Kas kartą grižęs iš Ukrainos parsivežu debesį minčių pajautimų sumaišties. Anksčiau ieškojau istorijų, o dabar imu suprasti, kad svarbiau yra kažkas kita – tai, iš kur ir į kur jos visos teka. Kas už jų slypi. Kaip atsitinka viskas, kas atsitinka… Gal kažkas susidėlios, gal ir ne, o kol kas yra tik aiškus suvokimas, kad tikras karas yra visai kitoks nei internete. Tai galima numanyti ir jo nemačius, bet kai pamatai, išgirsti, prisilieti, atsiranda sunkumas. Skirtumas tarp įsivaizdavimo ir realybės. Ir supratimas, kad nesupranti.
Laisvas pasaulis tiki, kad laisva valia yra jo stiprybė, bet iš tiesų yra atvirkščiai.
Susitinki su bičiuliais ar šiaip žmonėmis, kurie kariauja, ir sąmoningai nelieti karo temos. Jie juk ir taip nuolat „tame“. Gal pasikalbėkim apie ką nors gražesnio, senus laikus, svajones, metų laikus…Išgerkim alaus tiesiog. Bet karo tema sugrįžta po pirmo bokalo ir tada… jie atgyja, ima kalbėti, gestikuliuoti, pykti, juoktis, pasakoti įvykius, juokingus ir baisius, laimingus ir visai ne, apie gyvus ir kritusius draugus, stebuklus, kurių dėka liko gyvi. Pasakoti taip, tarsi tai būti įspūdingiausias jų gyvenime matytas filmas. Taip, kaip kalbėdavomės vaikystėje laiptinėse po filmų apie indėnus ar Bruce Lee.
„Karas yra siaubingas dalykas“, – sako jie, – džiaukitės, kol to nepatyrėte“. O patys šypsosi, kad jau rytoj galės grįžti į frontą… Gal jie net didžiuojasi tuo, kad gyvena tokiu laiku? Kad turi tokią misiją? Gal tikrai žmonės gali pajausti tikrą gyvenimo skonį tik būdami šalia mirties? – pagalvoju ir nuveju mintį šalin…
Jie tikri kariai. Gryno kraujo. Ne visi tokie. Dauguma ne tokie. Paprasti žmonės, kuriems karas atnešė ne gyvenimą…
Ukraina yra stipresnė už visą laisvąjį pasaulį. Ji neturi pasirinkimo būti kitokia.
Bet daug kas iš toli atrodo kitaip. Kažkas kare yra taip baisu, kad to nepatyrę niekada nesupras. Bet tuo pačiu, kažkas iš tiesų ne taip baisu, kaip iš toli atrodo. Ukraina yra visokia, ne visada tokia graži, faina ir vieninga, kaip iš toli atrodo. Tik ji vis stengiasi susilaikyti nuo tarpusavio kaltinimų ir nuoskaudų, nes dabar yra tik vienas priešas. Tas, kuris atėjo jos sunaikinti. Ir todėl Ukraina yra stipresnė už visą laisvąjį pasaulį. Ji neturi pasirinkimo būti kitokia.
Ji kaip motina, ginanti savo vaiką prieš daug kartų už ją stipresnį užpuoliką. Nieko negalvojanti, neskaičiuojanti jėgų santykio, ir neturi kada bijoti. Ji neturi pasirinkimo. Tėvas negali susitarti su kareiviais, atėjusiais prievartauti jo dukrų.
Laisvas pasaulis tiki, kad laisva valia yra jo stiprybė, bet iš tiesų yra atvirkščiai.
„Stipriajam nėra tokio dalyko kaip laisva valia, nes laisva valia reiškia alternatyvą, o stiprusis neturi alternatyvos. Jo valdantysis instinktas nepalieka jam jokios alternatyvos, neleidžia dvejoti ar svyruoti. Stipri valia yra laisvos valios nebuvimas“, – rašė Anthony Ludovici.
Nei aplinka ir nei esamos sąlygos ar aplinkybės stiprios valios žmogui nieko nereiškia. Vienintelis svarbus dalykas, kurį jis girdi, yra vidinis balsas, jį valdančio instinkto balsas. Minios aplink šnabždesys jam yra nieko nereiškiantis triukšmas. Jis turi savo vidinį kompasą, pareigą ir misiją, kurių niekas pakeisti negali. Galima žūti ginant tai, kas svarbiausia, bet neginti negalima.
O laisvą valią turintys gali rinktis: ginti arba neginti, kovoti arba nekovoti, pasilikti ar pasitraukti, padėti ar nepadėti, tesėti pažadus ar persigalvoti. Rinktis laisvę arba saugumą, pastangas ar komfortą, skausmą ar malonumą.
Tai yra silpnybė, kurios Ukraina negali sau leisti. Silpnybė, už kurią gamta visada pamoko. Nes tie, kas nori išlikti, iš tiesų pasirinkimo neturi. Išlieka tik stiprūs. Toks gamtos dėsnis.
Nesvarbu, ką sako šnabždesys aplink. Šnibžda žmonės. Tos keistos būtybės, nežinančios net, kokia bus kita jų mintis, bet tikinčios, kad turi laisvą valią…
Robertas Petrauskas
