Rugsėjo 30-ąją minėjome vis labiau Lietuvoje žinomo išeivijos kūrėjo Adolfo Meko, kilusio iš Biržų, 98-ąsias gimimo metines. Praėjusios sukakties proga šiltais prisiminimais apie savo dėdę Adolfą mielai sutiko pasidalinti jo dukterėčia Ina Mekaitė-Guogienė (g. 1947 m.), gyvenanti Biržuose.
Dukterėčios prisiminimuose garsaus dėdės Adolfo Meko portretas yra tapomas tik šviesiais ir ryškiais potėpiais. Jis vis dar ilgesingas, pripildytas meilės ir sentimentų. Dėdei – „pirmajai meilei“, kuris, kad ir kas benutiktų, visada buvo šalia jos: savo mintimis ir laiškais, kuriuos brangina ir saugo.
Žmonės išeina, o prisiminimai lieka
Ina Mekaitė-Guogienė: „Apie dėdę Adolfą, augusį šešių vaikų šeimoje, (jis buvo jauniausias) sužinojau dar būdama vaikas. Nors ir nedaug, bet apie jį namuose buvo kalbama.
Prisimenu pirmąjį savo susižavėjimą dėde, kuris mane šildo… Dėdė Adolfas man 10-ojo gimtadienio proga (1957 m.) iš Amerikos atsiuntė dovanų nedidelę odinę rankinę, kurią išsaugojau… Ji man suteikė daug džiaugsmo…
Pirmasis gyvas mūsų susitikimas su dėde įvyko 1971 m. vasarą. Tai buvo labai lauktas susitikimas. Netrūko ir džiaugsmo, ir ašarų. Nuostabus ir labai jautrus laikas… Po ilgų nesimatymo metų… Ilgi apsikabinimai, bučiniai, aplankyta daug vietų… Po to ilgi (buvo per trumpi) prisiminimų vakarai, kurių neįmanoma aprašyti. Kiekvienas iš mūsų šį laiką išgyvenome savaip. Tiesiog buvo gera. Kai buvome visi kartu… Po vienu stogu. Ypač vakarais. Kalbėtis, klausytis, patylėti…
Dėdė Adolfas į Lietuvą atvyko kartu su savo žmona Pola Chapelle-Mekas bei su to paties likimo broliu Jonu, kuris už jį buvo vyresnis trejais metais.
Tą laiką kartu su dėdėmis prabuvo didžiulės žmonių minios, kitaip sakant – „palydos“. Semeniškiuose giminės sukosi kaip voverės… Šoko, dainavo kaip jauni, nors turėjo ir anūkų. Įspūdžių buvo tikrai daug. Bet, kaip visada, viskas, kas gera, greitai baigiasi…
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro nuotr.
Antrasis mūsų susitikimas su dėde buvo ne ką prastesnis už pirmąjį, bet jau be „palydų“. Dėdė Adolfas į gimtinę atvyko kartu su sūnumi Šonu (Sean).
Tąkart buvo susirinkę tikrai nemažai jaunimo, kuris laiką leido turiningai ir išradingai. Broliai ir kiti giminaičiai leidosi į prisiminimus, kalbėjosi apie gyvenimą bei buities darbus. Ir vis dainavo… Dainavo lietuviškas dainas. Dainas užvesdavo dėdė Kostas, o mes jam pritardavome.
Trečiasis mūsų susitikimas su dėde įvyko dar negreit… Tąkart Lietuvoje jis viešėjo kartu su savo žmona Pola Chapelle-Mekas. Laukiančiųjų giminaičių buvo jau kur kas mažiau, nebebuvo ir gimtųjų namų Semeniškiuose (numelioruoti), nei brolio Petro, buvo likęs tik brolis Kostas. Bet nuo to susitikimo džiaugsmas ir jausmai niekur nedingo.
Laikas ir gyvenimai vėl sugrįžo prisiminimais… Dėdė Adolfas lyg nujausdamas, kad nebegrįš ten, kur vaikystėje ir paauglystėje bėgiota (tai buvo paskutinis kartas, kai jis lankėsi Lietuvoje), aplankė savo gimtąsias vietas. Rovėją, kurioje maudėsi ir gaudė vėžius, kelią, vedantį nuo Semeniškių iki Papilio… Dėdės kunigo Povilo Jašinsko kleboniją… Ir visos jos labai asmeniškos, tik jam vienam žinomos ir brangios, į sielos gelmes įsismelkusios.
Pasipasakojo ir apie savo darbus, ką veikdavo. Apie „kiškio pyragą“, iš miesto tėvų atvežtos smulkmenos, kurios laukdavo. Savadarbį „dviratį“, pasidarytą iš pagalio ir didelių sagų vietoj skambučio, juo lėkdavo kaip vijurkas keliuku nuo namo iki vieškelio, lydimas liepų ir eglučių alėjos ošimo. Kaip stumdydavo „rinkius“ su lazda, žemuogiavimą. Šių dalykų ir mes tėčio buvome išmokyti… Pasipasakojo ir apie Leopoldą, su kuriuo daug apkeliavo…
Nuėjęs pas dukterėčią Editą ir pamatęs ant stalo padėtus riešutus (savus) taip į juos įniko, kaip vaikas, kad tiesiog buvo gera stebėti, kaip nuoširdžiai juos gliaudo…
Dėdė Adolfas iškeliavo 2011 m. gegužę… Aš jo tikrai labai labai ilgiuosi, kaip kad jis ilgėjosi gimtinės, savo namų…
Mano atmintyje dėdė Adolfas išliko labai draugiškas, kultūringas, šiltas, švelnus, mandagus, linksmas, dėmesingas, rimtas ir susimąstęs, per gyvenimą ėjęs tik aukštai pakelta galva. Dar jis mokėjo iš savęs pasijuokti, mėgo humorą. Labai mėgo krėsti „šposus“, šokinėti ant vienos kojos ir kt., ko nepasakysi apie dėdę Joną, kuris buvo kiek santūresnis. Taip pat jis vienu metu galėjo būti ir rimtas, ir ne.
Visi dėdės Adolfo prisiminimai ir pasakojimai apie bobutę, senelį, artimuosius buvo patys geriausi. Kalbantis ir bendraujant jis gaudė kiekvieną mano ištartą žodį… Dar daug kas liko nepasakyta… Džiaugiuosi, kad gyvenime turėjau daug nuostabių akimirkų kartu su juo.
Visi artimieji, esantys Lietuvoje ar užsienyje, atmintinomis dienomis, esant galimybei, susiskambiname ir susibėgame draugėn, uždegame žvakutę, pagerbiame išėjusiųjų atminimą. Todėl ir šįmet rugsėjo 30 d. žvakės degė dėdės Adolfo atminimui, minint jo 98-ąsias gimimo metines. Susitikimų tradicija tęsiasi…“
Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresn.
Bibliotekininkas Evaldas Timukas
