Biržų rajono policijos komisariate nuo liepos dirba jaunos, žavios pareigūnės. Iš Biržų rajono kilusios merginos tarnybą pradėjo po to, kai baigė 9 mėnesių trukmės mokslus Lietuvos policijos mokykloje.
„Šiaurės rytai“ kalbino jaunąsias pareigūnes – Joaną Pašakarnytę ir Godą Ulianskaitę, – dirbančias Reagavimo skyriaus jaunesniosiomis tyrėjomis.
Kaip Jus priėmė darbo kolektyvas? Kuo buvo įsimintina pirmoji darbo diena?
Goda: Kolektyvas priėmė tikrai gerai, todėl greitai apsipratau. Pirmą dieną, aišku, buvo šiek tiek jaudulio. Nemeluosiu, vis dar jo būna ir dabar, ir nemažai, nes viskas nauja – nauji žmonės, nauja aplinka ir atsakomybės. Tą pirmąją darbo dieną labiausiai pajutau, kad prasideda naujas mano gyvenimo etapas.
Joana: Kiekvienas iš jų sutiko kitaip – vieni šilčiau, kiti atsargiau, atsižvelgiant į individualius žmonių skirtumus ir požiūrius. Tai natūralu. Tačiau atėjusi į šią aplinką iškart pasijutau sava, be jokio vidinio drovumo ar įtampos. Pareigūnai kantriai atsako į rūpimus, dažnai pasikartojančius klausimus, kuriuos kasmet užduoda naujai prisijungę kolegos. Ne paslaptis, kad kiekvienas jų kažkada pats buvo naujoko vietoje.
Pirmosios dienos neišskirčiau kaip itin įsimintinos ar kupinos išskirtinių įvykių, nes visus mokslo metus kiekvieną savaitgalį grįždavau iš Kauno į Biržus praktikos tikslais – tai jau buvo įprasta. Visgi pirmoji darbo diena pasižymėjo tik didesniu atsakomybės jausmu ir šiek tiek juntamu jauduliu.
Jau turite darbo policijoje patirties. Ar nenusivylėte savo pasirinkimu?
Goda: Ne, tikrai nenusivyliau. Atvirkščiai – kuo ilgiau dirbu, tuo labiau patinka. Aišku, būna visokių dienų, būna nusivylimų, kai po sunkios tarnybos pagalvoju: „O gal visgi tai ne man?“
Tačiau šitas mintis išsklaido gerai atlikti darbai ir šypsenos žmonių, kuriems pavyko padėti.
Joana: Nenusivyliau, o jei ateis laikas, kai jausiuosi kitaip… tai nėra mirties nuosprendis. Net ir suklydus ar nusivylus savo pasirinkimais, visada lieka galimybė juos keisti. Juk augimas be klaidų neįmanomas, o neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Esate jaunos merginos, galinčios rinktis visai kitokį gyvenimo kelią. Kodėl pasirinkote būtent darbą policijoje? Ar buvo nuo šio sprendimo atkalbinėjusių?
Goda: Apie darbą statutinėje įstaigoje pradėjau svajoti būdama dar mažytė. Visada labai žavėjo uniforma. Svajojau dirbti įkalinimo įstaigoje, su šia mintimi ir įstojau į policiją. Dabar išbandau save policijos Reagavimo skyriuje ir tikiuosi, kad kada nors išpildysiu tos mažos mergaitės norą ir tęsiu tarnybą įkalinimo įstaigoje. O žmonių, draugų, kurie atkalbinėjo nuo darbo policijoje, tikrai buvo. Bet, vadinas, ne tokie ir tikri tie draugai buvo, jeigu rinkosi žmones į draugų ratą pagal profesiją ir turimą darbą. Tad džiaugiuosi, kad policija padėjo suprasti, kas yra tikrumas.
Joana: Policininko profesija man ilgą laiką buvo ta, apie kurią sakiau, kad niekada gyvenime jos nesirinksiu. Net nežinau, kurią akimirką viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tai nebuvo vaikystės svajonė, kai daugelis vaikų svajojo tapti pareigūnais. Ir ne, tai ne visuomenėje paskleista klaidinga nuomonė, kad į policiją ateina tik tie, kurie vaikystėje ar paauglystėje patyrė patyčias. Tiesiog atėjus tam tikram gyvenimo etapui, kai pradedi jausti, jog stovi vietoje ir nebeprogresuoji, supranti, kad reikia pokyčių. Ir būtent tada atsirado sprendimas keisti kryptį. Be aiškiai įvardintos priežasties mano pasirinkimas tapo policijos darbu.
Papasakokite apie artimuosius, šeimos narius, kurie jus labiausiai palaiko.
Goda: Mano šeima mane labai labai palaiko. Turiu dvi jaunesnes seses. Mažoji sesė septynerių metų. Pamačiusi mano rodomą pavyzdį sakė, kad užaugusi norėtų būti kaip aš ir dirbti policijoje. Tėvai visada domisi, kaip sekasi darbe, palaiko ir supranta, kad tarnyba užima nemažai laiko.
Joana: Mano didžiausia atrama – mama. Būtent iš jos visada sulaukiu stipriausio palaikymo. Tėtis palaiko santūriau ir tyliau, tačiau tai jokiu būdu nereiškia mažesnio palaikymo – jis tiesiog išreiškiamas kitaip, bet yra stipriai jaučiamas. Taip pat turiu jaunesnę sesę, kuri irgi yra pareigūnė. Ne paslaptis – jos kelias taip pat prisidėjo prie mano apsisprendimo pasirinkti šią profesiją.
Kokias mokyklas baigėte, kokie mokytojai padarė didžiausią įtaką?
Goda: Per gyvenimą teko pakeisti ne vieną mokyklą: pradėjau Germaniškyje, vėliau mokiausi Biržuose ir Kupiškyje. Žinoma, mokslai nesibaigė ties policijos mokykla, sieksiu įgyti ir aukštąjį išsilavinimą.
Mokykloje tikrai nebuvau iš tų, kurie visą laiką sėdi prie knygų pirmoje eilėje ir stropiai ruošia namų darbus. Buvau išdykusi, energinga, o linksmybės dažnai rūpėjo labiau nei vadovėliai. Vis dėlto mokykla davė labai daug gyvenimiškos patirties ir išmokė bendrauti su pačiais įvairiais žmonėmis.
Įdomu tai, kad mokytojai jau tada įžvelgė manyje pareigūnę. Nors buvau padykusi, viduje visada jaučiau ribas bei atsakomybę. Buvau griežta tiek sau, tiek kitiems, o ryškiausias mano bruožas – absoliutus nepakantumas neteisybei. Niekada neleisdavau tam daryti įtakos nei man, nei aplinkiniams.
Joana: Pradėjau lankyti Biržų Kaštonų pagrindinę mokyklą, kurią baigusi tęsiau mokslus Biržų „Saulės“ gimnazijoje. Vėliau, sėkmingai baigusi 12 klasių, išvykau studijuoti į Kauną, kur įgijau sporto klubo trenerės specialybę. Dabar, praėjus beveik dešimčiai metų, vėl grįžau į Kauną studijoms – tik šįkart pasirinkau policininko profesiją.
Ką veikiate laisvalaikiu? Gal turite kokių ypatingų pomėgių?
Goda: Esu intravertė, laisvalaikiu stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti viena. Labai mėgstu daug miegoti. Tačiau po sunkios tarnybos labiausiai norisi grįžti į kaimą, pas tėvus. Ten jaučiuosi saugiausiai.
Esu labai ramus žmogus. Dievinu tylą, ramybę ir savo pačios kompaniją. O ypatingas pomėgis būtų turbūt toks – aš labai mėgstu rašyti dienoraštį. Rašau jį nuo pat vaikystės.
Joana: Nors gali nuskambėti ne visai kaip laisvalaikio aprašymas, laisvalaikiu dažnai dirbu… O kai laiko turiu kiek daugiau, sezono metu labai mėgstu išvažiuoti motociklu į miesto gatves ar leistis į trumpas keliones. Tai padeda gerai pravėdinti galvą ir pakeisti aplinką. Taip pat esu kelionių mėgėja, todėl visai netikėtai galiu atsidurti bet kurioje pasaulio šalyje. Kas mane pažįsta, turbūt pasakytų, kad dar viena neatsiejama mano gyvenimo dalis yra sportas.
– Geriausias ir tobuliausias poilsis po dienos tarnyboje…
Goda: Dažniausiai po sunkios tarnybos renkuosi tarp dviejų pasirinkimų. Arba lieku namie, atsiriboju nuo visų ir daug daug miegu.
Juk būna dienų, kai darbo įspūdžius, sunkesnį pranešimą parsinešu namo ir daug galvoju apie tai. Arba važiuoju pas tėvus, ten, kur manęs visada labai laukia. Valgau patį skaniausią mamos gamintą maistą ir leidžiu laiką su šeima.
Joana: Kadangi tarnybos valandos tikrai nepasižymi trumpumu, artėjant darbo pabaigai mintyse jau pradeda suktis svajonės apie grįžimą namo ir tiesioginį kritimą į lovą – miegoti!
Neslėpsiu, kartais pats darbas ir bendravimas su kolegomis tampa savotišku poilsiu ir atokvėpiu nuo namų rutinos.
– Sėkmės Jums tarnyboje ir gero vėjo!
