Pašnekesiai ir prisiminimai apie paskutinę Kubilių kaimo sodybą, kurioje kadaise gyvenęs vaitas.
Savo prigimtimi esame agrarinė tauta, dabar siekianti tapti aukštąsias technologijas kuriančia šalimi. Tačiau mūsų ryšys su kaimu bei žeme dar išliko artimas, nors neretai šito droviai gėdijamės.
Dažnas vyresniojo amžiaus žmogus su nostalgija prisimena savo vaikystės kaimą, kurio šiandien nebeliko. Neliko ne tik gimtosios trobos – nebeliko viso kaimo, geriausiu atveju laukuose jį primena žaliuojantis vienišas medis. Tokia urbanizacijos kaina. Iš žmonių atminties palengva dyla buvę vietovardžiai, jų nebelieka naujose krašto žemėlapių versijose. Paradoksalu, bet ilgiausiai išnykusių kaimų pavadinimai gyvena kapinaičių varduose – tol, kol ir jos tampa medžių apsuptomis, žmonių nebelankomomis salomis plačių laukų horizontuose. Tik pavieniai entuziastai, tokie, kaip dr. Jonas Naktinis ar skrebiškietė Marytė Undzėnienė, dar bando kažkaip išsaugoti, vizualizuoti išnykusių kaimų istorinę atmintį, kažkiek pratęsti jos gyvavimą dabartinės kartos sąmonėje.
Mirė ir kitados buvęs didelis ir senas Kubilių kaimas ant Rovėjos upės kranto. Kubiliai minimi 1606 metų Papilio dvaro surašyme jau kaip kaimas, turintis 12 kiemų, jis pažymėtas ir 1654 metų Juozo Narūnavičiaus – Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapyje. Prieš šimtą metų čia gyveno 173 žmones, dabar jau – nė vieno. Liko tik viena tuščia, palengva nykstanti sodyba, kitoje Rovėjos pusėje dar stovi akmeninis, antrą šimtmetį skaičiuojantis magazino pastatas ir apleistas pieno surinkimo punktas.
Pašnekesį apie paskutinę Kubilių sodybą pradedame Skrebiškiuose, Genovaitės Butėnienės namuose. Jos brolis Alfonsas Meškėnas buvo paskutinis Kubilių kaimo gyventojas, praleidęs ten daugiau kaip 40 metų.
Nuo Roksalės iki Intos
Ir 83 metus skaičiuojanti Genovaitė ir jau Anapilin išėjęs jos brolis Alfonsas – ne vietiniai. „Mūsų tėviškė buvo už Kvetkų, Roksalės kaimas. Kai ištekėjau, atsikėlėme čia gyventi pas vyro tėvą“, – pasakojo moteris.
Genovaitės jaunystė verta atskiros istorijos. Būsimąjį vyrą Povilą Butėną moteris pažinojo nuo vaikystės, jie buvo kaimynai, abu kilę iš to paties Roksalės kaimo. Povilas dalyvavo partizaniniame pasipriešinime, anot Genovaitės, „ėjo užimti Panemunio“. 1945 metais suimtas ir ištremtas į Intos lagerius vyras dirbo anglies kasyklose. Po Stalino mirties, kiek atlaisvėjus režimui ir praėjus 12 tremties metų, jam leido grįžti į tėviškę atostogų. Čia ir vėl susitiko buvę kaimynai. Susitikimas virto draugyste, o draugystė baigėsi vestuvėmis.
Paskui vyrą į tolimą Komijos respubliką išvažiavo ir aštuoniolikmetė Genovaitė. Lagerių gyvenvietėje moteris praleido metus: „Visai gerai man ten buvo. Moterys ten nedirbo, tvarkė namus, valgyti vyrams gamino. Šie šachtose dirbo trimis pamainomis.“ Po metų Genovaitė grįžo į Lietuvą, jau laukdamasi pirmagimio Vytauto. Sūnus gimė rudenį, o po Naujųjų metų leidimą grįžti tėvynėn gavo ir vyras. „Roksalėje šeimai nebuvo kur gyventi, o Skrebiškiuose vienas gyveno vyro tėvas. Jis ir pakvietė mus gyventi pas save. Povilas dirbo kolūkyje prie statybų, vėliau prie kolūkio arklių. Ir išėjęs į pensiją dar kurį laiką dirbo, labai mylėjo arklius. Vyras buvo geras aludaris, dažnai jo prašydavo alų padaryti – ar krikštynoms, ar vestuvėms. Užauginome du sūnus ir dukrą. Dukra Sigita gyvena dabar kartu su manimi, vyriausias sūnus Vytautas irgi gyvena Skrebiškiuose, o Bronius – Panevėžyje. Jau daugiau kaip 20 metų vyras miręs, jis už mane 14 metų vyresnis buvo“, – gyvenimo kelią dėstė G. Butėnienė. Energinga 7 anūkus ir 11 proanūkių turinti močiutė sakė dar laikanti karvę, su namų ūkio darbais susidorojanti savarankiškai.
Paskutinis iš Kubilių
Genovaitės brolį Alfonsą Meškėną į Kubilius atvedė irgi santuoka. „Brolis buvo vedęs vietinę merginą Ireną Jokubonytę. Jie pradžioje gyveno kitoje vietoje, pamiškėje, o kai tuos namus nugriovė melioracija, tai šeima nusipirko pusę šito namo. Kitame gale vienišas vyras gyveno“, – sakė G. Butėnienė.
Anot moters, įdomus tas namas buvo, dailus, į senovines kaimo trobas nepanašus. Krosnys – glazūruotų koklių, trys kaminai. Pasak Genovaitės, prie virtuvės kambarėlyje, kamine, yra įtaisyta rūkykla, greta didelis pečius su įmūrytais dideliais katilais. Nežinia, ar ten ankstesni gyventojai vandenį šildydavo, ar ką nors virdavo. Priekinėje namo sienoje, durų lygyje, įmūrytas nedidelis langelis – kaip akis. Kai kūrendavo krosnį, jos pakuros ugnis šviesdavo pro tą langelį, tai langelis buvo pramintas velnio akimi, o kaimo vaikai bijodavo pro šalį sutemus eiti, esą ten velnio akis žiba.
„Viename namo skliaute yra rąstas, kuris veikia tarsi savotiškas barometras, brolis vis vesdavo pasižiūrėti, kai pas jį nuvažiuodavome. Jei gražus oras, sausa, tai tas rąstas stovi kiek išsikišęs. O jei lietus ir šlapia, tai siena pasidaro lygi, nieko išsikišusio nebematyti. Brolis sakydavo, kad tai jo barometras“, – pasakojo G. Butėnienė.
Įspūdingas ir sodybos kieme esantis šulinys. Platus ir gilus, išmūrytas dideliais lauko akmenimis. „Kai iš viršaus pasižiūri, tai atrodo, kad jei įkristum, tai ir galas. Brolis jam viršų aptvarkė, išcementavo“, – sakė moteris.
Anot Genovaitės, brolis buvo prisiekęs žvejys. „Turėjo du šuniukus. Važiuoja jis dviračiu žvejoti, šuniukai kartu bėga. Vienas tai sėdėdavo šalia kartu iki žūklės pabaigos ir drauge namo pareidavo.
Du kartus brolis žvejodamas skendo. Kartą įlūžo važiuodamas dviračiu per ledą. Nuo kelio meldynas užstoja, niekas nei mato, nei girdi. Šiaip ne taip išsikapanojo, dviratis taip ir liko Papilio tvenkinio dugne. Antrą kartą nelaimė atsitiko gal metai prieš mirtį. Žvejojo irgi ant ledo, su kailiniais, vailokais apsiavęs. Ir įlūžo. Sakė, jog tuo momentu pagalvojęs, kad dabar jo jau niekas neberas ir nesužinos, kur dingęs. Laimė, toliau žvejojęs žmogus iš Biržų pamatė. Tai vos ne vos ištraukė – rūbai sunkūs, primirkę. Parvedė namo, greitąją pagalbą iškvietė. Ligoninėje parą pabuvo ir namo grįžo. Bet sveikatos tas nutikimas tai tikrai broliui nepridėjo“, – apie didžiąją brolio aistrą pasakojo sesuo.
A. Meškėnas dirbo melioracijoje, todėl į jo rankas patekdavo įvairūs žemės radiniai – akmeniniai kirvukai, monetos. Visi radiniai buvo iš aplinkinių laukų.
Kai po žmonos mirties vyras liko vienas, gyvenimas tapo sudėtingesnis, atsirado visokiausių draugų. „Deja, brolio surinktos senienos neišliko. Sunku dabar pasakyti, kas jas išnešė. Liko tik du bezmėnai senoviški, iš Rygos, brolis juos buvo paslėpęs, tai kraustydami namus suradome. O visa kita dingo. Dar gyvam esant ne kartą prašiau man atiduoti, bet jis vis atšaudavo, kad man tokie daiktai nereikalingi“, – dėl dingusių senienų apgailestavo G. Butėnienė.
Anot jos, apie brolio namą ir jo istoriją daugiau žinanti Skrebiškiuose gyvenanti šviesuolė Marytė Undzėnienė, užrašiusi Alfonso pasakojimus bei fotografavusi radinius.
Liko tik nuotraukos ir girdėtos istorijos
M. Undzėnienė mielai sutiko pasidalyti turimomis žiniomis apie tą išskirtinį namą ir medžiaga. Prieš dešimtmetį ji nufotografavo dalį dabar jau dingusių A. Meškėno surinktų senovinių daiktų – monetas, bezmėnus (svertuvus), ieties antgalį. Pasak moters, ji įkalbinėjusi vyrą viską atiduoti muziejui, bet šis sakė, jog tai padarys vėliau.
M. Undzėnienės nuomone, Kubiliuose stovintis namas yra labai senas – jau mirusios jos tetos sakydavo, kad šiam namui bus apie 200 metų, nes apie jį joms pasakojusi bobutė, kuri apie trobą girdėjusi iš savo močiutės. Anot M. Undzėnienės, senoliai šnekėdavo, jog kadaise šiame name gyveno vaitas, todėl name ir yra tokia tiems laikams būdinga prabanga, kokios nebuvo paprastų valstiečių trobose. (Vaitas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro administracijos pareigūnas, vadovavęs vaitystei. Vaitas vykdė dvarų laikytojo potvarkius, šaukė valstiečius į darbą, prižiūrėjo, kaip jie dirba, rūpinosi, kad atiduotų duokles ir mokėtų mokesčius, saugojo žemių ribas. Pristatydavo valstiečius į dvaro teismą ir jame dalyvaudavo. Už tarnybą gaudavo valaką be prievolių, antrą valaką galėjo gauti už činšą. Pareigybė išnyko po 1837–41 m. administracinės reformos).
Iš tiesų, jei namas statytas XIX amžiuje, vargu, ar tai galėjo būti valstiečio, tegul ir pasiturinčio, troba. Namas suręstas iš apipjautų rąstų, jame trys kaminai, šildomas glazūruotų koklių krosnimis. Krosnys neturi „šyberių“, kitaip tariant, krosniakaiščių, kurie neleisdavo, kad per kaminą išeitų šiluma. Tiesa, trobos durys įstatytos senoviškos, žemos ir plačios, tačiau kambariai – aukštomis lubomis. Rąstinio namo priekinės sienos dalis sumūryta, joje yra jau minėtas „velnio akies“ langelis. Labiausiai tikėtina, kad storo mūro fragmentas pastatytas prieš didelį pečių dėl saugumo, kad išlėkusi kibirkštis nesukeltų gaisro. Iš tiesų tai galėjo būti administracijos ar dvaro pareigūno gyvenamasis namas.
A. Meškėno surinkti daiktai liko tik Marytės fotografijose. Moteris rodė 1792 metų kapeikos nuotrauką, kurią Alfonsas surado buvusios Kubilių karčemos vietoje. Jei kas galvoja, kad tai pats menkiausias pinigėlis, tai klysta.Tuo metu Rusijoje cirkuliavo dar dvi mažesnės vertės monetos – poluška, kurios vertė buvo ketvirtadalis kapeikos, ir denga, lygi pusei kapeikos. O kitoje nuotraukoje matoma Rusijos imperatorės Jekaterinos II sidabrinė 1775 metų moneta griveninkas – ji buvo lygi 10 kapeikų. Ji irgi rasta aplinkiniuose laukuose.
„Šis namas – tai gyva istorija, kurią galima pačiupinėti savomis rankomis. Bus labai gaila, jei visa tai sunyks be pėdsako. O juk vieta puiki – upė, šalia geras kelias“, – kalbėjo atsisveikindama M. Undzėnienė.
Visos radinių nuotraukos yra Marytės Undzėnienės
