Drąseikių kaimo žirgyne surengta pirmoji naktigonė. Ji skirta paminėti Žirgo metams bei prisiminti žirgo reikšmę kasdieniame žmogaus gyvenime, mūsų papročiuose bei folklore.
Lietuvis visada vertino bičiulystę su žirgu: ir ūkio darbuose, ir kare, ir šventėse, ir net numanomoje kelionėje į Anapusybę. Bėri, juodi, obuolmušiai, širmi, kerši, balti – visi jie buvo mylimi, vertinami, saugomi, globojami, apdainuojami, švenčių progomis dabinami žolynais. Tai liudija ir lietuvių sakmės, dainos, šokiai. Prieš šimtą metų, 1923-aisiais, Plungėje buvo įsteigtas pirmasis Lietuvos žemaitukų veislės arklių valstybinis žirgynas Ta proga 2023-ieji paskelbti Žirgo metais.
Biržų rajone, Drąseikių kaime, įkurtas Sonatos ir Sigito Aukštikalnių žirgynas gyvuoja ketvirtį amžiaus. Jo šeimininkė Sonata prisipažino, jog labai norėjosi gražuolius žemaitukus, didinguosius fryzus ir kitus matyti ne tik Anykščiuose, ne tik Arklio muziejuje ar dar kur nors kitur, bet ir Drąseikiuose.
Aukštikalnių žirgyne nestinga turistų, nestinga ir norinčio žirgais pajodinėti jaunimo. Tad Biržų kultūros centro folkloristės Jūratės Garnelienės pasiūlymas Drąseikiuose surengti pirmąją mūsų krašte Naktigonės šventę Aukštikalnių nenustebino.
Į Drąseikius žmonės skubėjo ir iš aplinkinių kaimų, ir iš tolimesnių vietelių. Veiklos žirgyne rado ir maži vaikai, ir garbių metų sulaukę kraštiečiai. Tiesa, prisimenančių tikrąsias naktigones gal jau ir nebelikę, bet prisiminimai apie naktigones dar gyvi. Vabalninkietis Aloyzas Janulis prisiminė tėvų pasakojimus apie tai, jog Vabalninke buvęs didelis arklių turgus. Folkloro ansamblių dalyviai porino apie protėvių patirtus nuotykius ganant arklius, o kad tai nepabostų, čia pat kvietė eiti ratelius, kartu padainuoti, pažaisti.
Senovinius žaidimus išbandyti skubėjo mažiausieji šventės dalyviai. Smagu jiems buvo ir padėti pinti šieno arkliuką. Darbams vadovavo Biržų kultūros centro folkloro ansamblis „Siaudela“ kartu su vadove ir renginio sumanytoja Jūrate Garneliene. Glėbiais šienelį nešė ir prie arkliuko formos rišo ir „Dijūtos“ (vad. J. Garnelienė) jaunieji ansambliečiai, ir naktigonės svečiai.
Vaikai kaip bitės korį aplipo šieno arkliuką.
Pavakarojimas prie laužo su folkloro ansambliais iš Biržų, Vabalninko („Saulala“, vad. P. Matulis), Germaniškio („Vijoklis“, vad. Z. Bėliakienė), Nemunėlio Radviliškio (Senelių globos namų kapela „Santaka“, vad. Z. Bėliakienė) neprailgo. Tuo pačiu vaikai spėjo ne tik pažaisti, bet ir tikrus žirgus paglostyti, juos pašnekinti, pašukuoti, tyliai jiems pasiguosti. Vyresnieji skanavo Biržų regioninio parko laukuose Kęstučio Barono surinktą ir išvirtą vingiorykštės bei gauromečio arbatą, stebėjosi jos natūraliu saldumu. Folkloro kolektyvo „Siaudela“ žmonės svečiams dalino gardžią košę, prie kurios iškart nutįso eilutė.
Viso renginio metu šventės dalyvius atidžiai stebėjusi, su jais bendravusi žirgyno savininkė ir jojimo trenerė Sonata Aukštikalnienė priminė, jog buvimas su žirgais ne tik stiprina žmogaus kūną, bet ir suteikia daugiau dvasinės ramybės, pasitikėjimo. To siekia žirgyne individualias jojimo pamokas kartu su trenere lankantys vaikai. Į Drąseikius grįžta ir tie biržiečiai, kurie tuoktuvių dieną čia lankėsi, fotografavosi.
Pasak Sonatos, smagu matyti, kai poros jau su atžalomis grįžta po kokių dešimties metų ir vaikams rodo žirgus, šalia kurių buvo per vestuves. Mūsų kraštiečiai ar svečiai kartais užsinori ir pasivažinėti karieta po Drąseikius bei aplinkinius kaimelius.
