Lietuva turi nepaprastai gražų paprotį kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo išvakarėse susėsti prie draugyste, ramybe bei susitaikymu spinduliuojančio vakarienės stalo, vienintelio tokio metuose. Jis tarsi šeimos altorius, kviečiantis atnaujinti vidinį ryšį tiek su šalia esančiais, tiek su Dievu, tiek pačiam su savimi bei leidžiantis pajusti paslaptimi apgaubtą nepaprastą, šventą bendrumą. Tokį bendrumą kūrėme ir mes gruodžio 22 vakarą, atsiliepdami į Kristaus troškimą – dovanoti santarvę ir vienybę tarp žmonių ir Dievo.
Siekdami giliau pažinti Vabalninko krašto Kūčių vakarienės papročius bei tradicijas Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyriaus bendrabutyje gyvenantys moksleiviai pirmiausiai aplankė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriaus vedėją Vidą Skujienę, kuri yra gimusi ir augusi šalia Vabalninko esančiame Narvidiškių kaime, kad išklausytų jos pasakojimo, kaip buvo ruošiamasi Kūčių vakarienei. Muziejaus vadovė pasakojo, kad vabalninkiečiai ypatingai daug dėmesio skyrė šiai nepaprastai šeimos šventei. Stalą dengdavo gražiausia balta linine staltiese, po kuria padėdavo kuokštą šieno, kuris primindavo, jog Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlėje ant šieno. Stalo centre, garbingiausioje vietoje, stovėdavo kryželis, prie kurio padėdavo paraikytą juodą duoną ir kalėdaitį, o stalo kampus dekoruodavo eglės šakelėmis. Virš stalo, palubėje, kabindavo iš javų šiaudų sunarstytus sodus su juose besisupančiais paukščiais.
Vabalninko krašto žmonės Kūčių vakarienę gamindavo iš jų pačių išauginto derliaus ar pririnktų miško gėrybių. Vakarienės metu gardžiuodavosi silkės ir žuvies patiekalais. Tiesa, ne kiekviena šeima išgalėdavo įsigyti silkės ar žuvies, nes tai buvo brangūs produktai, todėl privalėdavo pasitenkinti vadinamu silkės rasalu. Be to, Kūčių stalas neįsivaizduojamas be vieno svarbiausių patiekalų – kūčiukų, kuriuos šeimininkės su meile kepdavo pačios. Desertui būdavo gaminamas spanguolių kisielius, taip pat patiekiami vaisiai. Senovėje Kūčių vakarienė apsiribodavo 9 patiekalais, vėliau pereita prie 12, o šiais laikais ir daugiau.
Garbingiausioje Kūčių stalo vietoje sėsdavo vyriausias šeimos narys, o paskui visi kiti. Vakarienė būdavo pradedama Šventojo Rašto skaitymu, malda ir kalėdaičio pasidalijimu. Žmonės buvo įsitikinę, kad Kūčių vakarienėje dalyvauja ir šeimos mirusieji. Būtinai palikdavo dar vietos ir vėlėms, kurioms ant Kūčių stalo dėdavo apverstą lėkštę ir stiklinę. Taip buvo formuojama pagarba senoliams bei pasaulį palikusiems artimiesiems. Vabalninko muziejaus vedėja akcentavo, kad Kūčios Lietuvoje yra išskirtinai svarbi šeimos šventė, kai neskubus, nuoširdus bendravimas prie balta staltiese padengto stalo suartina šeimos narius. Atsisveikindama V. Skujienė kiekvienam dovanojo eglės šakelę, perrištą raudonu kaspinu, kaip Šv. Kalėdų laukimo simbolį, linkėdama nepamiršti nuo seno gyvuojančių papročių ir tradicijų bei tikėti Kalėdų stebuklu.
Po susitikimo su Vabalninko muziejaus vedėja Vida Skujiene moksleiviai tryško noru patys suorganizuoti renginį, kuriame būtų laikomasi autentiškų Vabalninko krašto Kūčių šventimo tradicijų ir papročių. Pasikvietę į pagalbą neformaliojo ugdymo organizatorę Valentiną Jarutienę, ėmėsi kelių dienų etnokultūrinio veiklų projekto „Skrido angelo daina, puošta svajonėm“. Pirmiausia su bendrabučio darbuotojomis Aniceta Grikiniene, Dalia Mikėniene ir Regina Čirvidiene puošė bendrabučio erdves bei eglutę, kaip vieną iš pagrindinių Kalėdų švenčių atributų. Eglutės puošimas daugeliui sukėlė nostalgiškus jausmus bei nuskraidino į vaikystę, kada šio medelio puošimas buvo itin svarbus šeimyninis ritualas. Todėl ir dabar norėjosi savo žaisliukui rasti pačią gražiausią vietą tarp eglės šakų.
Kitą dieną moksleiviai prisimindami muziejaus vedėjos atskleistas Vabalninko krašto kūčiukų kepimo gudrybes ir vadovaujami neformaliojo ugdymo organizatorės ėmėsi patys maišymo, kočiojimo ir kepimo. Moksleiviai patys kepė ne tik kūčiukus, aguonų pyragą, kviečių kotletus, bet ir virė Vabalninko krašte populiarų spanguolių kisielių. Tokie paprastučiai darbai, kaip maisto gaminimas kalėdiniam stalui su visa šeima, suartina, padeda geriau suprasti, pažinti vieniems kitus bei sustiprina tarpusavio ryšius. Todėl nuoširdžiai tikimės, kad šios veiklos padės mokiniams suprasti kūčiukų prasmę ir jie ims sieti šventes ne tik su dovanomis ar turtingais vaišių stalais, bet su šeimos bendrystės svarba, o kūčiukų kepimą pavers prasminga kasmetine tradicija bei šeimos susibūrimų švente.
Kalėdos – tai metas, kai savo artimam brangiam žmogui norime pasakyti pačius gražiausius žodžius. Tačiau gyvename laikmetyje, kada artimą ne visada galime apkabinti, priglausti ar jausti jo kūno šilumą. Bet galime dovanoti savo rankų šilumą ir pasistengti, kad švenčių linkėjimai sugultų rankomis kurtuose atvirukuose.
Todėl neformaliojo ugdymo organizatorė Valentina Jarutienė pasiūlė patiems juos pasigaminti. Juk kalėdinis sveikinimo atvirukas – tai ne paprasta dovana, tai geros, šiltos emocijos, kuriomis norėtųsi pasidalinti su artimais ir mylimais žmonėmis. Darydami atviruką konkrečiam žmogui mes ne tik mintimis būname su juo, bet ir apkabiname sielos rankomis, kurios, nors nematomos, tačiau ne tik šiltos, nuoširdžios, paprastos, bet kartu ir be galo artimos. Suprantama, ne kiekvienam pavyko pagaminti labai kokybišką atviruką. Bet visi jie buvo išskirtiniai, originalūs, dvelkiantys pozityviomis emocijomis bei šilčiausiais ir nuoširdžiausiais palinkėjimais.
Gruodžio 22 visą dieną vyko pasiruošimas Padėkos vakarui. Moksleiviai dengė stalą, palubėje pakabino iš javų šiaudų pačių surištą sodą. Pasiruošimas vakarui nė vieno nepaliko abejingo. Dalis mokinių prisipažino, kad nerimauja, nes jiems tai, kas vyksta, yra nauja ir nepažįstama. Tokių šventiškų susėdimų už stalo jų šeimose niekada nėra buvę. Padėkos vakarą susėdę už balta staltiese užtiesto stalo laužėme kalėdaitį, linkėdami vieni kitiems ne tik visų troškimų išsipildymo, bet pasidalijome savo prisiminimais iš vaikystės švenčių. Šis vakaras tapo atsigręžimo į save, vidinės pilnatvės, jaukumo ir žmogiško artumo vakaru. Sėdėdami šalia vienas kito išgyvenome bendrystės jausmą. Svarbiausia, šio vakaro metu pamaitinome ne tik kūną, bet ir sielą, praturtinome kasdienybę, ją paversdami įsimintina ir prasminga švente. Pačius gražiausius linkėjimus išsakė Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas ats. kpt. Jonas Tamošiūnas, Biržų technologijų ir verslo mokymo centro direktorius Dainius Korsakas, Vabalninko skyriaus vedėja Vilija Daukienė, bendrabučio auklėtoja Sigutė Sakalauskienė. Moksleiviai kartu su juos ruošusiomis mokytojomis Valentina Jarutiene ir Reda Grinkiene giedojo kalėdines giesmes. Kiekvienas dalyvis gavo ne tik saldainių iš užsukusio Kalėdų senelio, bet ir padėkas iš Centro direktoriaus.
Sekdami tėvų papročiais, siekiame puoselėdami tradicijas ir papročius ugdyti moksleivių pažinimo, menines ir kulinarines kompetencijas, atskleisdami mūsų krašto etninės kultūros išskirtinumą, jos archajiškumą, neišsenkantį kūrybiškumą.
Vilija Daukienė
