„Kad su šeima grįšime gyventi į Biržus, net tėvelių sapnuose nebuvo“, – šypsosi Toma Kaveckienė, jau antrus metus šeimininkaujanti „Avanti“ restorane. Apie tai, kad taps verslininke kaip vyras Justas, moteris taip pat niekada negalvojo. O dabar jaukų restoraną ir viešbutuką Toma vadina savo trečiu vaiku, čia kuria jaukią atmosferą ir kiekvieną klientą sutinka kaip savo šeimos narį.
– Vasarą bus dveji metai, kai įsigijote verslą Biržuose. Kas nuo tos dienos pasikeitė ir kokia buvo pradžia?
– Jau dveji metai, kai koją įkėlėme į „Avanti“ restoraną, o atrodo, kad tai buvo vakar. Su vyru esame labai drąsūs žmonės, neturėjome jokių išankstinių baimių įsigydami verslą. Iš pradžių buvome truputį save pametę, dirbome spontaniškai, o dabar savęs ieškome. Svarbiausia – orientuojamės į kokybę.
Maistas turi būti šviežias, o ne šaldytas, jokių pusfabrikačių ar vakarykščio maisto. Norime, kad maistas būtų tiesiai iš ūkio ant stalo, komfortiškas, naminis, su restorano „cinkeliu“. Maitinimo verslui nelengva išsilaikyti, kasdien reikia kovoti, būti patraukliam. Džiaugiuosi, kad jau radom ryšį su klientu. Jei kurią dieną kuris nepasirodo, svarstom: įdomu, ką veikia, gal atostogauja? Penkiolika metų negyvenau Biržuose, tai nelabai žmones pažinojau, o dabar jau iš balso galiu pažinti. Klientas mums nėra statistinis žmogus. Malonu su kiekvienu pakalbėti apie vaikus, šunis, politiką bei kitus dalykus.
– Kodėl nusprendėte grįžti į Biržus? Galėjote verslą pradėti ir Vilniuje?
– Vyras jau seniai versle, o aš apie verslą net nesvajojau. Dirbau valstybės tarnyboje ir ten man sekėsi labai gerai. Bet gimė vaikai ir didesne vertybe tapo gyvenimas. Norėjome lėtesnio, kokybiškesnio to gyvenimo. Radome skelbimą, kad parduodamas verslas, ir nesudvejojome. Iš pradžių planavome dirbti per nuotolį, gyvendami Vilniuje. Taip darėme pusę metų. Bet supratome, kad per atstumą nuoširdaus produkto nesukursime. Nors kažkada sakiau, kad niekada nestovėsiu prie kasos aparato, o dabar stoviu ir man tai visai nesunku.
– Jei įmonės direktorė stovi prie kasos aparato, pati rūpinasi ir aptarnauja klientus, peršasi dvi mintys: arba kolektyvas – kaip šeima, arba direktorė ne visai pasitiki kolektyvu?
– Mes – kaip šeima. Ir direktore manęs niekas nevadina. Vieni kitus vadiname vardais. Stengiuosi visiems būti drauge. Labai džiaugiuosi savo kolektyvu, kuris labai lojalus, mažai tų, kurie atėjo dirbti kartu su mumis, dirba nuo seno. Nė vienas nėra pasakęs, kad vieną ar kitą darbą padaryti man nepriklauso.
Mūsų šefė Jūratė „Avanti“ dirba jau 20 metų. Man iš jos reikia tik mokytis. Man atrodo, kad aš esu žmogiška, duodu darbuotojams daug sprendimo laisvės. Bet esu ir reikli. Kai jau nebesusikalbam, trepteliu koja.
– Socialinėse medijose nuolat keliate fotografijas su padengtais stalais šventėms, jaukiai papuoštu interjeru. Tai tikrai reikalauja nemažai investicijų. Kodėl tam netaupote?
– Šventė – nėra tik maistas, tai – jausmas.
Pamenu, iš pradžių turėjome tik septynias staltieses ir kelias vienodas vazas. Dabar jų turime visą sandėlį. Ne viskas yra pinigai. Labai norisi sukurti tikrą šventę. Viską atperka žmonių džiaugsmas. Būna, kad pamatę gražiai papuoštą stalą net apsiverkia iš džiaugsmo.
Esame įsikūrę savo sodyboje. Tai jau dabar gėlių sėklos ir sodinukai į ją pradėjo keliauti. Vasarą stalus puošiame darželių ir pievų gėlėmis. Pernai, po mišką braidžiodama paparčių, net koją persidūriau. Ir darbuotojai pro žydinčią pievą nepravažiuoja, vis su gėlėmis grįžta. Perkam darželių gėles iš močiučių turguje, nes labai smagu jas paremti. O pačiai jaukiausiai šventei – Kalėdoms mūsų vaikai išrenka savo knygeles, meškinus, kad galėtume papuošti restoraną.
– Restorane plušate iki vakaro. Kaip kompensuojate savo nebuvimą namuose vaikams?
– Visi dirbantys tėvai graužia save, kad mažai laiko skiria vaikams. Pamenu, kai pradėjome verslą, mažasis Mykolas po restorano kiemą ropinėjo, o mes dirbome. Labai stengiamės kas kelis mėnesius atitrūkti atostogų ir išvažiuoti. Tada išjungiame telefonus. Namuose taip pat neturime darbinio kompiuterio. Stengiamės laiko skirti vaikams.
– Ko jūsų šeima pasigenda Biržuose?
– Mes, kaip šeima, pasigendame jaukios vietos pasėdėti, pavakarieniauti su vaikais. Nesakome, kad nėra vietų Biržuose, kur galima pavakarieniauti, bet jos nelabai tinka su mažais vaikais, kad visiems būtų gera. Galbūt nuo vasaros mes būsime ta vieta?
– O kokį maistą mėgsta jūsų šeima?
– Mėgstame įvairų, bet kokybišką maistą. Labai džiaugiuosi, kad vaikai vis dažniau atsisako burgerių. Vyras vertina gerą steiką, o aš esu itališkos virtuvės gerbėja.
Esu tikrai labai reikli maistui. Iš manęs sunku išgirsti gerą žodį. Net mūsų restorano ne visi patiekalai man patinka.
– Kas sugalvoja jūsų restorano meniu: ar jūs, ar pasiūlo klientai, ar tai kolektyvo kūrybinis procesas?
– Tai – didelis bendras kūrybinis darbas. Turime didelę krūvą receptų, stebime, kas žmonėms patiko, o kas ne. Stengiuosi pati žmonių paklausti, ar patiko, nes ne visi drįsta pasakyti, pageidauti. Man svarbiausia, kad žmogus iš restorano išeitų geros nuotaikos. Jei matau, kad žmogus paliko lėkštėje maisto, tai pati iš tos lėkštės, ne iš puodo, paragauju. O gal kas negerai buvo? Esame žmonės, skubame, gal suklydome. Ne Dievai puodus lipdo! Labai džiaugiamės, kai lėkštės lieka tuščios. Pradėjome patys kepti duoną, ruošiame paštetą, kad žmonės kažką iš mūsų virtuvės galėtų ir namo parsinešti.
– Turbūt naujiena Biržuose buvo ir nemokamos arbatos kampelis jūsų restorane?
– Neapsiverčia man liežuvis už stalo vandenį ar papildomą servetėlę paprašyti pinigų.
– Kaip apibūdintumėte savo klientą?
– Maistą mylintis žmogus.
– O jūsų vyro vaidmuo jūsų versle: vadovauja, padeda, pataria, nesikiša?
– Mano vyras daug metų versle, turi daug patirties. O aš daug ką darau kitaip. Jis kantriai nesikiša, stengiasi nemokyti, bet mes daug apie verslą diskutuojame.
– O ar turite savo širdžiai mielos veiklos, kai nesisukate darbuose restorane?
– Turiu pomėgį ragauti. Man labai patinka jaukūs šeimyniški restoranėliai, nemėgstu prabangių restoranų. Dar vienas mano pomėgis – kolekcionuoju senovinius kalėdinius žaisliukus. Turiu po lova dėžėse kelis šimtus ir miegu ant jų (juokiasi – red.). Man Kalėdos – pati gražiausia šventė, nes tai yra apie šeimą, pagalbą vienų kitiems.
– Tradiciškai – kokie ateities planai?
– Tikimės vasarą lauke dirbti ir vakarais, o nuo rudens – ir restorano viduje. Plėsime restorano salę. Labai nedrąsu, bet mėginsime, nes ir dabar pietų metu žmonės netelpa. Bus gyva muzika penktadieniais, kaip ir praėjusią vasarą. Pernai muzika pati mus susirado, pabandėm ir pasiteisino. Tie penktadienio pietūs su muzika priminė Pietų Europą: žmonės ilgiau pasėdi, pasidžiaugia, suvalgo desertą. Žmonėms tai – šventė. Labai laukiam vasaros, kai visi klega, ateina šeimos su vaikais, šuniukais. Mums svarbu jauki atmosfera, pas mus ne tas aukštas restoraniškas lygis. Todėl laukiame ir šeimininkų su augintiniais.
Kaip smagu, kai su šeimininku ateina šuo Figa, nuolatinis mūsų restorano lankytojas.
Kaip ir anksčiau, stengsimės puoselėti bendruomeniškumą. Remsime Ukrainą. Vakar prisiregistravau „Maisto banko“ savanore. Mūsų restorane eksponuojame darželinukų (ne to darželio, kurį lanko mūsų vaikai) piešinius kartu su iš menininkų pirktais darbais. Man jie visi vienodai brangūs.
Noriu žmonėms perduoti žinią, kad verslininkė yra ta pati žmona, mama, o ne superherojė.
– Toma, ar nesigailite grįžusi į Biržus ir įsisukusi į verslą?
– Nesigailiu. Nežinau, kas bus po penkerių metų, gal pasikeis situacija, įstatymai, gal nepavyks…. Biržuose gyvename lėčiau, vaikai turi ryšį su seneliais, gamta. Esame patenkinti.
– Ačiū už pokalbį.
Asmeninio albumo nuotr.
