Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius 59 metų Gintaras Butkevičius užpraėjusį penktadienį atsisveikino su įstaiga, kurioje liko jo gyvenimo istorijos dalis.
Biržiečiams gerai pažįstamo žmogaus gyvenimo posūkiai: kelionės po Lietuvą su tremtį išgyvenusiu tėčiu, miškininkystės studijos, Biržų miškai, regioninis parkas, Pasvalio ir Biržų krašto muziejai. Paskutinę muziejaus direktoriaus darbo dieną vykęs pokalbis – ne tik apie posūkius. Ir apie tai, kas juose neišbarstyta, sutikta, atrasta ar suprasta.
– Keičiant darbą atsisveikinimas paprastai būna lydimas prieštaringų jausmų – nuo sentimentalaus graudulio iki išsilaisvinimo iš tam tikros rutinos pojūčio.
– Nuotaikos įvairios – jaučiu ir palengvėjimą, yra ir nostalgijos, ir daug širdžiai mielų, gražių žodžių. Jie – išsakyti tiesiogiai ir atsiųsti laiškais tų žmonių, kuriuos teko sutikti, pažinti dvidešimt metų dirbant šiose pareigose. Visi geri žodžiai – tai pozityvas, „pakraunantis“ kitam gyvenimo etapui.
– Muziejuje saugomos ne tik daiktų, bet ir žmonių istorijos. Kokias ryškiausias su bendradarbiais susijusias patirtis išsinešate palikdamas muziejų?
– Nors ir anksčiau buvo tekę dirbti vadovaujamą darbą, tačiau tik čia supratau, suvokiau, kad žmonės labai įvairūs ir kad negali būti vieno priėjimo prie jų. Tu, kaip vadovas, turi būti labai universalus ir prie kiekvieno stengtis prieiti ypatingu būdu – taip, kad būtum išgirstas, suprastas. Vienus gal reikia kažkaip ir pakontroliuoti, ir griežtesnį žodį pasakyti, kitus kontrolė tiesiog žlugdo – jų kūrybiškumą ir pan. Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad man viskas ir visada pasisekė. Daug ir klaidų pridariau – buvo, kai iki teismų priėjom, tačiau čia toks ypatingas, išskirtinis atvejis… O šiaip dažniausiai susitarti pavykdavo. Kolektyvas tikrai buvo geras. Aš dažnai nuoširdžiai pasidžiaugdavau savo žmonėmis, kurie gebėdavo susitelkti ypač tada, kai yra aiškus ir konkretus tikslas, kurį žmonės suvokia. Norėjosi, kad kiekvienas muziejuje dirbantis – nesvarbu, ar žolę pjaunantis, ar valantis grindis, – jaustųsi prisidedantis prie bendro tikslo. Toks buvo siekis. Ar visada tai pavyko, jau kitas klausimas.
– Nusivylimų daug patirta?
– Su žmonėmis, darbo kolektyvu – mažai. Išskyrus tą su teismais susijusį atvejį. Buvo ir praradimų ta prasme, kai žmonės išėjo iš darbo. Jų nedaug, tačiau skaudūs – ir labai nesinorėjo, kad taip nutiktų. Kad ir tie neseni atvejai, kai muziejų paliko Rima Binkienė ar Vaidutė Dževečkaitė-Klepeckienė. Jos galėjo dirbti, tačiau gal neatlaikė to krūvio, galų gale, pavargo. Tą nuovargį ir aš pats dabar jaučiu. Buvo ir dėl kitų aplinkybių muziejų palikusių žmonių, kurių tikrai gaila, bet išsiskyrėme nesusipykę. Tarp jų – ir Lukas, ir Irutė.
– Esate profesionalus miškininkas, devynerius metus įvairiose pareigose dirbęs miškų ūkyje, šešerius – kultūrologu regioniniame parke.
Prieš 20 metų įvyko kone radikalus posūkis – iš gamtos plotų į uždarą muziejaus erdvę. Prie ko sunkiausia buvo įprasti?
– Posūkis nebuvo toks staigus. Pirmiausia į muziejų patekau ne Biržuose. Dvejus metus aš dirbau ir Biržų reginiame parke kultūrologu, ir muziejuje Pasvalyje. Čia pirmiausia įvyko pažintis su muziejumi. Į muziejaus „Sėla“ direktoriaus pareigas konkurse dalyvavau jau dvejus metus padirbėjęs muziejininku. O dirbant kultūrologu viena iš veiklos sričių buvo ekskursijų vedimas. Turėjau gido pažymėjimą, o ruošiantis ekskursijoms neišvengiamai teko bendrauti su muziejais. Jau tada teko išgirsti, atrodo, Snieguolės Kubiliūtės pastebėjimą, kad turiu savybių, tinkančių dirbti muziejuje. Gal tai, kad esu toks „knysliukas“ – galiu susikoncentruoti, kruopščiai atlikti darbą, kur greito rezultato nebūna. Vadybos žinių įgyti padėjo 2005 metais baigtos dar vienos universitetinės studijos. Jų metu įgytas su kultūros institucijų vadyba susijusių socialinės komunikacijos studijų magistro diplomas.
– Po dvidešimties direktorystės metų jus šiose pareigose keičia buvusi pavaduotoja Edita Lansbergienė. Ji – viena iš padėjusių apsiprasti naujose pareigose ir išaugusi iki įstaigos vadovo?
– Kai laimėjęs konkursą atėjau į muziejų, Editos dar nebuvo. Į darbą „Sėlos“ muziejuje ją priėmiau prieš 15 metų, 2008-aisiais. Darbo pradžioje mano pagrindiniais ramsčiais buvo Snieguolė Kubiliūtė, Jadvyga Krikščiūnienė, buvęs direktorius Algimantas Baublys, Antanas Seibutis, Roma Songailaitė. Tai buvo stiprūs, skirtingų charakterių žmonės, seni patyrę kadrai, kuriais aš rėmiausi, iš kurių mokiausi. Vėliau, aišku, mano dešinioji ranka buvo Edita.
Ryškesnis pirmasis darbo rezultatas – 2005 metais vykusi Biržų miesto šventė, kuriai ruošiantis buvo daug jėgų ir sveikatos atiduota. Manau, kad ta šventė mums pavyko ir Biržuose tapo įvykiu. Pagrindinė režisierė ir idėjų generatorė buvo Snieguolė, bet daug organizacinių darbų ėmiausi ir „ant savęs“. Gal čia buvo tokia jauno vadovo patirtis, kai ne visais pasitiki ir visas „vadeles“ norisi laikyti savo rankose?
– Jums vadovaujant muziejaus veikloje įvyko tikrai daug pasiekimų, įstaiga vertinama, žinoma kultūriniais renginiais. O ar nelydi apmaudas, kad ko nors nespėjote įgyvendinti?
– Muziejuje veiklos procesai sudėtingi – yra dvi pusės. Matomoje – mūsų renginiai, ekspozicijos. Tačiau yra labai daug to nematomo darbo, kurį mažai kas supranta. Kai dar dirbau savivaldybėje (mero pavaduotoju – red.) ateina pas mane Romas Šaltauskas (buvęs administracijos vadovas – red.) ir sako: „Tu žinai, kiek muziejuje dirba žmonių? Ten jų yra gal penkiasdešimt! Ir ką jie ten visi veikia?“ Ir aš pagalvojau, ką gi jie ten iš tikro veikia, nes negalėjau suvokti, kokie ten yra sudėtingi procesai. Kai ateini pats dirbti, tada pamatai, kad tų žmonių iš tikro dar per mažai. Ten tiek veiklos, tiek neartų dirvonų! Iš šalies matome tik tą fasadinę pusę – ekspozicijas, jas saugančius žmogiukus, kažką valant ar žolę pjaunant ar pan. O iš tiesų, kiek jėgų reikalauja tas skaitmeninimas, eksponatų rinkiniai, jų priežiūra, atsakymai į daugybę per dieną gaunamų užklausų dėl metrikų, iliustracijų, istorinės medžiagos ir kt. Galų gale pakanka ir išorinio spaudimo. Koks nors žydas nepatenkintas – „jūs žydšaudžių neskelbiat“, kitas priekaištauja – „eksponuojat, ko nereikia, o ko reikia, neeksponuojat“ ar dar kažkas ne taip daroma.
Daug ko padaryti nespėjau. Dabar laukia tas perversmas, susijęs su Muziejų įstatymo pasikeitimu ir su tuo pačiu eksponatų duomenų skaitmeninimu. Kai aš atėjau, buvo vien tik popieriniai dalykai, vėliau prasidėjo kompiuterinė skaitmenizacija, o dabar įstatymo pasikeitime yra numatytas pereinamasis 3-5 metų laikotarpis, po kurio viskas turės pereiti į skaitmeninę erdvę „Debesys“. Šito aš nepadariau ir jau nepadarysiu.
– Daug kas direktorių Gintarą Butkevičių mena kaip laiptelių per pilies pylimą priešininką…
– Papildomas krūvis – darbas paveldo objekte. Tegu jam viskas būna gerai, bet labai keista asmenybė buvo Kultūros paveldo skyriui vadovavęs paveldosaugininkas. Kiek jis papildomai trukdė, kad ir tą pačią šventę organizuojant reikalavo visokių nesąmoningų dalykų. Aš gavau administracinę nuobaudą už tai, kad žolė ištrypta… Tas žmogus turbūt sprendė savo asmenines problemas, o tu dėl to turėjai kentėti. Tvarkant senus popierius, tarp kurių buvo ir susirašinėjimas su A. Umbrasu, „atsišviežino“ prisiminimai, kiek nesąmonių teko patirti… Visuomenės akyse gal buvai tas, kuris draudžia, neleidžia, bet iš tiesų… Aišku, dabar pasikeitė žmonės, pasikeitė požiūris ir tie laipteliai per pylimą atsirado niekam netrukdantys.
O tada apie tai nebuvo galima net pagalvoti (juokiasi – red.).
– Su kuo susijusios skaudžiausios patirtys?
– Šiaip jau manau, kad truputį prisidėjau prie atmosferos įstaigoje gerinimo. Kai atėjau, buvo labai ryškus susiskaldymas kolektyve.
Darbuotojų kaita (turiu omenyje vienos darbuotojos išėjimą) turėjo įtakos, kad darbinė aplinka tapo sveikesnė. Tikrai labai išgyvenau, daug naktų teko nemiegoti, tačiau kartais tenka panaudoti „skalpelį“ ir pūlinį išpjauti.
– Jūsų vardas Biržuose siejamas su dešiniosiomis pažiūromis, konservatorių partija. Jūsų tėčio, žinomo gydytojo, politinio kalinio ir tremtinio gyvenimo istorija – Lietuvos rezistencinės kovos dalis, jį supę žmonės – žinomiausi laisvės saugotojai. Augote tokių žmonių apsuptyje. Ar jautėte, kad dirbant teko kentėti dėl iš šeimos atsineštų pažiūrų?
– Nežinau, ar esu sakęs, bet mano atvykimo į Biržus istorija su tuo susijusi. Tai, kad mano tėtis politinis kalinys, tai joks mano nuopelnas. Galiu sau prisiskirti nupelną tokį, kad nesutikau bendradarbiauti su KGB. Tėtis jau buvo žuvęs, jo netekau 1985-aisiais, o 1986 metais aš baigiau miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Prieš skirstymą į darbovietes gavau kvietimą į karinę katedrą. Nuėjau, o ten tas pats majoras, kažkada mūsų namuose daręs kratą. Ją darė dar tada, kai aš buvau vaikas. Tada visus tardė, išskyrus mane – buvau jauniausias ir iš visko, ką teko išgyventi mūsų šeimai, patyriau mažiausiai.
Taip, aš augau tokioje šeimoje ir visą laiką viską žinojau. Tėtis nuo mūsų nieko neslėpė – kad jis politinis kalinys, kad jo lagerio draugai atvažiuoja, kad negalima visko šnekėti. Nors mano tėvai kauniečiai, vaikystę praleidau Kazlų Rūdoje. Tai vėlgi ilga istorija. Tėtis 25 metus siekė gydytojo diplomo. Už pagalbą rezistentams (medikamentais, dokumentais) jis buvo suimtas antrajame kurse, tada buvo 10 metų lagerio ir dar 5 metai tremties. Tada į Lietuvą grįžęs tėtis truputį pastudijuoja, jį vėl išmeta, tada jis važiuoja dirbti į kitą Lietuvos kraštą. Nors diplomo ir neturi, dirba, užsirekomenduoja gerai, Kartenoje ligoninę pastato. Tada gauna tų partinių struktūrų kažkokias teigiamas rekomendacijas, nuvažiuoja į institutą Kaune. Vėl jį priima į institutą, jis vėl pastudijuoja. Taip studijos truko 25 metus, o mūsų šeima blaškėsi po visą Lietuvą. Aš esu gimęs Kartenoje. Kai buvau kokių 9 mėnesių, tėvai persikraustė į Kazlų Rūdą. Iš čia – jau grįžimas į Kauną. Tai buvo 1972- ieji, aš buvau devynerių metų.
Šeimoje augome trys vaikai – 1957 metais gimusi Ramunė, metais už ją jaunesnis brolis Vidmantas ir 1963 metais gimęs aš. Šviesaus atminimo sesė taip pat baigė medicinos institutą, tačiau dvejus metus negalėjo gauti gydytojo diplomo, nes jai neleido išlaikyti mokslinio komunizmo egzamino. Tai irgi susiję su mūsų šeimos istorija.
Šeima nuo vaikų nieko neslėpė, mes augome mokydamiesi saugoti paslaptis. Jau nuo penkerių metų žinojau negalintis draugams pasigirti ir to, kad nuvažiavę į Kauną einame į bažnyčią, nes tai pakenks mamai, kuri buvo mokytoja.
Vėliau, jau paaugę, iš tėčio, kuris elgdavosi labai humaniškai, išgirsdavome įvairių paaiškinimų. Pavyzdžiui, apie komjaunimą. Kad tai esanti organizacija, kurios dalis prisidėjusi prie tautos sunaikinimo. Tą išaiškinęs tėtis sakydavo, kad mes galime elgtis savo nuožiūra, priimti savo sprendimus. Ir kai antrame kurse įstojau į komjaunimą, tėčiui nesakiau. Ne dėl to, kad jo bijočiau. Man buvo labai negera, kad aš, suprasdamas visą šitą nesąmonę, neatlaikiau įvairiomis formomis jaučiamo spaudimo ir parašiau prašymą „priimti į šlovingąsias komjaunimo eiles“. Tikrai tą faktą slėpiau nuo tėčio, nes man buvo gėda. Bet paskui, aišku, tas faktas išlindo.
Beje, tėčiui šiais metais gegužę būtų sukakę 100 metų.
Grįžtant prie skirstymo, tai nežiūrint to, kad gerai mokiausi ir turėjau teisę rinktis, atėjęs į komisiją išgirdau: „Tai ką, Butkevičiau, Biržai“. Apie juos nieko nežinojau, išskyrus tai, kad miškų ūkio vadovas V. Cemnolonskas – ūkiškas žmogus, giria gerai sutvarkyta technologiškai.
Žodžiu, į Biržus atvažiavau priverstas. Bet čia pasilikau savo noru ir dėl to niekada nesigailėjau.
– Pokalbis skirstymo komisijoje jau buvo po susitikimo su KGB majoru?
– Taip, po to pokalbio, kai KGB majoras man siūlė bendradarbiauti. Sako, tavo tėčio jau nėra, tačiau yra jo draugai, su kuriais turėčiau užmegzti bendrystę, surinkti informaciją ir perduoti „užsakovui“. Tada esą galėsiu dirbti Kaune, gerai gyventi ir t.t. Majoras davė telefono numerius, leido pagalvoti ir grasino tik niekam nesakyti. Tik pagalvok ir paskambink, sakė. Tai Dievulis davė proto man nesutikti. Tą pačią dieną apie tai pasakiau mamai, tėčio draugui Algirdui Patackui, kuris po tėčio mirties man buvo pagrindinis autoritetas. Aišku, majorui nepaskambinau, bet kai nuėjau į skirstymą, išgirdau, kad važiuosiu į Biržus. Tai buvo 1986- ieji.
Kai kurie dėstytojai akademijoje buvo uolūs vykdytojai – žeminantys, žlugdantys. Tačiau buvo ir kitokių. Vienas iš tokių – mano diplominio darbo vadovas Albertas Vasiliauskas, vėliau tapęs ir ministru. Jis man iš tikrųjų labai daug padėjo rengiant diplominį darbą, o išgirdęs apie mano paskyrimą pasakė: „Gerai, Gintarai, kad tu važiuoji būtent į Biržus. Nes ten dirba vadovas, kuris nežiūri, kas ten apie tave teiraujasi, nežiūri to šleifo, o vertina teigiamas darbuotojo savybes“. Tai buvo pasakyta apie direktorių Visvaldą Cemnolonską. Dirbdamas tuo įsitikinau. Turėjo jis visokių savybių, tačiau buvo padorus žmogus. Tai šito, kad esu iš tam tikros šeimos, nejutau. Aš jam linkiu amžinatilsį ir iš tikrųjų šį vadovą atsimenu gražiai.
– Jums dirbant muziejus vadintas „konservatorių gūžta“. Teko pajusti, ką reiškia būti konservatoriumi Biržuose?
– Partijos nariu tapau tik 1995 metais, dalyvavau rinkimuose, dvejų metų kadencijai buvau paskirtas mero Sauliaus Kubiliūno pavaduotoju. Iki tol džiaugiausi Sąjūdžio idėjomis, dalyvavau žaliųjų judėjime, bet labai aktyviai į procesus įsijungti negalėjau – dėmesio reikėjo šeimai, vaikams. 1987 metais gimė Povilas, 1989 metais Goda, 1991-aisiais Donatas. Jaunylio Viltauto sulaukėme 1999-aisiais. Jėgų reikėjo kuriantis kaime, į kurį atsikraustėme 1990 metais.
Vadovaudamas muziejui tikrai stengiausi nežiūrėti į partinę priklausomybė ir tos kalbos apie konservatorių gūžtą… Pavyzdžiui, kai Lukas Kalninis atėjo dirbti, aš tik po kurio liko sužinojau, kad jis socialdemokratas. Dirbo įvairioms partijoms priklaususių žmonių. Konservatoriai pas mane dirbo du – tai Vytas Jareckas (kai dar buvo konservatorius) ir Irutė Varzienė. Jos priėmimas buvo labiausiai nuskambėjęs. Tačiau dėl šio atvejo aš jaučiuosi ramiai – nei pažeidimo kokio padariau, o jos vedamos ekskursijos buvo labai įdomios, išskirtinės, tą rodo knygose fiksuoti atsiliepimai, padėkos.
Tokia darbuotoja muziejui buvo vertybė, priėmimą į darbą lėmė jos asmenybė, o ne partiškumas.
– Ar daug nuoskaudų išsinešate palikdamas muziejų?
– Jeigu kalbant apie politines, tai kaip tik atvirkščiai. Į darbą mane priėmė meras socialdemokratas Regimantas Ramonas. Nežiūrint to, kad tuo metu nebuvo itin šilti tarpusavio santykiai tarp konservatorių ir socialdemokratų, bet meras, matyt, labiau žiūrėjo ne į mano partinį bilietą, o į mano, kiek jau spėjo pažinti, dalykines savybes. Ir iki šios dienos jaučiu dėkingumą R. Ramonui, nežiūrint to, kad tai buvo įvairi asmenybė. Jis netgi paskatino mane dalyvauti konkurse, kuriame varžėsi penki kandidatai.
– Matėte įvairių valdžių bei jų derinių. Tačiau dabartinis išėjimas iš darbo su politika nesusijęs?
– Vienos priežasties nėra. Esu sakęs, kad jau prieš penkerius metus apie tai pradėjau galvoti. Pagrindinė priežastis tikrai nėra politiniai dalykai. Netvarka (linkiu, kad toliau taip nebūtų), kai yra visiškai nenormalus darbo ir poilsio režimas. Dirbdamas šios įstaigos direktoriumi tu praktiškai neturi savaitgalių. Sakoma, kad vadovas neprivalo eiti į tuos renginius, kurie vyksta nedarbo metu. Bet dauguma renginių vyksta ne darbo metu – po darbo ar savaitgaliais, šventinėmis dienomis. Jeigu aš juose nedalyvaučiau, būtų visiškas nonsensas. Tai nėra tik dalyvavimas pačiame renginyje – jeigu yra svečių, tu juos kaip įstaigos vadovas priimi, paskui pavaišini, rodai dėmesį. Tai yra tavo laikas, kuris nei apskaitomas, nei už jį mokama. Na, tai tu dirbi kaip „durnius“ – tokį „komplimentą“ esu gavęs iš savo kolegės. Po dvidešimties metų darbo ateina toks suvokimas, kad tu nebegali šitaip „varyt“. Organizmas irgi siunčia signalus, kad jau užtenka – gausi kokį infarktą, insultą ir viskas užsibaigs. Tai ką, tikėtis gražių laidotuvių, kaip kolegai buvo?
Tų nuoskaudų buvo ir „drumzlės“ pamažu kaupėsi. Nemotyvavo, jei taip galima švelniai pasakyt, vieno mero nekultūringumas, kito – atsakomybės vengimas, baimė, pavyzdžiui, nedrįstant netgi į laidotuves išleisti be atostogų prašymo ir pan. Jis tarsi neprieštarauja, bet sprendimo priimti nedrįsta… Nežiūrint to, kad dirbi kone iš idealizmo, „draskaisi“… Manau, kad su savo pavaldiniais elgiausi pagarbiau, nei buvo elgiamasi su manimi…
Tai pamažu kaupiasi. Ir tas atlyginimas neadekvatus, palyginus su kitų savivaldybių muziejais. Nemanau, kad pastaruoju metu gauti 1200 eurų „į rankas“ (jau su 10 proc. priedu) yra solidus vadovo atlygis.
Po savivaldybių rinkimų apie savo pasitraukimą dar svarsčiau. Jeigu tas su naujuoju meru pokalbis, kurio tikėjausi, būtų įvykęs, gal būčiau ir pasilikęs. Tam niekada nebūčiau ryžęsis laimėjus kitam kandidatui. Tada be jokių abejonių būčiau priėmęs sprendimą, kurį priėmiau dabar.
Dabar įvyko taip, kaip įvyko. Matyt, taip reikėjo. Kita vertus, po rinkimų svarstydamas apie galimybę pasilikti, į situaciją bandžiau pažiūrėti ir iš įstaigos pusės. Galvojau, ar nebūtų geriau, jei toks „pavargęs“ vadovas išeitų? Šiuo atveju manau, kad vadovų kaita turėtų būti tik į naudą. Juk ateina žmogus, kuris ir patyręs, ir kompetentingas, ir kurio akys dar dega…
– Ar tikrai išeinate „į niekur“?
– Norėčiau paneigti du gandus, kuriuos pats išgirdau. Vieną, kad išvažiuoju į Kauną, o kitą, kad išeinu į pensiją. Nei vienas, nei kitas nėra teisingas. Savo gyvenamosios vietos nežadu keisti, o pensinio amžiaus dar nesulaukiau. O kol kas einu į Užimtumo tarnybą. Tikrai bus darbo pertrauka, o paskui žiūrėsim… Kol kas tikrai nežadu palikti nei choro, nei folkloro (juokiasi – red.). Tikrai turėsiu daugiau laiko pabūti su šeima, augančiais anūkais Jokūbu, Juste, Roku, Elžbieta. Džiaugiuosi, kad vaikams sekasi – Povilas vadovauja verslo centrui, Goda – prekybos tinklui, Viltautas geografijos mokytojas, Donatas – profesionalus muzikantas. Pats didžiausias džiaugsmas, kad šalia yra ištikimiausias ir svarbiausias mano gyvenimo ramstis – žmona Roma.
– Gavote mero padėkos raštą, dabar jūsų laukia įspūdingas kolegų paruoštas atsisveikinimas…
– Visiems linkiu ko geriausio ta prasme, kad esu su tikintis ir besistengiantis pagal tą mokymą gyventi – niekam nelinkėti bloga, nekeršyti. Ir tų nuoskaudų gal nekrikščioniškai pas mane per daug užsilikę… Bet tikrai norėčiau, kad muziejus klestėtų, nes mano širdies dalis lieka ten.
