Brangūs broliai ir seserys Kristuje, štai jau ateina adventas. Beliko keturios advento savaitės iki Jėzaus užgimimo šventės – Kalėdų. Kas tai yra adventas ir kaip mes turėtume šį laikotarpį išnaudoti ruošdamiesi sutikti Kalėdų šventes?
Pats žodis ,,adventas“ reiškia atėjimą. O bažnytinėje liturgijoje adventas reiškia laikotarpį pasiruošimo Kristaus užgimimo šventei. Įdomu, kad senovėje Kalėdų šventės buvo vadinamos ne Kristaus užgimimo, o Viešpaties atėjimo švente – Adventus Domini. Toks adventas, kokį mes dabar turime, yra įvestas vienuoliktajame amžiuje. Taigi jau tūkstantis metų adventas toks, kokį mes dabar švenčiame, yra pasiruošimo Kalėdoms laikotarpis.
Kas gi yra pagrindinis advento objektas? Iš tiesų pagrindinis advento objektas yra antrasis Kristaus atėjimas garbėje. Ir todėl pirmasis advento laikotarpis yra tikinčiųjų paruošimas garbingam Kristaus atėjimui. Skaitome šv. Pauliaus žodžius: ,,Džiaukitės: Viešpats yra arti. Jis atlygins kiekvienam pagal jo gyvenimą“. Šituos žodžius kalbėdamas šv. Paulius norėjo priminti, kad Jėzus dar ne kartą ateis garbėje ir atlygins kiekvienam pagal jo gyvenimą.
Kokios gi yra Bažnyčios numatomos priemonės, kad adventą gerai praleistume, kad tinkamai pasiruoštume antrajam Kristaus atėjimui?
Pirmoji priemonė – Viešpaties antrojo atėjimo laukimas pagal pirmųjų amžių krikščionių pavyzdį. Iš tiesų, kai mes skaitome pirmųjų amžių Bažnyčios istoriją, šv. Pauliaus ir kitų apaštalų laiškus, mes matome, kaip visi pirmųjų laikų krikščionys tikėjo greitu antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu. Visų krikščionių širdyse degte degė tas troškimas ir maldavimas: ,,Viešpatie Jėzau, ateik garbėje ir atlygink mums už mūsų gyvenimą‘‘.Taigi svarbiausia priemonė pasiruošti Kristaus atėjimui – karštas troškimas, kad jis ateitų.
Antroji Bažnyčios numatyta priemonė – advento laikotarpį praleisti atgailos dvasioje. Iš šio laikotarpio matome, kad adventas – susitelkimų, maldos, pasninkų metas. Mes tikinčiųjų todėl ir prašome, kad surastume valandėlę laiko gilesniam susimąstymui ir apie savo praeitį, ir apie Dievo buvimą, ir apie amžinąjį gyvenimą, kuris laukia mūsų, susimąstymui, ar jau pasiruošę tam amžinam Kristaus atėjimui.
Bažnyčia kaip priemonę savo susitelkimui išreikšti kviečia visus tikinčiuosius atlikti adventinę išpažintį. Išpažinties sakramento metu mes galime labai suprasti save, savo gyvenimo vertę, padaryti tinkamas išvadas, gražius pasiryžimus. Jei šitą darbą mes atliksime su visu rimtumu, visu rūpestingumu, visada su gera širdimi, krikščioniškai, adventinė išpažintis bus mums paskatinimas šviesesniam, tauresniam, gražesniam gyvenimui.
Taigi kaip priemonę pasiruošiant antrajam Kristaus atėjimui Bažnyčia mums primena adventą. Kaip susitelkimo metą primena ir ragina, kad dauguma iš mūsų atliktume adventinę išpažintį.
Bažnyčia kalba apie keleriopą Jėzaus atėjimą pas žmones. Pirma, Jėzus atėjo į žemę kūniškas, kai jį sveikino piemenėliai. Antra, Kristus ateis savo garbėje pasaulio pabaigoje. Bet Kristus visuomet gali ateiti ir į mūsų širdis mūsų dvasioje.
Todėl šiuo metu Bažnyčia ir nori, kad tokio dvasinio atgimimo, dvasinio atjaunėjimo, dvasinio praskaidrėjimo metu padarytume daugiau gerų, gailestingų darbų. Tiesa, žmonės sako, kad alkanų pas mus nebėra. Ir apdriskusių nebėra. Girdi, kad ir tų gerų darbų nėra kam daryti.
Iš tiesų galima daug kur gerus darbus padaryti. Juk ne tik fizinis alkis bei fizinis skurdumas būdingas žmogui. Yra ir įvairių dvasinių traumų, dvasinės kančios. Tiktai apsidairykime aplink save, tiktai įsižiūrėkime į žmonių veidus. Ir pamatysime, kaip dažnai visiškai šalia stovi skausmingas žmogus ir savo dvasioje tiesia rankas į savo artimuosius šaukdamasis pagalbos, ir labai kenčia, kad niekas į šitą jo šauksmą neatsiliepia.
Laukiant Kristaus atėjimo šventės – mūsų visų didelis džiaugsmas dėl pirmojo Kristaus atėjimo. Iš tiesų tikintieji visada su dideliu džiaugsmu prisimena tą tiesą, kad prieš du tūkstančius metų į mūsų žemę atėjo Atpirkėjas su savo nuostabia Dievo karalystės Evangelija. Ir mūsų Bažnyčios tėvai bei mokytojai dažnai pabrėžia tą mintį, kad vargas mums, jei Kristus yra gimęs prieš du tūkstančius metų, o miręs mūsų širdyse. Džiaukimės, kad Kristus atėjo prieš du tūkstančius metų, ir žiūrėkime, kad ji būtų atėjęs į mūsų širdis ir protus. O mes taip suprantame, kad Kristus, Dievas, ateina pas mus tada, kai savo pažinimu, savo protu įsitikiname, jog Jis tikrai yra, ir kai savo tyra širdimi Jį tikrai pamilstame.
Taigi ruošdamiesi šiai brangiai šventei, visada atminkite, kad pagrindinis pasiruošimas – mūsų širdis. Tegul per Kalėdų šventę, kai varpai skambės, mūsų veidai ir mūsų širdys kalba, kad jose yra atėjęs ir gyvena Dievas. Amen.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Vilius Valionis
