Prieš keturis dešimtmečius buvusiame Miškų ūkyje draugavusi aktyvių moterų grupė stengiasi nenutraukti ryšių ir palaikyti tradicijas. Viena iš tokių – susibūrimai Miškininkų dienos, didžiųjų metų švenčių ar asmeninių sukakčių proga.
Neseniai pas buvusią Biržų savivaldybės kraštovaizdžio specialistę Zitą Pipirienę susibėgo kadaise Miškų ūkio įmonėje dirbusios moterys. Šį kartą susitikimą galima vadinti ir kalėdiniu, ir dar rugsėjį buvusios miškininkų dienos švente. Rudenį susitikti nepavyko, tai bičiulės smagiai pabendravo įžengusios į Naujuosius metus.
Pasak ponios Zitos, kadaise Biržų miškų ūkyje dirbusios dailininke – apipavidalintoja (pasak jos pačios, „paišytoja ir ant sienų“), bičiulių branduolys likęs dar iš moterų būrelio, kuriam kadaise vadovavo ponia Saigūnė Rožėnienė.
Iš Miškų ūkio įmonės į Biržų savivaldybę 1992 metais dirbti atėjusi Z. Pipirienė – aktyvi ryšio su buvusiomis kolegėms miškininkėmis palaikytoja.
Dabar dažniausiai, pasak p. Zitos, susiburia penkios – šešios bičiulės. Be jos pačios, susitikimuose stengiasi dalyvauti miškų inžinierė Leokadija Cemnolonskienė, ekonomistė Elena Atraškevičienė, dispečerė Rita Brazauskienė, profesinės sąjungos pirmininkė Genovaitė Vaznienė, meistrė Birutė Vaivadienė. Bičiulės sako, jog partinei organizacijai vadovavusi p. Birutė būdavo visų aktyvių veiklų „variklis“.
Į tradicinius moterų susibūrimus vyrai nekviečiami. Čia irgi tokia tradicija – iš tų laikų, kai vyrai burdavosi medžioklės plotuose.
„Jie turėjo savo medžiokles, per kurias dažnai ne tik artimos aplinkos, bet ir valstybinių įvykių kartais nepastebėdavo“, – su šypsena kalba p. Zita, prisiminusi 1991- ųjų sausio įvykius. Tuo metu jai kaip tik teko būti Vilniuje, kur vyko už suomio ištekėjusios giminaitės išleistuvės į Suomiją.
Po tragiškosios nakties kitą dieną grįžusiai į darbą Z. Pipirienei direktorius Visvaldas Cemnolonskas davęs užduotį – pasirūpinti, kad administracijos patalpos atrodytų nepriekaištingai tvarkingos.
„Direktorius sako, kad bus svečių – atvažiuos televizija. Tai kokia, sakau, dar televizija į Biržus atvažiuos, kai naktį užpultas televizijos bokštas. O vyrai, buvę medžioklėje, nieko, pasirodo, net negirdėję“, – valstybės ir medžioklės reikalų svarbą šmaikščiai prisimena p. Zita.
Prisiminimų bičiulių susitikimuose netrūksta. Netgi ne itin malonūs nutikimai, laiko nuspalvinti, dabar prisimenami ir su šypsena. Ją, kartais graudžią, dažniausiai keičia džiugūs pašnekesiai apie vaikus, anūkus, proanūkius.
„Bet vis dažniau būna, kad visi tie mūsų pokalbiai pasisuka apie ligas, vaistus ir daktarus, – smagiai taria p. Zita. Kai šita tema pernelyg „įsivažiuojanti“, p. Zita sako rėžianti pašnekesio posūkį.
„O dabar, sakau, pakalbam apie bernus! Bet netrukus ir vėl apie tas ligonines kalbėtis imam“, – su šypsena pasakoja pašnekovė.
Smagu, kad moterys į susitikimus visada ateina gražiai ir šventiškai pasipuošusios. Didžiausia dabartine susitikimų problema p. Zita įvardija valgių gausą. Visko esą prisigaminama ir prisinešama per daug.
O kaip kitaip gali būti, jeigu visos moterys – puikios šeimininkės. Elena Atraškevičienė – nepamainoma cepelinų virėja. Ji su Leokadija Cemnolonskiene ir pyragais bei kitais nuodėmingai skaniais desertais pasirūpinanti. Genovaitė Vaznienė kepanti viščiukus. Visos moterys ką nors skanaus paruošiančios, o pati p. Zita tai sako einanti esą lengviausiu keliu – ruošianti šašlykus.
Tačiau bičiulės ne vien prisiminimais ir skanėstais šventes gardina. Susitikimų metu skambanti muzika, o kadaise ir pačios moterys smagiai dainuodavo. Juk ne veltui ratelio branduolys – buvusio Miškų ūkio moterų vokalinio ansamblio narės.
Juozo Puplauskio vadovaujamas ansamblis vadovo dėka ne tik muzikavęs aukštu lygiu, bet ir pasirinkdavęs tinkamą programą.
„Dainavom, ką reikėjo. Repertuarą proporcingai sudarė ir patriotinės, ir smagios dainos. Tai gal ir tai lėmė, kad konkursuose pirmąsias vietas laimėdavome“, – sako p. Zita, ansamblyje dainavusi su Leokadija, Elena, Birute.
„Susitinkame pas kiekvieną iš eilės. Atveža vyrai, vaikai, o prireikus ir taksi kviečiamės“, – sako pokalbiui laiko skyrusi p. Zita. Buvusi miškų ūkio darbuotoja, lengvosios pramonės technikume siuvėjos įgytą specialybę miškų ūkio ir pramonės inžinierės aukštojo mokslo diplomu pakeitusi ir dabar p. Zita rytą pradeda… miške. Sako, kad taip dienos gyvenimui „užsikoduojanti“.
