Tai vyko per Žolinę – Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmę. Dieną, kai Vabalninko bažnyčioje vyksta tituliniai atlaidai, apeigų liturgijoje minima, kad Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus Motina, žemiškojo gyvenimo pabaigoje su kūnu ir siela buvo paimta į Dangų dėl ypatingo dalyvavimo išganymo istorijoje.
Išganymo naratyvas susijęs ir su žmogaus moralinėmis vertybėmis, poelgių teisingumu. Ne anapusybėje, o šiame pasaulyje.
Šis renginys buvo veidmainystės aktas. Signataro paniekinimo veiksmas, atliktas A. Petrulio giminės akivaizdoje ir tapęs sovietmečiu atsiduodančiu vaidinimu apie meilę Lietuvai, Nepriklausomybei.
Taigi išganymo istorija kuriama žemėje, kurioje yra ir Vabalninkas. Miesto parke pastatytas ąžuolinis ženklas su užrašu „Alfonsui Petruliui“. Medžio skulptūra turėtų reikšti pagarbų Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-osios akto signataro, kunigo Alfonso Petrulio atminimo įamžinimą jo gimtinėje.
Tegalima svarstyti, kokiomis intencijomis, kokio giluminio impulso vedama šį veiksmą atliko tam tikra žmonių santalka. Pavyzdžiui, vietos gyventojų grupė, pasivadinusi krašto kultūros bei istorijos fondu ir nenorinti, kad signataro vardu būtų pavadinta gatvė Vabalninke.
Vienybės linkėjusi politikė (jai internete už palaikymą dėkoja vabalninkiečiai, aršiausiai besipriešinantys signataro kunigo A. Petrulio vardo suteikimui gatvei) renginyje sakė, kad niekas negali pakeisti iš pačios širdies pasakytų žodžių.
Todėl iš pačios širdies sakau: šis renginys buvo veidmainystės aktas. Signataro paniekinimo veiksmas, atliktas A. Petrulio giminės akivaizdoje ir tapęs sovietmečiu atsiduodančiu vaidinimu apie meilę Lietuvai, Nepriklausomybei.
Apsimetinėjimas, dviveidiškumas, prisitaikėliškas melas – baisios sovietizmo sėklos. Nesvarbu, ar taikos, vienybės ir brolybės vardais vadinamos, ar ledų lietumi, geltonomis hortenzijomis bei raudonomis rožėmis dangstomos, jos vis tiek lemiamu momentu sudygsta.
Apsimetinėjimas, dviveidiškumas, prisitaikėliškas melas – baisios sovietizmo sėklos. Nesvarbu, ar taikos, vienybės ir brolybės vardais vadinamos, ar ledų lietumi, geltonomis hortenzijomis bei raudonomis rožėmis dangstomos, jos vis tiek lemiamu momentu sudygsta.
Ir ne meilę S. Nėries poezijai saugo Vabalninko kraštas bei minėtas vietinės kultūros fondas. Patogiai įsikūręs, savivaldybės remiamas saugo jis užkonservuotą sovietinių laikų ilgesį.
Nesigirdi šių kultūros ir istorijos sergėtojų balso, kad negalima diskutuoti dėl Nepriklausomybės akto signataro vardo įamžinimo jo vardu pavadinant gimtojo krašto gatvę.
„Bet koks gatvės vardas dėl manęs gali būti, tik jau ne Petrulio… Mes jo nepažįstame, nesame matę…“ – tokie balsai sklinda iš kultūros ir istorijos fondo narių pusės.
Dėl S. Nėries gatvės pavadinimo keitimo gyventojų nuomonėmis žongliruojanti politinė opozicionierė neva rūpinasi žmonėmis. Jie esą klausiantys, ką reikės daryti, kai valdžia pasikeis. O į Seimą susiruošusi politikė nežinanti, ką jiems atsakyti. Tad kita politikė, valdančiosios daugumos narė ir fondo vadovė, pasiūlo kitą gatvės pavadinimą – politiškai neutralų. Linkintį taikos. Kitaip sakant, tinkantį visiems atvejams.
Abi šitos politikės – kultūros lauko žmonės. Ir parke vykusiame meilės akto Lietuvai performanse dalyvavo abi. Viena kaip renginio vedėja, kita – kaip „užsirašiusi kalbėtoja“.
Nepriklausomybės aktą pasirašiusio didžiavyrio atminimui skirtoje ąžuolo skulptūroje nėra žodžių nei „Nepriklausomybės akto signataras“, nei „kunigas“.
Užrašas tinka bet kuriems laikams.
Dėl S. Nėries gatvės pavadinimo keitimo gyventojų nuomonėmis žongliruojanti politinė opozicionierė neva rūpinasi žmonėmis. Jie esą klausiantys, ką reikės daryti, kai valdžia pasikeis. O į Seimą susiruošusi politikė nežinanti, ką jiems atsakyti.
„Ši skulptūra yra sukurta iš pačios širdies gelmių, todėl aš nemanau, kad kažkam vertėtų atsiprašinėti, kad galbūt kažkas skulptūroje negerai, negražu ar netinka… Nes tikriausiai nėra nė vieno negražaus kūrybinio darbo, kuris atliktas iš širdies. Negražus gali būti tik tas, kuris atliktas pagal nurodymą arba pasakant, kaip reikia daryti“, – jausmingai kalbėjo pakeliui į Seimą užsukusi politikė.
Skulptūros užsakovas – pinigų iš Savivaldybės gavęs Vabalninko krašto ir istorijos fondas. Su jo lyderiu, rėžusiu kalbą akto ceremonijoje, buvo derinamas skulptūros kūrimas.
Kiek skulptūroje yra talentingo drožėjo širdies, o kiek užsakovo intencijų, galima tik svarstyti.
Bet iš pačios širdies gilumos kartoju: sumanymas ir renginys buvo Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo veikėjų įvykdytas veidmainystės aktas.
Panašus, kaip ir kadaise šito fondo rankomis iš muziejaus „pasiskolintas“ monsinjorui kunigui Kazimierui Vasiliauskui skirtas Lino žymuo.
Nepriklausomybės aktą pasirašiusio didžiavyrio atminimui skirtoje ąžuolo skulptūroje nėra žodžių nei „Nepriklausomybės akto signataras“, nei „kunigas“.
„Raudonosios davatkos“, – sakė tuomet vienas vabalninkietis apie Sąjūdžio ir bažnyčios aktyvistais, fondo steigėjais staiga tapusius aršiausius sovietinės valdžios garbintojus.
Panašu, jog tą patį jis pasakytų ir dabar, kai žmonių priešinimu kaltinamas dvasininkas, siekiantis, kad Vabalninke būtų Nepriklausomybės akto signataro kunigo A. Petrulio vardu pavadinta gatvė.
