Nuo kiškių tapytojos iki dailininkės filmo „Dievų miškas“ filmavimo aikštelėje, nuo fotografės iki kalėdinių žaisliukų kūrėjos – iš Biržų krašto kilusi veikli Taurima Bunkutė meną laiko ne tik darbu, bet ir visu savo gyvenimu. Gyvenanti tarp Vilniaus, Klaipėdos ir Biržų menininkė džiaugiasi turėdama laisvę daryti tai, ką nori, ir turėdama beribę darbo patirtį pabrėžia, kad nieko nėra neįmanomo.
– Kokį ryšį su menu turėjote vaikystėje? Ar tada jau išsiskyrėte meniškais gabumais iš kitų bendraklasių?
– Gimiau meniškoje šeimoje, namuose taip pat supo meniška aplinka – tėvo, architekto, įrengti namai su meno kūriniais, antikvariniais baldais ir daiktais, taip pat gausybė meninių leidinių bei tėvo darbinių knygų, albumų, kuriuos labai mėgau vartyti. Dažnai lankydavom muziejus, parodas, koncertus. Kiek pamenu save, visąlaik daug piešiau. Kai buvau visai maža, kartu piešdavo ir mama bei baba, abi irgi buvo meniškos sielos, esu net išsaugojusi jų piešinius. Kai man buvo 6 metai, namuose mane pradėjo mokyti nuostabioji dailės mokytoja Monika Čalkauskaitė. Pradėjus lankyti mokyklą, man visi dalykai labai gerai ir lengvai sekėsi, piešimas taip pat, man tai buvo toks savaime suprantamas dalykas. Taip pat nuolat lankiau piešimo būrelį, kur mano mokytojai buvo E. Skuja, S. Variakojis ir kiti, vienu metu lankiau net du piešimo būrelius – be minėtojo, dar ir pas mokytoją Sprindytę. Ir daugiau klasiokų gabūs dailei buvo, o aš nebuvau linkus save kažkaip išskirti. 10 metų įstojau mokytis į M. K. Čiurlionio nacionalinę menų mokyklą (pati sugalvojau, kad man to reikia, ir to pasiekiau), o ten jau visi buvo talentingi.
– Ar visą gyvenimą žinojote, kad jūsų pagrindinė profesija bus meninė veikla?
– Mene dirbu ir iš to gyvenu jau 30 metų. Kai buvau vaikas, svajojau apie kitą profesiją – norėjau būti miškininke. Čia turbūt todėl, kad ir taip labai mylėjau gamtą, o dar ir labai mėgau skaityti apie tai knygas, perskaičiau ta tema beveik visas, buvusias vaikų bibliotekoje. Tačiau, kai pradėjau mokytis Vilniaus M. K. Čiurlionio nacionalinėje menų mokykloje, į kurią stoti sugalvojau pati, nors mama ir nenorėjo išleisti, bet teko, tai tolimesnis kelias buvo aiškus – baigusi mokyklą, tęsiau dailės studijas Vilniaus dailės akademijoje, studijavau grafiką, o specializacija tiek bakalauro, tiek magistro studijose buvo plakatas.
– Vyrauja stereotipas, kad pasirinkus menininko duoną gali grėsti nepriteklius… Su kokiais sunkumais teko susidurti?
– Nemanau, kad meninės profesijos atstovams yra kaip nors labai sunkiau nei kitiems. Tiesiog reikia daug dirbti, kaip ir bet kuriam darbe. Kai esi pats sau viršininkas, viskas priklauso nuo tavęs, aišku, ne kiekvienas su tuo sugeba susitvarkyti, čia gal labiau priklauso nuo charakterio savybių.
Reiklumas sau, disciplina labai svarbu. O galvoti, kaip kažkaip išgyventi, tikrai teko, kai baigiau magistrantūros studijas ir buvau nusprendus nebeturėti su menais reikalų… Tai pavargau kokius tris mėnesius be meno, o tada grįžau į savo meniškus darbus, ir kuo toliau, tuo geriau sekėsi. Vienintelis sunkumas, ką irgi nelabai gal sunkumu įvardyčiau, yra tai, kad nėra to pastovumo, kaip įprastuose darbuose: vieną mėnesį gali uždirbti daug su gerais projektais, užsakymais ar kūrinių pardavimais, o kitą gi gali beveik nieko neįvykti, todėl turi nuolat planuotis nors kiek į priekį, tiek pajamas, tiek darbus. Bet viską atperka laisvė, galimybės plačiai rinktis, kuo užsiimti. Aišku, ta laisvė tokia, kad, kaip juokiuos, esu visada laisva ir visada užimta, ir niekad tiksliai nežinau, kas bus rytoj. Pavyzdžiui, galbūt vietoj planuotos išvykos į gamtą teks imtis staiga gauto užsakymo ar darbo kokiame nors įdomiame projekte, kad ir reklamos filmavime, ar kaligrafiškai užrašyti kelis šimtus padėkų, sveikinimų ar diplomų.
– Papasakokite apie savo kūrinius. Ar yra pagrindinis stilius, kuriuo tapote?
– Nepriskirčiau savo kūrybos jokiam konkrečiam stiliui. Tapau ir ant drobės, ir ant kartono, ir ant kitų paviršių: nuo medžio iki stiklo. Stiklo indų esu ištapiusi daugybę – jau dabar niekaip nesuskaičiuočiau, ir vis toliau tai darau, o darbai yra iškeliavę į įvairiausias pasaulio šalis. Savos kolekcijos neturiu, čia kaip batsiuvys – basas, turiu namuose tik tiek, kiek esu padovanojusi šeimos nariams, ar kūrybos procese kas nors technologiškai nepavyksta, pavyzdžiui, degant koks brokas išlenda, tai tada tokį indą pasilieku sau. Visus ištapytus indus galima įsigyti. Taip pat panašia technika kuriu ir vienetinius žaisliukus eglutei, turiu ir tokių klientų, kurie metai iš metų užsisako daugybę ne tik sau, bet ir kalėdinėms dovanoms. O viskas prasidėjo daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai tuomet dirbdama Lietuvos kino studijoje turėjau ištapyti didžiulę stiklo sieną filmui „Nienasycenie“. Taip išbandžiau vitražinius dažus, kuriais dirbti labai patiko, o tada jau sekė ir indai, ir paveikslai bei durų, langų stiklai – daugybė per šitiek metų… Svajojau kažkada būti vitražiste, tačiau studijose pasirinkau kitą dailės sritį, bet tapymas ant stiklo vėl suartino mane su mano sena svajone.
– Kokią žinutę siekiate perduoti savo kūriniais?
– Kurdama negalvoju apie specialiai kokią nors žinutę. Viskas yra mano minčių, jausmų išraiška, pasaulio, įvairių įvykių refleksija.
– Daugelyje jūsų kūrinių yra pavaizduoti kiškiai ir save laikote Kiškių Karaliene. Su kuo susiję tie kiškiai – simboliai, talismanai?
– Kiškiai tikrai daug kur mano kūryboje dalyvauja, o Kiškių Karaliene praminė draugai dėl tų pačių kiškių gausos.
Kadangi gyvenime nesu rimta teta ir nevaidinu tokios, tai man „Kiškių Karalienė“ skamba smagiai ir tuo mielai naudojuosi savo kūrybos reklamai. Kiškiai mano kūryboje gyvena žmonių gyvenimą. Kiškis nėra mano simbolis, bet per tiek metų su kiškiais daug kam šis žvėris siejasi su manim, tai visi susitikę tik ir klausia, kaip laikosi mano kiškiai. Talismanų neturiu, tai ir kiškis juo nėra, bet taip, jie nuolat mane supa ir nuolat pastebiu visur, bet turbūt todėl, kad taip labai patinka. Kiškiai mano kūryboje atsirado visai netyčia, tikrai nesėdėjau ir negalvojau, kad va dabar tai piešiu kiškius. Viskas prasidėjo nuo mano paveikslo, kur pavaizduotas kiškis su citrina, o jis gimė spontaniškai. O tada jau pasipylė ir kiti. Pasitaiko ir kiti gyvūnai, ir žmones piešiu, ir abstrakcijas, ir realistinius paveikslus tapau, bet šiais laikais, kad ir ką būčiau sugalvojusi, taip jau išeina, kad vis tiek kiškiai įsiterpia. Ir taip jau daugiau nei 20 metų.
– Kas yra jūsų įkvėpimo šaltiniai? Ar turite įkvėpimui atgauti skirtus „ritualus“?
– Įkvėpimo šaltinis yra pats gyvenimas. Iš tikrųjų įkvėpimas yra neatsiejamas nuo darbo. Nėra taip, kaip populiaru manyti, kad menininkas sėdi ir laukia įkvėpimo. Iš tikrųjų darbas meno srityje yra toks, kaip ir kiti darbai, turi nuolat tuo užsiimti, ir net dar labiau. Tai neprasideda 8 ir nesibaigia 17 val., o esi tame nuolat, jei net ne su teptuku rankoje, tai mintyse, vis kas nors verda galvoje. Kartais tikrai būna, kai atrodo, kad galvoje tuščia. Dažniausiai taip būna su kokiu ne itin įdomiu užsakymu, bet juokingiausia tai, kad kuo pradžioje viskas atrodo nepatraukliau, tuo dažniausiai rezultatas būna geresnis ir man teikiantis pasitenkinimą. Tai ritualas kovai prieš neįkvėpimą toks, kad reikia tiesiog imti ir pradėti daryti, o prieš tai padaryti tuos darbus, kurie būtinai maišys imtis tikrojo darbo. Kaip žinia, tokią dieną, kai būna, kad nėra to tikrojo įkvėpimo, bet padaryti reikia, visada atsiranda begalinis įkvėpimas kitais darbais užsiimti, todėl reikia imti ir padaryti kažką iš tų kitų, o tada jau nebelieka nieko kito, kaip užsiimti tuo tikruoju.
– Kokį paveikslą laikytumėte savo mėgstamiausiu?
– Neturiu mėgstamiausio, yra tik keletas taip labai mano širdžiai brangių darbų, kurie ir yra neparduodami, nors būtent jų visi ir nori bei klausinėja apie tai dažniausiai.
– Save pristatote ir kaip fotografę. Kaip fotografija atsidūrė jūsų gyvenime?
– Fotografija mano gyvenime atsirado gan vėlai, 2007 metais, kai tuo metu dirbdama kino gamyboje, turėjau filmavimų metu fiksuoti įvairius dalykus darbo reikmėms. Bet kur kas įdomiau man buvo fotografuoti kolegas filmavimo aikštelėje bei patį veiksmą ir visokias grožybes aplinkui. Taip netikėtai ir įsitraukiau, tiesiog įklimpau į tai, gerąja prasme. Daug gilinausi, mokiausi ir dabar man fotografija yra dar viena meninės raiškos priemonė, lyg dar vienas teptukas rankose. Iš mamos ir babos paveldėjau bei išmokau pastabumo pasauliui, tad fotografija padeda tai įamžinti bei perteikti įvairias mintis.
Užsiimu ne tik menine fotografija, bet ir labai mėgstu reportažą. Dirbu renginių fotografe, taip pat ir su kitais fotografiniais užsakymais.
– Kokia dar kita menine veikla užsiimate, be tapybos ir fotografijos?
– Dar užsiimu kaligrafija, žemės ir aplinkos menu. Žemės meno kūriniams naudojamos išskirtinai tik gamtoje randamos medžiagos, tokios kaip šienas, šakos, akmenys ir t.t., o aplinkos mene gali būti naudojamos ir kitokios kilmės medžiagos, tačiau sąsajoje su gamtine aplinka. Užsiimu ir iliustravimu, daug metų dirbau dailininke ir rekvizitininke kino filmų ir reklamų gamyboje, kuriu ir dabar kaligrafijos bei kitus meniškus darbus šioje srityje pagal įvairius užsakymus.
– Ar galite pasigirti pasiekimais?
– Nelabai moku girtis ir pernelyg nesureikšminu savo pasiekimų, o tikrai pasaulinių apdovanojimų dar nesu gavusi, bet tikiuosi, kad dar yra tam laiko. Tai nėra iš tikrųjų jokia siekiamybė, nors, aišku, visada malonu geras žodis ar koks paminėjimas. Esu savo srityje pakankamai žinoma, bet ir tai yra tiesiog daugybės metų darbo rezultatas. Mano širdžiai reikšmingiausias įvykis ir pasiekimas paskutiniais laikais yra tai, kad išsipildė mano didžioji svajonė ir turiu savo studiją/galeriją Vilniaus senamiestyje. Atrodė taip sunkiai pasiekiama ir tolima visa tai, o jau daugiau nei 4 metus tuo džiaugiuosi.
Taip pat labai svarbus įvykis buvo mano tapybos ir fotografijos paroda Biržų pilyje 2021 m. Nors esu surengusi daugiau nei 50 personalinių parodų, Biržuose ypač jaudinausi, vos ne kaip per diplominio darbo gynimą, o ir kartu džiaugiausi, galėdama pristatyti savo kūrybą gimtajame mieste. Gaila, šios parodos nesulaukė mama ir baba, joms tai tikrai būtų buvusi didelė šventė. Taip pat ir tėvui, manau, būtų patikę, kad pasukau jo keliu.
– Esate turėjusi didesnės apimties meninės veiklos projektų…
– Darbas kine ir reklamoje – tai mano didieji projektai. Didžiausio ar reikšmingiausio negalėčiau išskirti, bet jei kas klaustų, ką norėčiau dar sykį pakartoti, tai Nr. 1 būtų A. Puipos filmas „Dievų miškas“. „Dievų miške“ buvo labai gera atmosfera, daug metų dirbant drauge, kino darbuotojai pasidaro kaip šeima, o jei dar puikus filmas, tai dar maloniau dirbti. Na, o darbas yra darbas, šešios dienos per savaitę po 14 valandų ir ilgiau. Šiame filme buvau dailininkė ir rekvizitininkė filmavimo aikštelėje.
Kai dirbi jau keliasdešimtą filmą, jau nebebūna tos euforijos, kokioje skrajojau pirmus 3 darbo metus kine. Tiesiog kai kuriuos filmus prisimenu, kad buvo smagu, gera, įdomu, toks buvo ir „Dievų miškas“. Aišku, ir tos ilgos komandiruotės turi savo žavesio, tąsyk žiemojome Klaipėdoje apie mėnesį.
Taip pat labai patinka kaligrafijos užsakymai kinui, kai reikia ne tik kokį nors tekstą parašyti būtent filmuojamo laikmečio stiliumi bei maniera, bet ir imituoti konkrečių istorinių asmenybių raštą, tokia rašysena rašyti jų laiškus ar kitokius dalykus. Dažnai filme matome, kaip aktorius rašo, rodo jo rankas, bet iš tikrųjų aktorius juk nemoka kaligrafiškai rašyti ir dar pagal kokį nors laikmetį. Tokiu atveju tas rankas vaidina dailininkas kaligrafas. Taip nesyk yra nusifilmavusios ir mano rankos, teko ir vyriškas vienuolio rašančias rankas vaidinti, ir Jekaterinos Didžiosios (ją vaidino Helen Mirren), ir dar visokių. Bet įdomiausia yra tuos raštus rašyti. Išvis kaligrafija man kaip meditacija – įtraukia kaip įdomi knyga ar mezgimas, tokie užsiėmimai, kai norisi dar, dar ir dar truputį – manau, visiems pažįstamas jausmas.
Darbas kine ir reklamoje nuolat pilnas įvairiausių iššūkių. Jų dėka, dirbdama čia, išmokau labai svarbų dalyką – nieko nėra neįmanomo.
– Kas mielai „telpa“ į jūsų laisvalaikį?
– Labai mėgstu ir myliu gamtą, keliones, literatūrą, mezgimą, siuvimą, esu gera virėja ir dar geresnė savo picų kepėja, domiuosi kalbomis, ypač latvių ir ukrainiečių. Kalbų specialiai kursuose ar kitur dabar nesimokau. Tiesiog stengiuosi, kiek įmanoma, tomis kalbomis skaityti. Ko nesuprantu – išsiversti, kai girdžiu vaizdo įrašuose ar gyvai – įdėmiai klausytis ir suprasti, todėl, pavyzdžiui, nuvykus į kitą šalį, klausausi radijo ta kalba. Įdomu ir kitos kalbos – prancūzų, vokiečių, estų, mėgstu ieškoti sąsajų tarp skirtingų kalbų, nes sąsajos, bendrystės labai padeda suprasti kalbą, taip pat svarbu nors kiek išsiversti. Smagu išmokus kiekvieną naują žodį.
– Biržai – jūsų gimtinė, tačiau joje gyvenote gana trumpą laikotarpį, tad ar Biržus laikote sau artimu miestu, ar vis dėlto jis paliktas tik vaikystės prisiminimuose? Gal turite artimųjų, kuriuos aplankote?
– Biržai man yra ir liko vienas iš keturių man brangių ir svarbių miestų, be galo artimas ir savas. Abu tėvai dabar jau mirę. Jie kažkada čia susitiko atsiųsti pagal paskyrimus sovietmečiu, tai giminių Biržuose nėra, bet turiu čia draugų ir bičiulių. Beje, dauguma atsirado paskutinį dešimtmetį, labai tai branginu.
Orinta Janulionytė
