„Kiekvienas iš mūsų patiria sunkumų, tačiau visi mes juos įveikiame skirtingais būdais. Pasaulyje tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuriam viskas sektųsi. Visos mūsų sėkmės bei nesėkmės ir yra gyvenimas. Juk neigiama patirtis – tai irgi patirtis“, – sako naujai išrinkta Ančiškių kaimo bendruomenės pirmininkė Rasa Lelienė. Būdama labai kukli, tik padrąsinta ji sutinka pokalbiui.
– Pirmiausia buvote išrinkta Ančiškių kaimo seniūnaite, kovo pabaigoje jus išrinko Ančiškių kaimo bendruomenės pirmininke. Pasidalinkite mintimis, kaip jūs į šią veiklą „atėjote“.
– Viskas įvyko labai greitai…Pamenu, jog paskambino Kristina (bendruomenės pirmininkė) ir paprašė kandidatuoti į seniūnaitės postą, nes nebebuvo daugiau kandidatų. Jei atvirai, nesitikėjau, kad išrinks, nes nebuvau labai aktyvi kaimo gyventoja, greičiau – stebėtoja. Bet žmonės nusprendė kitaip, ir dauguma balsavo „už“. Tada ir supratau, kad galbūt kaimui reikia permainų ir kažko naujo. Atsirado noras žmonėms padaryti kažką gero, surengti kokią šventę, kartu pasibūti. Kaimo žmonės palaikė mano iniciatyvas. Radau bendraminčių ir prisidedančių prie organizavimo. Matyt, pelniau žmonių pasitikėjimą, jeigu mane išrinko ir į pirmininkes. Tikiuosi jų nenuvilti, manau, ir toliau gražiai galėsime bendradarbiauti. Šioje srityje esu visiškai naujokė, bet, manau, su žmonių palaikymu viskas bus gerai.
– Ančiškiai nėra jūsų gimtasis kaimas. Kur gimėt, augot, kas įsimintiniausia iš vaikystės?
Esu gimusi Pasvalio rajone, mažame Migonių kaimelyje. Po tėčio mirties persikėlėme gyventi į Valmonius (Pasvalio r.). Iš vaikų šeimoje esu vyriausia. Vaikystė nebuvo lengva, bet gražių prisiminimų tikrai yra. Visada buvau veikli ir prisigalvodavau naujų idėjų. Įsimintiniausios yra vasaros, kurias leisdavau pas močiutę. Jos būdavo man pačios gražiausios ir jaukiausios.
– Papasakokite apie savo šeimą – pomėgius, vertybės.
– Šeimos niekada neplanavau gausios.
Pati augau penkių vaikų šeimoje, todėl puikiai žinojau, kokia yra didelė atsakomybė užauginti vaikus ir kiek daug visko jiems reikia. Teko rūpintis savo jaunėliais broliais ir sesute nuo pat mažens. Mano vaikystė nebuvo labai vaikiška ir nerūpestinga. Todėl visada sau tvirtinau, jog turėsiu tik vieną vaiką. Bet likimas viską sudėliojo savaip, ir dabar labai tuo džiaugiuosi. Turiu tris nuostabius vaikus. Jie – mano gyvenimo džiaugsmas ir ramstis.
Kartu su vaikais turime bendrų pomėgių, tradicijų, kurias visada stengiamės puoselėti. Mėgstame pakeliauti, pamatyti kažką naujo. Pavyzdžiui, pas mus jau tapusi tradicija nors porą kartų per vasarą visiems nuvykti kelioms dienoms prie jūros. Kartu su mumis visada važiuoja ir mano sesuo. Ji pasistengia grįžti atostogų iš Vokietijos, kad tik nepraleistų to pasibuvimo visiems kartu.
Mūsų vertybių sąrašas yra gana ilgas. Mokome savo vaikus nuoširdumo, atsakomybės, sąžiningumo… Didžiausia mūsų vertybė – šeima, pagarba ir vienas kito palaikymas. Teisingos vertybės savaime nesiformuoja. Joms reikia paaiškinimų ir diskusijų, reikia skirti nuoširdaus laiko savo vaikams, kad jie tas vertybes suprastų ir ateityje taptų tikrai dorais žmonėmis.
– Jūs auginote ne tik savo vaikus, bet daug padėjote (padedate) savo sesei, broliui…
– Jauna tapau mama ir būdama vos 22 metų turėjau jau sūnų ir dukrą. Apsispręsti priglausti savo seserį buvo rimtas sprendimas. Tuo metu sesei Vaidai buvo apie 12 metų. Buvo tikrai sunkus laikas, bet negalėjau leisti augti sesei vaikų namuose. Norėjau, kad ji būtų šeimoje, tačiau labai bijojau tokios didelės atsakomybės. Užauginti ir išleisti žmogų į gyvenimą yra didelė atsakomybė. Protas liepė gerai pagalvoti, priimant tokį sprendimą, bet meilė savo sesei buvo stipresnė. Be to, vyras mane labai palaikė ir padrąsino, todėl kartu ir priėmėme šį sprendimą. Esu jam už tai labai dėkinga. O dar po 2 metų pas mus pasiprašė gyventi ir mano jauniausiasis brolis.
Buvo nelengva, teko daug ką keisti, daug ką išmokti, nes jiems aš buvau jau labiau motina nei sesuo. Taip tapome didele jauna šeima.
– Kas padeda įveikti gyvenimo sunkumus?
– Kiekvienas iš mūsų patiria sunkumų, tačiau visi mes juos įveikiame skirtingais būdais. Neigiama patirtis – tai irgi patirtis. Tokiais atvejais yra labai svarbu turėti žmonių, su kuriais galėtume pasidalinti savo rūpesčiais. Jeigu esi emociškai stiprus, tai visi sunkumai tik užgrūdina žmogų. Manau, kad svarbiausia yra išmokti prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Reikia prisiminti, kad pokyčiai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Mano gyvenime pasitaikė nemažai išbandymų ir sunkumų, kurie atrodė nepakeliamai sunkūs, tačiau aš visada stengiuosi būti pozityvus žmogus. Aišku, optimistinis požiūris į gyvenimą negarantuoja, kad viskas bus lengva, bet toks požiūris padeda man lengviau įveikti gyvenimo sunkumus.
– Esate kūrybinga asmenybė. Iš kur tai?
– Aš visada buvau smalsi, viskas domino, norėjau pabandyti, išmokti kažką naujo. Matyt, turiu paveldėjusi tą kūrybinę gyslelę iš močiutės. Kiek ją pamenu, ji labai gražiai megzdavo, nerdavo servetėles, dainuodavo.
Man pačiai patinka piešti, lieti žvakes, nerdavau servetėles, esu vaikystėje kūrusi eiles, rinkusi pašto ženklus, kuriuos dar ir dabar saugau. Radau drąsos vesti kelias šventes kaime. Tam paskatino mano vaikai. Jie – mano idėjų įkvėpimas.
– Pasidžiaukite savo vaikų pomėgiais, pasiekimais.
– Dukra Raminta šiuo metu mokosi Panevėžio Raimondo Sargūno sporto gimnazijoje IIa klasėje, lanko krepšinį. Taip pat atstovauja ir Biržų sporto centro (BSC) mergaičių komandai. Buvo išvykusi žaisti su Panevežio komanda į Švediją, ten užėmė 4 vietą. Baigusi gimnaziją, planuoja stoti į kineziterapiją. Laisvalaikiu mėgsta dėlioti didelius paveikslus. Kelis turime jau įrėminę. Mano mergaitė gana veikli, mėgsta padėti renginiuose. Taip pat domisi fotografija.
Sūnūs Robertas ir Vakaris lanko Vabalninko Balio Sruogos gimnaziją. Mažylis – pirmokas, o Robertas mokosi II g klasėje. Jis taip pat žaidžia krepšinį, lanko BSC krepšinio būrelį. Per savaitę kelis kartus vežame į treniruotes Biržuose. Robertas taip pat yra laisvai samdomas modelis. Dirba su „Deimantės modelių agentūra“ Kaune. Dalyvavo keliuose pristatymuose, filmuojasi įvairioms laidoms, renginiams. Robertas atrodo gana ramus ir drovus vaikinas, bet iš tiesų labai drąsus, nebijantis išbandyti kažką naujo. Aš kartais jo drąsa labai žaviuosi. Mokykloje taip pat gana aktyviai dalyvauja renginiuose. Laisvalaikiu jis mėgsta laiką leisti su draugais, kartais su mažuoju broliuku stato iš „lego“ įvairius statinius. Čia jų abiejų atsipalaidavimas savaitgaliais. Robertui tai – kaip meditacija.
– Ar sunku kaimo vaikui prasiveržti į platesnius vandenis? Kokios aplinkybės tam trukdo, o kokios – padeda?
– Kaime didžiausia problema – susisiekimas. Autobusai taip pat labai retai važiuoja. Norint lankyti būrelius, kitus užsiėmimus reikia važiuoti į didesnį miestą. O neturint vairuotojo pažymėjimo ar galimybių tėvams nuvežti, vaikas netenka progos ir galimybės tobulėti ir kažko daugiau pasiekti. O tai labiausiai ir liūdina. Kaimuose yra daug labai gabių vaikų, tik, deja, čia trūksta papildomų būrelių ar veiklų. Daugiau viskas orientuota į mieste gyvenančius vaikus. Kaimo vaikai tikrai nėra prastesni už mieste gyvenančius.
– O jūsų specialybė siejasi su dabartiniu jūsų gyvenimu?
– Specialybę turiu įgijusi ne vieną – turiu net tris. Tačiau nė viena iš jų su dabartine veikla nesusijusi. Bet, manau, tikrai visos įgytos žinios ir patirtys pravers gyvenime ir dabartinėje veikloje.
– Kokios aplinkybės atvedė jus į Ančiškių kaimą?
– Apie nuosavus didesnius namus svajojome gana ilgai. Tuo metu pasitaikė puikus pasiūlymas, todėl ilgai nesvarstę ir įsigijome sodybą Ančiškiuose. Mažame butuke nebūtume visi tilpę. Tuo metu tai buvo geriausias variantas, kurį tik gavome.
– Kokie didžiausi gyvenimo kaime privalumai ir trūkumai?
– Nemeluosiu, iš pradžių tikrai nebuvau sužavėta gyvenimu kaime. Jau buvau pratusi prie miesto patogumų, šalia esančių parduotuvių ir pan. O čia viskas gąsdino: atstumas iki parduotuvės, neasfaltuotas kelias, draugų trūkumas. Bet pamažu apsipratau, pamačiau, kaip čia patinka vaikams. Jie turi savo kiemą, gali laisviau žaisti, tyrinėti, galima savo daržovių užsiauginti, o svarbiausia – nėra miesto triukšmo, šurmulio. Jo iki šiol nepasigendu. Bet keliai galėtų būti ir geresni.
– Kokie ateities planai, susiję su bendruomene?
– Esu jau nusimačiusi kelis planus. Neseniai gavome paramą projektui ,,Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“. Už šiuos pinigėlius įsigysime kaimui taip trūkstamų trimerių, žoliapjovę. Be to, galėsime ne tik greičiau ir efektyviau susitvarkyti kaimo aplinką, bet ir padėti nušienauti kiemus kaimo senjorams, kuriems to tikrai reikės. Taip pat esame numatę susitvarkyti senąsias bibliotekos patalpas, ten planuojame įsirengti poilsio kambarį. Jame galės persirengti ir ramiai pasibūti atvykę svečiai, aktoriai ar muzikantai prieš pasirodymą. Taip pat planuojame gauti stalo žaidimų vaikams, kad ir jie turėtų veiklos atsibodus stebėti renginį. Juk laimingi vaikai – laimingi tėvai. Tikiuosi, pasiseks viską po truputį įgyvendinti, ir ši idėja pasiteisins. Noriu, kad ateityje kaimelis gražėtų, o žmonės būtų draugiški, rinktųsi į kuklias vakarones ar šventes, bendrautų ir džiaugtųsi.
O kaimo gyventojams pirmiausia palinkėčiau sveikatos, būti nuoširdesniems, draugiškesniems, labiau palaikyti vieniems kitus bei padėti vieni kitiems. Linkiu, kad būtų dėkingi gyvenimui už viską, ką turi, mylėtų jį, dažniau šypsotųsi ir darytų tai nuoširdžiai…
Rokas Baltrušaitis
