Biržų krašto muziejuje „Sėla“ simbolinę dieną pristatyta Algirdo Martyno Budreckio (1938 – 2000) knyga „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“. Renginio moderatorė muziejaus direktorė Edita Lansbergienė pirmiausia ir sveikino visus su Gegužės 3-sios Konstitucijos diena (pirmoji rašytinė konstitucija Europoje) ir klausė, kodėl buvo susidomėta mažai žinoma Budreckių gimine, kodėl toks pasirinkimas – išleisti būtent šią knygą, apie lietuvybės gyvastį išeivijoje, koks buvo filosofijos daktaras Algirdas Martynas Budreckis, ar visada namams jo užteko, ką reiškia būti lietuviu, kaip Amerikos lietuviai sužinojo apie Kovo 11-ąją, kokia ta Lietuva – iš senelių pasakojimų ir dabartinė, kokios mintys apie referendumą dėl dvigubos pilietybės. Toks gyvas, atviras laisvų žmonių pokalbis apie pamatinius dalykus – asmens ir valstybės laisvę, praeities ir dabarties santykį, bet svarbiausia – apie tautinę tapatybę. Kokia tat laimė būti lietuviu!
Profesionalus istorikas, rūpinęsis Lietuva
Knygos sudarytojas – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiasis tyrėjas, publicistas, žurnalistas, knygų autorius, buvęs sąjūdietis Vidmantas Valiušaitis prisipažino, kad pirmiausia jį sudomino A. M. Budreckio straipsniai, o tada asmenybė. Nors gimė JAV, A. M. Budreckis tobulai išmoko lietuvių kalbą, visą gyvenimą rūpinosi Lietuvos reikalais: pirmasis akademiškai išanalizavo 1941 metų Birželio sukilimą, rašė apie Pirmosios Respublikos kariuomenės kūrimą, sovietų okupaciją. Be to, jis aktyviai veikė JAV, pvz., 1965 metais organizavo mitingą prie Jungtinių tautų, eiseną, norėdamas atkreipti dėmesį, kad Lietuva jau 20 metų okupuota sovietų.
Žodžiu, žmogus vertas, kad jo palikimas būtų gyvas. Be to, tai labai aktualu ir dabar, kai keliamas dvigubos pilietybės klausimas. Lietuva praleido istorinę progą. Išeivijoje buvo daug patyrusių žmonių, norinčių grįžti, padėti, bet Lietuvoje buvo linkstama atsiriboti nuo išeivijos: „Pati Lietuva norėjo parodyti, kad jie kitokie“. 1992 m., kai rinkimus laimėjo LDDP, lietuvių ūpas Amerikoje krito.
Vidmantas Valiušaitis, iliustruodamas sovietinio palikimo gajumą, papasakojo šmaikščią šviežią istoriją, kaip važiuodamas į Biržus, į knygos pristatymą, kalbėjosi Kavarske su kavinukės savininku. Koldūninės šeimininkas prisiminė, kaip Kavarske tarnavęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas sakęs, kad Lietuvoje daug arbūzų: paviršiuj žalias, bet viduj – raudonas.
Man pilietybė priklauso, mano kraujas lietuviškas
Giedrės Budreckienės giminės šaknys – Biržų apskrityje, dabartiniame Kupiškio rajone buvo senelių Majauskų ūkis, salėje diskusijos klausėsi ir pusbrolis Gintaras Lansbergas. G. Budreckienė graudinosi, kalbėdama ir apie savo vyrą, ir apie lietuvybę Amerikoje. Anot jos, nuopelnas tik toks, kad netrukdė vyrui rašyti apie Lietuvos istoriją, rūpintis dabartimi, nes jam tai buvo svarbu: „Supratau jį ir buvau gera žmona, nes jam rūpėjo rašyt. Nebumbėjau – tai mano vienintelis nuopelnas. Mes visada žinojom, kad esam lietuviai. Esu ir mirsiu lietuve. Bostone buvo grynas lietuvynas, lyg lietuviškas kaimas. Mano duktė pasiliko lietuvišką pavardę, visų anūkų vardai lietuviški. Namuose saugau visus simbolius, man tai svarbu. Man pilietybė priklauso, mano kraujas lietuviškas“. Pasak G. Budreckienės, buvo liūdna, kai 1992 metais, grįžęs iš Lietuvos, vyras pasakė, kad jie mūsų nelaiko lietuviais. Labai džiaugtasi iš laikraščių, žurnalų sužinojus apie Kovo 11-ąją, dainuojančią revoliuciją.
G. Budreckienė detaliai pasakojo apie pirmą kelionę į Lietuvą sovietmečiu: kaip nelegaliai nuvažiavo į Palangą, nenuėjo į susitikimą su saugumiečiu, kaip kitą dieną buvo labai gera, nes jos neįkišo į kalėjimą. Taigi lankėsi fabrike, vaikų darželyje ir verkė, klausydama vaikų eilėraščių apie tėvynę: „Aš verkiau, man buvo baisu. Aš nenorėjau gyventi tokioje Lietuvoje, man buvo baisu.“ Dabar Lietuva visai kita.
Aš – 99 procentai lietuvio, tik vienas procentas – suomio
A. M. Budreckio dukra Daina Budreckytė prisiminė, kad tėtis buvo labai protingas, labai mėgo gamtą. Bet svarbiausia, „iš jo išmokau, kad lietuviai didvyriai: darbštūs, daug dirba, stiprios dvasios.“
Šeima laikė bites, tai kitus labai stebino. Anot Dainos, išgirdę lietuvių kalbą, aplinkiniai galvoja, kad tai rusai arba vokiečiai. Deja, iki dabar yra toks galvojimas, kad Lietuva – vargšų kraštas, mužikai.
Ir kai p. Daina išgirdo apie Kovo 11-ąją, tai pirmiausia buvo džiaugsmas, kad galės aplankyti Lietuvą, kurią įsivaizdavo tik iš senų knygų: „Galvojau, kad Lietuva – tai bobutės, kepančios duoną“. Viešnagė nustebino – restorane gali užsisakyti šaltibarščių ir silkės – su tuo užaugta. „Nors užaugi laisvoje šalyje, nori žinoti, kas tu. Pirmąkart važiuodama į Lietuvą galvojau: čia mano žmonės, mano kraujas, mano giminės. Mes esam labai lietuviai. Turėti savo tautą, savo žmones – labai stiprus jausmas. Aš – 99 procentai lietuvio, tik vienas procentas suomio. Ištekėjusi nekeičiau pavardės, nes aš gimiau Budreckytė. Kai būnu Lietuvoje, sakau, kad mes, lietuviai didvyriai, mes drąsūs, bet lietuviai skeptiški. Aš nemanau, kad visi lietuviai taip myli Lietuvą. Norėčiau turėti Lietuvos pilietybę“, – sakė Daina Budreckytė, dabar atvykusi dirbti į Kauną. Ji yra veterinarijos onkologė (tokių specialistų pasaulyje yra tik apie 400), dėstys universitete.
Kad būtume viena Lietuva
Anot Editos Lansbergienės, labai gaila, kad dėl biurokratinių kliūčių kai kurie išeivijos žmonės, daug nusipelnę Lietuvai, vis dar neturi Lietuvos pilietybės. Ir šis susitikimas parodė, kokia svarbi žmogui yra jo pradžia ir kaip galima išsaugoti ir perduoti iš kartos į kartą tai, kas svarbiausia. Taigi – nuskambėjo kaip linkėjimas: „ Kad būtumėm viena Lietuva“. O istorinė Algirdo Martyno Budreckio knyga „Pirmoji Lietuvos respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“, tikėkimės, ras savo skaitytoją.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
