Gražina Visockienė – keramikė, Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės mokytoja ekspertė, nuolatinė plenerų, parodų dalyvė. Jos dukra Birutė Želvytė augo keramikos apsupty, baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir sumaniusi pailsėti nuo meno prie jo greitai grįžo kaip dizainerė. Pokalbis su mama ir dukra jų namuose Biržuose.
Prie namų durų – šeimininkės kurtas altorėlis. Tačiau ilgai grožėtis pirmuoju darbu nėra kada, nes amsėjimu sveikina namiškių numylėtinis Čypis. Gražina Visockienė kviečia į vidų, į namus, kuriuose vyrauja kūrybinė dvasia. Nors, vėliau pasakys, prieš remontą buvo dar daugiau dalykų, liudijančių čia gyvenant meniškus žmones.
Ant svetainės stalo – ką tik iš seminaro Molėtuose grįžęs dar nebaigtas Gražinos kūrinys „Dievo karvytė“. Mintį šiam kūriniui davė pati seminaro tema – „Tarp dangaus ir žemės“. Gražina šypsosi: „Manęs kartą klausė, kaip aplanko mūza. Nelaukiu įkvėpimo, ypač jei yra konkreti plenero ar seminaro tema. Dirbu ir gimsta kūrinys…“
Apie keramiko darbą/kūrybą užsiminsime vėliau, o dabar grįžkime prie pradžios.
Biologijos mokytojos ir inžinieriaus šeimoje augusios Gražinos menas nuo pat vaikystės nesupo. Nors abi seserys, ir Gražina, ir vyresnioji Kristina, savo gyvenimą susiejo su menu. Keramika Gražina susidomėjo pradėjusi lankyti Pasvalio kultūros namuose veikusį dailės būrelį, kuriam vadovavo keramikė Nerutė Čiukšienė. Ir dabar buvusią mokinę, jau mokytoją, sieja draugiški, kolegiški santykiai su Pasvalio muzikos mokykloje jaunuosius dailininkus mokančia N. Čiukšiene. Jos mokinių darbus praėjusią vasarą matėme Gražinos organizuotoje jaunųjų keramikų parodoje „Pasaka“.
Bet kelias į profesionalų keramikos pasaulį Gražinai nebuvo labai tiesus. Baigusi vidurinę mokyklą Gražina įstojo į Kauno 52-ąją proftechninę mokyklą, į dekoruotojos apipavidalintojos specialybę. Tačiau suviliojo Vilnius. Tad įstojo mokytis keramikos technologijos Vilniaus technologijos technikume. Tačiau matematika, chemija tiksliųjų mokslų nepamėgusią Gražiną išgąsdino. „Po pusmečio supratau, kad tai ne man. Pradėjau ruoštis į Dailės akademiją…“ – pasakoja Gražina. Įstoti pavyko iš antro karto, nes konkursai į Dailės akademiją tuo metu buvo didžiuliai. Po pirmos nesėkmės per darbo biržą pateko į dailiųjų amatų kursus, pas vieną grafiką važinėdavo mokytis piešimo. Antrais metais pavyko įveikti konkursą ir įstoti į norimą keramiką. Gražina baigė bakalauro, vėliau – keramikos magistro studijas.
Gražina mielai prisimena savo dėstytojus, ypač tapybos dėstytoją Bronių Gražį. „Tapyba man visada patiko ir sekėsi. Dabar pradėjau daugiau tapyti, keleri metai važinėju į plenerus“, – kalba Gražina, kurią daugelis pažįstame kaip keramikę, keramikos mokytoją.
Puikus, draugiškas buvo ir keramikų kursas. „Visi buvo labai aktyvūs, kūrybingi.
Savo grupę buvome sukūrę, „Plyta“ pavadinome. Dirbdavome daug, nuo ryto iki vakaro. Niekas neskaičiavo, kiek studentai sunaudoja molio savo darbams. Pirmieji lauke pastatėme keramikos degimo krosnis. Kiti kursai mums draugiškumo pavydėjo“, – prisimena Gražina.
Dabar draugai ir bendraminčiai jau kiti, tie, su kuriais dažniausiai susitinka keramikos seminaruose, pleneruose. Gal dvidešimt metų Gražina važinėja į Linos Dieninės organizuojamus keramikos seminarus Molėtuose, keliolika metų – į Ramygaloje Laimutės Kiškienės organizuojamus seminarus.
Gražina pasakoja, kad keramikų seminarai nėra tik kūrybiškas lipdymas. Turi pasiruošti molį, kartais su juo tenka pavargti, jei molis jau porą metų pastovėjęs ir sukietėjęs, o gabalas sveria 30-40 kilogramų… Kai ateina laikas darbus išdegti, visi keramikai paeiliui beveik parą budi prie degimo krosnies. Tenka patiems ir malkų priskaldyti, ir ugnį kūrenti. Tačiau vasaros seminarai Gražinai yra labai svarbūs ir brangūs.
Mūsų pokalbyje dalyvauja dukra Birutė Želvytė, vis pritarianti mamos pasakojimui ar jį papildanti.
Birutė gimė, kai Gražinos magistro studijos Dailės akademijoje ėjo į pabaigą, tad nuo pat gimimo mergaitė buvo tarp menininkų. Baigusi studijas Gražina su Birute grįžo į Pasvalį. „Pasvaly turėjau savo dirbtuves ir degimo krosnis, tačiau neypatingai daug dirbau. Ir Birutė vis kartu buvo“, – kalba Gražina. „Ir tavo seminaruose dalyvaudavau“, – šypsosi Birutė.
O daugiau laiko kūrybai atsirado, kai Birutė paaugo, kai atsikėlė gyventi į Biržus. Tada beveik visi namai virto dirbtuvėmis. „Virtuvėje būdavo ne bandelės, o molis“, – šypsosi Gražina.
Dabar dirbtuvės persikėlė į ūkinį pastatą, kartais Gražina lipdo prie jo esančioje terasoje, todėl namuose kūrybinės tvarkos kur kas mažiau.
Gražina kalba, kad po vyro mirties norėjosi palikti šiuos namus, tačiau paskui nusprendė pakeisti tik aplinką, padaryti remontą.
„Anksčiau mūsų namai buvo kūrybiškesni, dabar daugiau baltų sienų, nors mama ant jų jau pradėjo kabinti savo tapybą“, – paaiškina Birutė.
Gražina – Vlado Jakubėno dailės mokytoja ekspertė, mokinių mylima mokytoja. Ar lengva derinti kūrybą ir darbą? Anot Gražinos, įmanoma. Kaip dailininkei jai buvo geras kovido karantino laikas: „Galėjau ištisas dienas praleisti savo dirbtuvėje.“ O darbas su mokiniais yra ir brangus, ir atimantis nemažai jėgų. „Žaviuosi vaikų pasitikėjimu ir noru kurti. Tik gaila, kad šiandieniniai vaikai nori viską padaryti greitai, o keramikoje nepaskubėsi“, – kalba Gražina. Yra savos taisyklės, kurių privalai laikytis, kad tavo kūrinys išliktų kūriniu. Ne vienerius metus dirbusi su suaugusiaisiais Gražina pastebi: suaugusieji turi kur kas daugiau kantrybės, bet mažiau pasitikėjimo nei vaikai. Suaugusiųjų darbai santūresni, vaikų – žaismingi, laisvi. Bet mokyti keramikos suaugusiuosius Gražinai taip pat patikdavo.
O dukra nesusidomėjo keramika? Ir taip, ir ne. Pradinėse klasėse pradėjusi lankyti Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyrių, Birutė jį baigė diplominiam darbui sukūrusi keramikos kūrinį – drambliuką. Tačiau dar mokydamasi Biržuose Birutė pusantrų metų neakivaizdžiai mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Gražina gimnazijoje buvo įdarbinta, kad galėtų padėti dukrai kaip mokytoja. Kartą per mėnesį visai dienai su mama važiuodavo mokytis, gauti naujų užduočių, atsiskaityti už atliktus darbus. Penktąją klasę Birutė jau pradėjo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Tais pačiais metais baigė Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės programą.
„Kelerius metus mūsų gyvenimas buvo tarp Biržų ir Vilniaus. Ypač nelengva Birutei buvo pirmaisiais metais, kankino ir namų ilgesys“, – prisimena Gražina.
Birutė pasakoja, kad M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje gavo gerus dailės pradmenis: tapybos, keramikos, skulptūros, dizaino. Mokslas sekėsi puikiai – devynetas buvo atsitiktinumas. „Dešimtos klasės pabaigoje reikėjo pasirinkti, į ką gilinsiuos likusius dvejus metus. Pasirinkau dizainą“, – sako Birutė.
Birutė kalba, kad sėkmingai baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją norėjo pailsėti nuo meno, save išbandyti kitur: įstojo į organizacijų vadybos specialybę Vilniaus kolegijoje, kurioje tebesimoko. Tuo pačiu jau antri metai dirba dizainere, yra patenkinta savo darbu. Patogu, kai gali dirbti nuotoliniu būdu, planuoti savo laiką, o vieninteliai įrankiai – nešiojamasis kompiuteris ir užrašų knygelė.
„Menas manęs nepalieka. Nors ir nenorėjau visiškai jo atsisakyti. Tik per daug meno buvo mano gyvenime: su mama visur menuose, namuose menas, 12 metų su meno mokymusi“, – kalba Birutė.
Ir Gražina, ir Birutė sutinka, kad menininkui svarbu būti ir vadybininku, tad žinių tikrai prireiks, jei, tarkim, sumanysi kurti nuosavą dizaino įmonę.
Ir prozišką klausimą palietėme: ar galima iš meno pragyventi?
Gražina kalba, kad tarp pažįstamų yra žmonių, kurie pragyvena iš savo kūrybos. „Jei kūrybai skirtum tiek laiko, kai skiri mokyklai, pragyventum“, – įsitikinusi Birutė.
Gražina prisipažįsta – mokyklai ir mokiniams skiria daug. „Jei savaitgaliu nenueidavau į mokyklą, būdavo nei šis, nei tas“. Gražinos mokiniai, mokytojos paskatinti, nuolat dalyvauja ir laimi įvairiuose konkursuose, parodose, savo darbus mokiniai ir pati mokytoja dovanoja įvairiems labdaros aukcionams. Nemažai laiko ir jėgų kainuoja surengti stovyklas, konkursus, sukviesti į juos dalyvius iš Lietuvos ir Latvijos mokyklų. „Mama dažnai pati važiuoja darbų atsivežti ir pati juos parveža“, – išduoda Birutė, o Gražina pritaria: negi kiekvieną papildomą darbelį ar išlaidas skaičiuosi, ypač jei tai yra artima…
Gražina svarsto: jei būtų galimybė pradėti iš pradžių, vargu ar rinktųsi ką kitą. Nes kitaip savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Visi bičiuliai, draugai susiję su keramika, visos kalbos apie tai…
