Sekmadienį prasidėjo adventas, amžino laukimo metas. Kartu su Bažnyčia laukiame antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Vėl bandome į širdį įsileisti viltį, švelnumą, džiaugsmą, išsižadėti paklydimų. Adventas – tai ir kvietimas sustoti, apsidairyti, ar šalia nėra nelaimingų, užmirštų, dar kartą įsitikinti, kad esame ir galime būti reikalingi, geranoriški, jautrūs kitų bėdoms.
Jau gruodis, bet į langą beldžiasi vėjai ir lietūs, nenorintys įsileisti žiemos. Nėra tos taip trokštamos ramybės, jaukumo, tikėjimo, kad jau žiema, o po jos bus pavasaris. Nerandame tiesos, kuri padarytų mus laisvus, teisingumo, kuris užsilikęs tik rinkimų šūkiuose ir programose. Deklaruojame ir visa gerkle bandome įrodyti kiekvienas savo tiesą ir teisingumą arba į šoną nusukę galvą, kad nematytume, praeiname pro sprendimo reikalaujančią problemą.
Kam dūdos ir trimitai? Problemai spręsti ar tik atkreipti į save dėmesį?
Biržuose – kaip ir visoj Lietuvoj. Daugumai, ypač politikams – esamiems ir norintiems jais tapti – nėra kada medituoti, suvesti sąskaitas su savo sąžine, nurimti. Pradėję ruoštis ateinantiems rinkimams, su savimi jie vedasi ir aktyvius piliečius, dažnai net nespėjusius susigaudyti, kur jie kviečiami ir kas juos veda.
Vienas rajono laikraštis organizavo parašų rinkimą, kad būtų išsaugotas Biržų ligoninės Chirurgijos skyrius. Atsiliepė nemažai neabejingų piliečių. Aktyvi to paties laikraščio korespondentė pakvietė į žygį per miestą savivaldybės link „su vėliavomis, būgnais, barškučiais, dūdomis ir trimitais“. Viskas puiku, juk demokratinėje šalyje gyvename, tik kam dūdos ir trimitai? Problemai spręsti ar tik atkreipti į save dėmesį?
Ar šios pastangos padės pasiekti rezultatą, kokio trokštame, netrukus pamatysime. O kol kas, man atrodo, reikėtų mums patiems pirmiausia išsiaiškinti, kokioje padėtyje atsidūrė mūsų ligoninė, ką galbūt reikia saugoti, o ko atsisakyti.
Kas yra tikrai aišku ir be diskusijų – reikia keisti požiūrį į žmogų, nuoširdžiai stengiantis jam padėti.
Savivaldybės vadovai, kaip, beje, ir tarybos nariai, tikrai nesiūlė ir nesiūlo naikinti Chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos skyriaus. Tai yra Sveikatos apsaugos ministerijos noras, tad logiška būtų protestą surengti po jos langais.
Kita vertus, racionalu būtų susitikti su mūsų ligoninės vadovais, šio mūsų taip ginamo skyriaus vedėju bei chirurgais ir paklausti: „Kaipgi atsitiko, mielieji, kad 2019 m. tik 33 procentai visų chirurgijos paslaugų Biržų rajono savivaldybės gyventojams buvo suteikta VšĮ Biržų ligoninėje, tuo tarpu 67 procentai kitų savivaldybių ligoninėse? Kodėl tais pačiais metais Rokiškio ligoninėje atlikta 720 operacijų, Pasvalio – 655, o Biržų – tik 602? Kodėl šių metų pirmąjį pusmetį Rokiškio ligoninėje atlikta 219 operacijų, Pasvalio – 254, o Biržų – tik 179? Nėra chirurgų, trūksta kvalifikacijos ar noro dirbti?“
Kaipgi atsitiko, mielieji, kad 2019 m. tik 33 procentai visų chirurgijos paslaugų Biržų rajono savivaldybės gyventojams buvo suteikta VšĮ Biržų ligoninėje, tuo tarpu 67 procentai kitų savivaldybių ligoninėse?
Nuo 2021 m. lapkričio 6 d. VšĮ Biržų ligoninėje nebeteikiamos antrinio lygio stacionarinės vaikų ligų paslaugos. Ligoninės interneto svetainėje skelbiama, kad darbo dienomis VšĮ Biržų ligoninės konsultacijų poliklinikoje dirbs vaikų ligų gydytoja, kuri konsultuos pacientus su siuntimu. Panagrinėjus darbo valandas, paaiškėja, kad gydytoja Jurgita Augustinavičienė dirba tik pirmadieniais ir antradieniais nuo 8.00 iki 10.00 val., o ketvirtadieniais – nuo 12.00 iki 16.50 val. Ten pat skelbiama, kad poilsio ir švenčių dienomis bei nedarbo laiku pacientai nukreipiami į VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės priėmimo – skubios pagalbos skyrių.
Klausimas, į kurį nėra atsakymo, – kas juos ten nukreipia? Ligoninė neturi budinčių vaikų ligų ar šeimos gydytojų, kurie galėtų vaiką apžiūrėti ir nuspręsti, kokia pagalba reikalinga.
Dažnai mėgstame kartoti nuvalkiotą, bet teisingą posakį – vaikai mūsų ateitis. Bet ar tikrai jie mums rūpi? Ar rūpi jų sveikata? Nesunku įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, vaikui susirgus naktį ar švenčių dienomis, nežinodami, ką daryti, kai kiekviena minutė gali būti lemtinga. Kodėl niekas nekalba apie būtinybę rajone turėti budinčius vaikų ligų gydytojus?
Nesunku įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, vaikui susirgus naktį ar švenčių dienomis, nežinodami, ką daryti, kai kiekviena minutė gali būti lemtinga. Kodėl niekas nekalba apie būtinybę rajone turėti budinčius vaikų ligų gydytojus?
Motinos kelia ir kitą pagrįstą klausimą – kas leido ligoninei uždaryti vaikų ligų skyrių? Gal tikslingiau, taupant lėšas, atsisakyti Ginekologijos ir nėštumo patologijos skyriaus? Gal Chirurgijos skyriuje galėtų būti kelios lovos, skirtos šio skyriaus pacientams, taip, kaip dabar yra skirtos LOR ligoniams? Kita vertus, suaugusioms moterims lengviau pasiekti Panevėžį, o vaikus visada saugiau ir patogiau gydyti arčiau namų, savo rajono ligoninėje. Šiuos biržiečių siūlymus reikia nagrinėti, kad visiems būtų aišku, kas ir kodėl daroma – dėl mūsų visų ar dėl savo asmeninio patogumo ir naudos.
Akivaizdu, kad rajono vadovams kartu su savivaldybės tarybos nariais teks grįžti prie šių ir kitų neatsakytų klausimų.
Mes laukiame visko: šviesos ir šilumos, jautrumo ir ramybės, pripildančios sielą. Laukiame Išganytojo, laukiame stebuklo… Ar ne per daug norime? Gal pirmiau išmokime branginti vieni kitus, atsigręžkime į žmogų – artimą savo, padėkime ten, kur galime ir privalome. Nerūstinkime advento dangaus.
Stasė Eitavičienė, Biržų savivaldybės tarybos narė
