„Mes esame už Ukrainą, kovojančią prieš Rusiją, bet…“
Tai tipiška šių laikų bailaus niekšo sakinio konstrukcija. Po „bet“ paprastai dėstomas nuspėjamas propagandinis meniu:
„mes negalime sureikšminti kitos valstybės simbolių“,
„valdžia šiandien labiau rūpinasi ukrainiečiais nei lietuviais“,
„mes silpnėjame Ukrainos sąskaita“,
„turime pasirūpinti ir savimi, o ukrainiečiais tegu rūpinasi turtingesni“,
„turime siekti taikos – tai būdas išsaugoti daugybę gyvybių, o koks skirtumas, kam kuri nors teritorija priklauso“,
„pripažinkime, kad patys ukrainiečiai nėra tobuli“,
„pripažinkime, kad JAV taip pat vykdė invazijas ir tai skaudi tarptautinės politikos realybė“…
Vienas paradoksaliausių teiginių, kuriuos tenka girdėti: „Mes tokie, nes su mumis niekas nesišneka, valdžia mus ignoruoja, negirdi. Esame neišklausyta ir apleista Lietuva.“ Keisčiausia tai, kad tai kartoja tie, kurie nesiklauso, ieško mažiausio preteksto įsižeisti ir užimti aukos pozą ir patys agresyviai niekina bei įžeidinėja kitus.
Tikiu, kad pamenate, kai toks parlamentaras Valkiūnas sakė, kad, jei jis remtų visokius ukrainiečius, niekada nebūtų milijonierius. Nieko nuostabaus, kad netrukus jis „politinį prieglobstį“ Seime atrado Darbo partijos frakcijoje. Tiesą sakant, tiek Valkiūnas, tiek Žemaitaitis, Puidokas, Gražulis, Širinskienė, Ąžuolas, Gedvilas, Kepenis, Gaižauskas nuoširdžiai nesupranta, kad galima dosniai aukoti ukrainiečiams, inicijuoti didžiules paramos akcijas ir iš to nepasipelnyti. Jie įtikėjo, kad Šurajevas iš ukrainiečiams paaukotų pinigų nusipirko butą, Tapinas didžiules sumas pralošia Las Vegase ir visus tuos, kurie aktyviai remia ukrainiečius, finansuoja Sorošas.
Mano įsitikinimu, tiksliausia tai vadinti „stribų mentalitetu“. Jis dangstomas patriotiniais šūkiais ir net kalbomis apie tarnystę Lietuvai, nors varomoji jėga resentimentas (pagieža). Jiems labai svarbu atrasti menamus piktavalius priešus, kurie kalti dėl visko. Jie kalba iš aukos pozicijos ir didžiausią malonumą jaučia „demaskuodami“ savo „budelius“: žydus, Sorošą, Švabą, Landsbergį, konservatorius, gėjus, liberalizmą, ukrainiečių ryžtą – „pripažinkime, kad, jei būtų rusai greitai užėmę Ukrainą, išvengtume tūkstančių aukų ir sutaupytume daugybę pinigų.“ Kiekvienoje reformoje, siūlomame pokytyje jie įžvelgia klastą.
Vienas paradoksaliausių teiginių, kuriuos tenka girdėti: „Mes tokie, nes su mumis niekas nesišneka, valdžia mus ignoruoja, negirdi. Esame neišklausyta ir apleista Lietuva.“ Keisčiausia tai, kad tai kartoja tie, kurie nesiklauso, ieško mažiausio preteksto įsižeisti ir užimti aukos pozą ir patys agresyviai niekina bei įžeidinėja kitus. „Turite priimti mus tokius, nes patys mus tokius padarėte.“
Gerai žinoma, kad įtakingiausia ta manipuliacija, kurioje yra dalis tiesos. Tai, kad dalis visuomenės (paprastai labai nedidelė, bet triukšminga) persismelkia „stribų mentalitetu“, yra visų kaltė. Nes taip nutinka dėl kompleksinių psichologinių, socialinių, ekonominių, kultūrinių priežasčių. Sutinku su priekaištu, kad tiems, kurie atsakingi už svarbiausių sprendimų valstybėje priėmimą, patogiau nepaisyti tų, kuriems niekas niekada netiks. Kita vertus, išgirsti, bandyti suprasti neturėtų virsti pritarimu ir bandymu įtikti.
Ukrainos vėliava visame pasaulyje šiandien yra tapusi drąsos, kovos už laisvę prieš rašizmo ideologiją simbolis. Ji nėra kitų valstybių nacionalinių simbolių pakaitalas, tačiau suteikia jiems naują kontekstą.
(…)
Girdėti ir suprasti, ką sako Žemaitaitis ir kiti ciniški radikalai, tai turėti drąsos tirpdyti ir neigti jų skleidžiamas melagienas ir kovoti už tuos, kuriuos šiuolaikiniai „stribai“ bando paveikti. Tačiau tai nereiškia pripažinimo, kad „stribų mentalitetas“ yra normalu ir toleruotina. Šioje vietoje verta patikslinti, kad šio mentaliteto esmė – tarnystė niekšams, tikintis už tai asmeninės naudos, kurios pateisinimui sukuriami mitai apie tai, kad tai iš tiesų „liaudies gynimas“ ir kova su Vakarų agentais.
Ukrainos vėliava visame pasaulyje šiandien yra tapusi drąsos, kovos už laisvę prieš rašizmo ideologiją simbolis. Ji nėra kitų valstybių nacionalinių simbolių pakaitalas, tačiau suteikia jiems naują kontekstą. Ukrainos vėliava šiandien yra laisvų žmonių solidarumo simbolis ir kartu ginklas, kovojant prieš cinizmą, diktatūrų baimę ir abejingumą didžiules kančias patiriantiems žmonėms. Tie, kurie bando supriešinti Lietuvos ir Ukrainos vėliavas, taip pat, kaip prieš kurį laiką bandė priešinti Lietuvą ir Europą, yra bailūs niekšai. Tai pabrėžiu, nes mums bandoma primesti iškreiptą pakantumo, tolerancijos sampratą, kai abejingumas niekšybei, cinizmui, pagieža bandoma pristatyti kaip dorybę.
Kraupi invazija į Ukrainą, kad ir skamba paradoksaliai, padėjo atsiskleisti mūsų vidinę stiprybę, kuri pernelyg ilgai snaudė. Netikiu, kad kokie nors „stribai“ tai vėl nuslopins.
Didžiuojuosi, kad Ukrainoje šiandien į Lietuvą žiūrima kaip į brangią sesę, ir ukrainiečiai žino, kad esame jų pusėje, ir tai ne tuščia deklaracija. Kraupi invazija į Ukrainą, kad ir skamba paradoksaliai, padėjo atsiskleisti mūsų vidinę stiprybę, kuri pernelyg ilgai snaudė. Netikiu, kad kokie nors „stribai“ tai vėl nuslopins. Tačiau turime būti budrūs ir garsiai kalbėti, nes, priešingu atveju, susidaro iliuzija, kad „stribų“ yra daug ir jie išreiškia didžiosios dalies visuomenės nuomonę. Netikiu. Jie veikiau virusas, kurį turime nugalėti ir, turiu vilties, imunitetas vis stiprėja.
Andrius Navickas, LR Seimo narys
