Biržų savivaldybės nuotr.
„Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk…“ – su gerai žinoma daina sutinka korespondentę Stasė Stapulionienė. Biržietė dainavo ir per artimųjų surengtas jubiliejaus iškilmes, ir jos pasveikinti atvykusiems rajono vadovams.
Senolės balsas žvalus – nepatikėtum, kad ji lapkričio 13 dieną sulaukė 100 metų jubiliejaus.
Visus apsilankančius šimtametė apdalina pačios megztomis kojinėmis, dainomis ir geru žodžiu.
„Ji yra geros nuotaikos močiutė“, – džiaugiasi nuolat pozityviai nusiteikusia šimtamete artimieji.
Iš namų – ne žingsnio
V. Kudirkos gatvėje gyvenanti senolė sako nieku gyvu savo namų nepaliksianti. Keturioms Vilniuje gyvenančioms dukroms mamos žodis – įstatymas, tad pasikeisdamos ją globoja čia, namuose. Iš namų senolė nėjo net ir į jos garbei surengtą pobūvį Biržų pilies rūmuose. Tad dalį iškilmės ir net kviestinį muzikantą teko perkelti sveikinimams į namus.
Dukros džiaugiasi, kad mama dar vaikšto, turi gerą klausą ir gana šviesų protą. Prieš keletą metų atlaikė ir klubo, kurį susilaužė kritusi namuose, operaciją. Vasarą dar ir apie namus apeidavo, kieme pasivaikščiodavo. Tik pastarosiomis dienomis kiek peršalo ir daugiau laiko leidžia lovoje.
„Mane visi Biržai pažįsta“, – džiaugiasi šimto metų susilaukusi Stasė. Ir kaipgi nežinos, kai ji 25 metus dirbo J. Janonio vardo internate naktine budėtoja – aukle, ugdė ir globojo dešimtis vaikų.
Čia susitiko ir su auklėtine, kuriai Stasės šeimos namų, buvusių Rotušės gatvėje, durys visuomet buvo atviros. Mergaitė ją vadino antra mama. Ir dabar krikšto dukra Danguolė – nuolatinė viešnia šimtametės namuose bei gyvenime.
Gražiausi metai – mokykloje
Stasė gimė Dainiūnų kaime, Pabiržės valsčiuje.
Šeimoje dar augo seserys Paulina, Joana ir broliai Petras bei Boleslovas. Pastarojo likimo šeimos nariai nežino.
Moteris sako, kad gražiausi jos gyvenimo metai buvo Pakarklių pradžios mokykloje. Ir vėliau, kai mokėsi Biržų amatų mokykloje. Beje, teko jai bendrauti su šviesaus atminimo Jonu Meku. Prisimena, kad šis jos vis klausinėdavo, kada jie vaidinimą statys. Vėliau internate teko dirbti ir su jo teta.
Spektaklio Stasė taip ir nepastatė. Bet Pabiržės apylinkėje teko padirbėti šokių mokytoja.
Dar Stasei teko mokytis Biržuose ekonomikos mokykloje. Skaičiuoti ji nori iki šiol. Ant moters stalo visuomet stovi mediniai senoviniai skaitliukai – jais perskaičiuoja paštininkės atneštą pensiją.
Sudėtinga gyvenimo pradžia
Su savo būsimu vyru Gediminu, kilusiu nuo Kirdonių, jauna, dar pilnametystės nesulaukusi Stasė susitiko eidama Pirmosios komunijos Pabiržės bažnyčioje. Jau tuomet jaunas vaikinas ją nusižiūrėjęs ir pasižadėjęs ją vesti, kai ši užaugs. Net klebonas pasakęs Stasės tėvams, kad vienas vaikinas žmoną nusižiūrėjęs.
Ilgą laiką laukus vyro svajonė buvo įgyvendinta – Stasė už jo ištekėjo būdama 21 metų.
Jauna šeima iš pradžių gyveno Pabiržėje, nuomojo namelį. Šeimos galva dirbo miškų ūkio darbininku.
Vėliau jauni žmonės su dviem vaikais persikėlė gyventi į Kupreliškį.
Buvo sunkūs pokario laikai. Gediminas Stapulionis tapo kolūkio pirmininku. Besilaukianti kūdikio Stasė rinkdavo Kupreliškio gyventojų mokesčius – šio darbo ėmėsi žuvus mokesčių rinkėjui.
Šeima, gyvendama Kupreliškyje, buvo priglaudusi du vaikus. Vieno berniuko tėvai buvo nušauti, kitas vaikas buvo tiesiog paliktas.
Stapulioniams teko išgyventi tragediją – laidoti gimusią dukrytę. Ji mirė nuo tuberkuliozės skiepų. Motina mirusį kūdikį parsivežė iš Kauno traukiniu… lagamine.
Po kurio laiko šeima persikėlė į Biržus. Stasė darbavosi internate, Gediminas – miškų ūkyje. Išaugino keturias dukras.
Stasės mylimas vyras Gediminas mirė 2011-aisiais.
Dukros baigė mokslus
Visos keturios Stapulionių šeimos dukterys baigė rimtus mokslus ir savo srityse pasiekė profesinių aukštumų.
Audronė Matulionienė yra gydytoja – psichiatrė. Gertrūda Žėcie-nė – menininkė restauratorė. Ji visą gyvenimą dirbo bibliotekoje, restauravo senus leidinius. Viktorija Pratuzienė yra aukščiausios kvalifikacinės kategorijos darbo higienos gydytoja. Stasė Jatužienė dirba kraštovaizdžio architekte.
Senolė ir jos dukros jau džiaugiasi 6 anūkais ir 9 proanūkiais. Tris vaikus turi ir Danguolė.
Visos dukros ir keturi anūkai gyvena bei dirba Lietuvoje. Tik vienas anūkas kuria namus Dubline, o anūkė Tenerifėje dirba nardymo instruktore.
Susitardavo su didžiausiais neklaužadomis
Stasės dukterys svarsto, kad mamytės ilgaamžiškumo priežastis gali būti knygų skaitymas. Jos padėjo atitrūkti nuo realybės sunkiausiais gyvenimo momentais – pokario metais, sunkiame darbe, auginant daug vaikų. Mama vaikams sakydavo: jei jums bus labai sunku, skaitykite pasakas, jose – užkoduota išeitis ir visa liaudies išmintis.
Sesės sako neprisimenančios laiko, kad jų namuose nebūtų globojami ar auginami gyvūnai.
Šeima prižiūrėjo Likėnuose gyvenusią močiutę, čia nuolat jie laikydavo kelias karves, ožkų.
Dukros prisimena, kaip tėtis po sunkaus pamaininio darbo rūpindavosi ūkiu, o mama kepdavo bandeles, palikdavo vaikams valgyti ir skubėdavo į naktinius budėjimus.
Stasė prisimena, kad internate dirbo puikūs mokytojai ir mokyklos vadovai. Čia vaikams būdavo rengiamos įvairiausios šventės. Sako, net rengiant karnavalą visi žinodavo, kad švenčiamos Kalėdos.
Stasė sako sugebėdavusi rasti kalbą ir su didžiausiais išdykėliais. Susitvarkydavo su jais pati, valdžiai neskųsdavo. Vėliau tie patys triukšmadariai auklei padėdavo migdyti neklaužadas.
Moters dukros prisimena, kad ji gaudavusi įvairių apdovanojimų ir garbės raštų už gerą darbą. Turi ir švietimo skyriaus padėką už gerai išauklėtus vaikus.
Giesmės ir trispalvė
Stasė Stapulionienė sako nuolat besimeldžianti Mergelei Marijai, kurios paveikslas kabo šalia lovos. Pastaraisiais metais, net būdama po operacijos, moteris vis stengdavosi rasti jėgų ir nueiti į darželį priskinti gėlių, kad galėtų jų pamerkti prie Marijos paveikslo. Ir giesmes, jai skirtas, senolė dažnai giedanti.
Šimtametė užtraukia ir Lietuvos Tautinę giesmę. O per šventes iškelti trispalvę – jai šventa pareiga. Kai vėliavos kelti pati nebegalėjo, gelbėjo kaimynai, o vėliau ir vaikai.
Senolė turi mėgstamų televizijos laidų – dažnai stebi „Duokim garo“ ir sveikinimų koncertus. Beje, praėjusį savaitgalį muzikinio sveikinimo sulaukė ir pati jubiliatė – taip mamą pradžiugino vaikai.
Jie sako, kad mamos jubiliejus jie švenčia kas kelerius metus. Ir šis – ne išimtis.
„Mums patiems to reikia“, – tikina mama besirūpinančios dukterys.
