąskaita?
Į „Biržiečių žodžio“ anekdotinius postringavimus būtų galima nekreipti dėmesio – kaip liaudis sako, duoti durniui kelią.
Tačiau jau prieš porą metų rašiau, kad Biržuose vyksta pavojingas politikos, verslo ir žiniasklaidos susiliejimo procesas. Dabar šis procesas įgijo aiškias formas. Oligarchinio valdymo pavojus Biržuose ypač išryškėjo po savivaldos rinkimų, kai į savivaldybės tarybą pateko net 5 komiteto „Biržų atgimimas“ atstovai.
Tiražuojamos melagienos, šmeižikiškos istorijos ir kitokie bandymai drumsti vandenį yra šio proceso dalis. O drumstame vandenyje siekti tikslų paprasčiau, jeigu jie nėra švarūs.
Ar tikrai turėtume tam duoti kelią?
