Filosofas Mandevilis XVIII a. pradžioje paskelbė „Pasakėčią apie bites“. Tai smagus gyrius mūsų ydoms, kurios, pasak filosofo, tampa bendrojo gėrio varikliu. Jis tvirtina, kad socialinės ekonominės sistemos veiksmingumas pagrįstas ne žmonių dorybėmis, bet tuo, kas vertinama kaip ydos.
Smagus skaitinys, nors tikrai diskutuotinas. Jį prisiminiau, žvalgydamasis, kas, likus ne tiek daug laiko iki rinkimų maratono, vyksta „protesto žmonių“ ar „antisisteminės opozicijos“ stovykloje.
Radikalių politinės sistemos kritikų yra bet kurioje demokratinėje valstybėje. Greitesnio virsmo ar įvairių krizių situacijoje dažniausiai šių kritikų gretos gerokai išsiplečia.
Kai prasidėjo dabartinio Seimo kadencija, labai greitai išvydome stiprią politinę atatranką. Viena įspūdingiausių apraiškų buvo Šeimų sąjūdžio projektas, skelbęs, kad suvienijo didžiąją tautos dalį prieš „parsidavusį elitą“. Reikia pripažinti, kad iki tol iš tiesų niekada antisisteminiai radikalai nedisponavo tokiais finansiniais resursais. Galiu tik spėti, kad didelę jų dalį sudarė „geranoriška“ parama – tikrai ne tiesiogiai iš Kremliaus, bet iš įvairių finansinių schemų, kurias Kremlius sukūrė, didindamas įtaką Vakaruose. Tai netiesiogiai patvirtina faktas, kad radikalų energija gerokai išseko, prasidėjus antrajam karo Ukrainoje etapui ir pagaliau pradėjus kovoti su Kremliaus „ideologiniu aštuonkoju“.
Reikia pripažinti, kad iki tol iš tiesų niekada antisisteminiai radikalai nedisponavo tokiais finansiniais resursais. Galiu tik spėti, kad didelę jų dalį sudarė „geranoriška“ parama – tikrai ne tiesiogiai iš Kremliaus, bet iš įvairių finansinių schemų, kurias Kremlius sukūrė, didindamas įtaką Vakaruose.
Savivaldos rinkimai nemaža dalimi atsakė į klausimą – kiek žmonės remia Šeimų sąjūdį? Tiesa, kažkiek radikalų pateko į vietos valdžią, taip pat bent keli parlamentinės opozicijos atstovai (Žemaitaitis, Gražulis) pradėjo savo politinį viliotinį.
Grįžkim prie Mandevilio ir ydų, turinčių gerus padarinius. Lietuvoje tai politinis narcisizmas. Nepaisant visų garsių pareiškimų apie besivienijančią antisisteminę opoziciją, regime aršias vorų stiklainyje pjautynes, kai praktiškai kiekvienas savo populiarumu įtikėjęs radikalus politikas nusprendžia, kad yra tikrasis lyderis.
Vytautas Radžvilas jau seniai garsėja unikaliu gebėjimu atrasti pretekstą atsiriboti nuo bet ko, kas nėra jis pats. Jis yra labai aiškiai atsiribojęs ne tik nuo Šeimos sąjūdžio, grupelės Dagio pasekėjų ar Nidos Vasiliauskaitės.
Nors Nacionalinis susivienijimas išlieka nuosekliausia radikalia opozicija ir jau yra išugdęs tam tikrą skaičių pasekėjų, tačiau ir toliau jo ideologams itin rūpi akcentuoti skirtybes ir nuo ko nors atsiriboti.
Šeimos sąjūdis, kaip pranešama, ketina dalyvauti rinkimuose kartu su „Jaunąja Lietuva“. Tiesa, pastarosios steigėjai per pastaruosius dešimtmečius jau paseno, bet autoriteto taip ir neužaugino. Vargu ar „svajonių politinis jaunikis“ Ignas Vėgėlė nuspręs tapti jų lyderiu.
O kaip Petras Gražulis ir jo partija? Per Savivaldos rinkimus pasirodė prastai ir, tiesą sakant, Petrui reikėtų susirūpinti, kad jis jau nebėra išskirtinis. Pavyzdžiui, Žemaitaitis visai sėkmingai bando jį pakeisti.
Vytautas Radžvilas jau seniai garsėja unikaliu gebėjimu atrasti pretekstą atsiriboti nuo bet ko, kas nėra jis pats.
Jis pasirinko būti antisemitinio gaivalo lyderiu. Tačiau tam jam teko iškristi iš triumvirato su Zuoku ir Paulausku, kurie taip pat norės atsiriekti gabalėlį politinio pyrago.
Apie savo partiją paskelbė ir Kondratas (Celofanas). Tiesa, kol kas dar tikrai nėra aišku, kiek jis sugebės įgyvendinti formalias procedūras. Jis pasirinko pavadinimą, kuris panašus į Nidos Vasiliauskaitės politinį projektą. Tiesa, abejotina, ar pastarasis taip ir neliks filosofinėmis pratybomis.
Antisisteminių politinių narcizų darželį dar papildo Rimas Dagys, žadėjęs būti politiniu apaštalu, nėra aišku, ar dar neišvysime kokios nors Žemaičių partijos, ir dar yra Zigmas Vaišvila, Rūta Janutienė, Gintaras Songaila, Kristupas Krivickas.
Visi radikalai sutaria, kad konservatoriai yra blogis, kad liberalioji demokratija veda tautą į degradaciją, taip pat, kad „viskas turi būti kitaip ir visi turi gyventi gerai.“ Visi pykčiai prasideda, kai tenka nuspręsti, kas yra svarbesnis ir įtakingesnis.
Tiesą sakant, tai suprantama, nes absoliuti dauguma jų įsitikinę, kad svarbiausia patekti į „šiltą vietą“. Jie įsitikinę, kad tai suteiktų jiems prieigą prie neišsenkamų galios ir pinigų resursų. Jei prie jų prasivežtų ne jie, bet kiti – „mažiau verti prisiplakėliai“ – kokia iš to nauda?
Visi radikalai sutaria, kad konservatoriai yra blogis, kad liberalioji demokratija veda tautą į degradaciją, taip pat, kad „viskas turi būti kitaip ir visi turi gyventi gerai.“
Nemanau, kad radikalių populistų Lietuvoje yra labai daug ir jie populiarūs. Tačiau dabartinių krizių situacijoje jie galėtų „sumedžioti“ nemažą palaikymą. Labiausiai nuo to apsaugo tai, kad jie nesugeba susitarti ir yra per daug įsimylėję save. Todėl drąsiai prognozuoju, kad artimiausius metus politinės vorų pjautynės stiklainyje tik stiprės. Tiesą sakant, būtent dėl tos priežasties netikiu ir Igno Vėgėlės realiomis galimybėmis būti siurprizu Prezidento rinkimuose.
Tenka pritarti Mandeviliui, kad kartais ydos iš tiesų netikėtai atlieka gerą darbą.
Andrius Navickas, Seimo narys
