Autoriaus nuotr.
VIENIŠA
Jas matydavau retai netgi tais laikais, kai ornitologijos aistra buvo užvaldžius suvisam.
Lapkričio 1-ąją staiga pakyla paukštelis margas nuo keliūkščio sodybos link, ir priėjęs arčiau matau vienišą nuostabią sniegstartę.
Plectrophenax nivalis – atmenu tą lotyniško pavadinimo magišką muziką.
Lyg kažkieno vėlę Ilgių dieną, besiblaškančią galbūt pažįstamose vietose.
Ir, žinoma, lyg pranašę – būsimo sniego, šalčių bangos.
Nuostabus, sušildantis regą tas sniegstartės margumo švelnumas nykiame peizaže, po ką tik nušniokštusio lietaus ir po tamsiais debesimis, nešančiais kitą, ir dar kitą lietų.
Plectrophenax nivalis…
TAMSOS ŠVIESA
Dienoms fatališkai trumpėjant, plečiasi tamsos imperija.
Tokių gilaus rudens dienų nykimas kartais slegiantis, niūrus, net kažkoks beviltiškas.
Neretai gelbsti vidinis nusiteikimas – kad tai labai laikina; kad tai – taip pat gražu kaip ir pavasario tekėjimai žydėjimai, tik kitas tas ateinančios tamsos grožis, kita poezija.
Ir nusiteikiu kažkokiems spalvotiems kūrybiniams darbams, geros muzikos klausimui – tas dienų trumpėjimas, ta tamsa tampa šviesesnė. Lyg net lapkričio vidury matytum jei ne šviesą tunelio gale, tai bent būsimą baltą sniegą, lyg nerealią baltąją pelėdą iš Šiaurės – neregėto dydžio baltais sparnais, praskleistais nuo vieno horizonto iki kito…
Ir tamsos žingsniai, sumišę su paskutinių lapų kritimu, spalvų nykimu, įkyraus lietaus barbenimu į visus viso pasaulio daiktus – reikia tai pajausti, įsileisti į save – ir tada toje tamsoje skleisis šviesa, ir ta tamsa, tas metas – taps pilnas šio savotiško laiko poezijos.
Susimąstymo liūdesio poezijos, kurioje nėra vietos beviltiškumui ir depresijai.
Tik lengvas metų kaitos liūdesio rūkas, neišvengiama sielos rudens peizažų detalė.
LAPKRIČIO KETUREILIS
Kažkas yra kaip rožė lapkrity
Šalnas įveikus ar iš naujo
pražydėjus
Ne tuo laiku bet paskirtis
Juk ta pati – nepavaldi net
rudenėjimui
