„Lipdai lipdai, mintys nukeliauja toli, atitrūksti nuo rūpesčių. Vaikai taip pat turi ir rūpesčių, ir baimių“, – sako 23 metus vaikus keramikos mokanti Gražina Visockienė. Pati į kūrybą įnikusi būdama vaiku ji baigė studijas Dailės akademijoje ir molio burtais pakeri dažną Biržų vaiką.
Paryžietiška karuselė, skulptūra pasakos „Gulbė, karaliaus pati“ motyvais, Dusetose per dirbtuves „Žirgas mene“ užgimęs arkliukas, unikalus indas, skirtas grožėtis, bet prireikus ir košę iš jo kabint galėtume, girinių skulptūrėlės, medžiais puošti puodeliai.
Tokie Gražinos meno kūriniai, besirikiuojantys vienoje Biržų galerijoje. Anksčiau daugiau vazonus kūrusi, ji išlaisvino sielą imdamasi skulptūrinės lipdybos.
„Kartais net eskizo nepaišau. Tiesiog sėdu kurti ir sukuriu kažką“, – santūriai šypsosi menininkė, šį vardą derinanti su mokytojos. Ir tai jau ilgiau nei du dešimtmečius.
Rengia ir tarptautinius konkursus
Ir menininkė, ir pedagogė – šitaip biržietė G. Visockienė apibūdina save.
Ji 23 metus dirba Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje Dailės skyriuje dailės mokytoja. Jos aistra, o ir vaikams veda tokius užsiėmimus, – keramika. Šią specialybę kadaise ji baigė Vilniaus dailės akademijoje.
Ji neslepia: iš pradžių pati nelabai degė keramika, bet, pradėjusi dirbti ir važinėdama po seminarus, pradėjo dalyvauti parodose ir konkursuose. Visuomenės akims ji pristato ir savo kūrinius, ir savo mokinių – galbūt beužgimstančių menininkų.
„Visada dalyvaujame keramikos konkursuose Vilniuje, visuomet tampame laureatais“, – aprodydama vaikų darbus pasakoja mokytoja ir menininkė.
O ir pati yra surengusi du tarptautinius keramikos mokinių konkursus. Juose kartu su lietuviais dažniausiai varžosi artimiausi kaimynai latviai.
Molis nuramina žmogų
Keramika yra toks dalykas, kuris vienus įsuka it magija, o kiti purtosi, – aiškina G. Visockienė.
„Bet dauguma mėgsta. Kad tai suprastum, reikia pabandyti. Lipdai lipdai, mintys nukeliauja toli, atitrūksti nuo rūpesčių. Vaikai taip pat turi ir rūpesčių, ir baimių. Esu įvairių vaikų turėjusi – tarkim, autizmo spektro sutrikimų turinčių. Turbūt mūsų pirštų galiukuose yra ypatingų centrų, kurie jausdami molį nuramina žmogų“, – svarsto keramikė.
Dvylika metų Biržų regioniniame parke veikė vaikų galerija. Ten trečiame aukšte G. Visockienė rengė personalines vaikų parodas.
„Vaikui tai būdavo labai svarbu. Pats padarydavo lankstinuką, plakatą rūpindamasis savo kūryba.
Žaidimas, bet labai svarbus. Ir aš pati būdavau užsidegusi, o ir autorius laimingas“, – pedagogės akyse šie prisiminimai įžiebia aistros ugneles.
Į keramikos užsiėmimus renkasi ir moterys. Kaip sako Gražina, jos čia atitrūksta nuo realybės.
Gražina: viską mano gyvenime sulipdė molis
Pati Gražina į keramiką paniro taip pat būdama mokine.
Tuomet pasvalietė mergaitė lankė dailės būrelį kultūros namuose. Jį vedė garsi keramikė Nerutė Čiukšienė.
„Ji leido mums pačiupinėti molį. Pati dirbo ir Panevėžyje – nusivežė mus ir ten į meno mokyklą. Ar man mokytoja patiko, ar molis – nežinau. Bet panorau tapti keramike. Dvejus metus stojau į akademiją, į keramiką. Įstojau.
Mūsų grupė buvo labai organizuota, buvome veiklūs – pastatėme krosnis lauko keramikos katedros kiemelyje“, – pasakojo keramikė.
Vis besistiebiantį kūrybingumą studentai realizuodavo ne tik lipdydami iš molio, degdami savo kūrinius, bet ir juos eksponuodami parodose.
„Taip ir išsirutuliojo, kad esu keramikė. Ir pati lipdau, ir kitus mokau. Kaip sakau, viską mano gyvenime sulipdė molis“, – šypsosi Gražina.
„Vietoj bandelių – molis“
G. Visockienė dabar jau turi dirbtuves ir namie. Bet iki tol, o ir dabar neretai, ypač žiemą, kūrybos erdve virsta virtuvė.
„Vietoj bandelių – molis. Bet namiškiai liepė apsiraminti ir iš virtuvės kraustytis į miegamąjį“, – juokiasi ji.
Gražinos vaikai, kaip tie obuoliai, netoli nuo obels nuriedėjo, nors ir ne itin arti.
Dukra iš Biržų važinėjo į Vilnių ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje baigė dizaino specialybę. Dabar ji studijuoja verslą, bet dirba tai, kas susiję su kūryba, – kuria buteliukų dizainą.
„Dukra – stipresnė už mane. Menų gimnazijoje mokėsi dešimtukais. Dešimtukai ir dešimtukai – net nebeįdomu būdavo…“ – juokaudama, bet labai didžiuodamasi apie savo atžalą kalbėjo Gražina.
Kitos dukros kraujyje taip pat kunkuliuoja kūrybiškumas – ji dainuoja. O moliu, kaip ir vyresnėlė, neužsikrėtė, nors ir yra ne vieną darbą nulipdžiusi.
„Jos mato, kiek aš įdedu darbo. Kiek tai užima laiko. Dar krosnyje išdek. Molio atsivežk“, – apie darbus, lydinčius menus, pasakojo G. Visockienė.
Ji sako lipdanti viską. Seniau sulaukdavo daug užsakymų iš parduotuvių, tad lipdydavo vazonus.
„Dabar lipdau skulptūrinius darbelius. Tai tiesiog mano mintys, mano pasaulis“, – nedaugžodžiauja G. Visockienė.
LRT.lt
Aida Murauskaitė
