Šiais metų rugsėjį Biržų krašto muziejus „Sėla“ pakvies į renginį, skirtą 420-osioms Salaspilio mūšio metinėms paminėti. Tuo tarpu redakcija dažnai sulaukia žmonių pastabų ir pasipiktinimo žodžių dėl Rinkuškių gatvėje stovinčio šiai pergalei skirto paminklo būklės bei vietos.
Kaip paminklas atsidūrė Biržuose
1605 rugsėjo 27 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo (ir pareigomis, ir stotu) etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama LDK kariuomenė (apie 4000 žmonių) ties Salaspiliu Latvijoje sumušė beveik keturis kartus didesnę Švedijos kariuomenę, vadovaujamą karaliaus Karolio IX. Ji buvo laikoma stipriausia to meto Europoje kariuomene. Švedų kariuomenės likučiai visiškoje panikoje paspruko laivais drauge su karaliumi.
Salaspilio mūšis yra viena įspūdingiausių Lietuvos kariuomenės ginklo pergalių, o etmonas J. K. Chodkevičius tapo garsiausiu to meto karvedžiu visoje Europoje.
Latviai turbūt labai pavydėjo lietuviams tokios šlovingos pergalės, kad pastatė ant Dauguvos upės užtvanką ir mūšio vieta atsidūrė po vandeniu. Lenkai irgi nori savintis pergalę – 1996 metais netoliese pastatė paminklą mūšiui atminti, nors kautynėse dalyvavo tik apie 200 jų husarų.
Mes irgi ne pėsti. Juk J. K. Chodkevičius savo kariuomenę surinko Biržuose, Radvilų pilyje, ir iš čia nužygiavo švedams kailio karšti. Tai lyg ir mūsų protėviai kiek prisidėjo prie pergalės spindesio. Todėl būtent Biržuose daugiau kaip prieš dešimtmetį Lietuvos kariuomenės iniciatyva paežerėje, Rinkuškių gatvės šalikelėje, iškilo šiai pergalei atminti paminklas.
Ryškios laiko žymės
Norėta kaip geriau, išėjo kaip visada. Ne kartą redakcija sulaukė tiek biržiečių, tiek atvykėlių pastebėjimų, kad paminklas pastatytas prastoje vietoje, visiškai nepastebimas, jo aplinka neinformatyvi. Prieš kelias dienas vėl viena biržietė skundėsi prie paminklo esančia lenta, kurioje iškalta mūšyje dalyvavusių kariuomenių sudėtys bei žuvusių mūšyje karių skaičius.
Anot moters, net pastebėjęs paminklą ir prie jo sustojęs keliautojas vargu ar ką daugiau sužinos apie mūšį, nes rašmenys tapo visiškai neįskaitomi, o pati lenta yra trūkusi. Čia gal padėtų Brailio rašto išmanymas, tik kad ne visi jį įvaldę.
Paminklo aikštelę supantys stulpeliai irgi pastatyti ne šiaip sau. Išlaikant projekto stilistiką, juos turėjo jungti metalinė grandinė. Tuomet jos nepastatė, žadėjo vėliau. Tas „vėliau“ trunka jau dešimtmetį.
O kas savininkas?
Įdomiausia tai, kad paminklas yra ne Biržų savivaldybės turtas. Pastatytas jis 2014 metais pagal Lietuvos kariuomenės ir Biržų savivaldybės bendradarbiavimo sutartį. Kariuomenė įsipareigojo paminklą pastatyti, o Savivaldybė – suteikti jam vietą, išduoti statybos leidimą, prižiūrėti paminklo aplinką. Sutartis galiojo vienus metus. Formaliai žiūrint, Savivaldybė nei prižiūrėti, nei rūpintis paminklu neprivalo – ne jų tai daiktas. Pasak Savivaldybės Strateginio planavimo ir turto valdymo skyriaus vedėjos Zitos Marcinkevičiūtės, nėra jokių dokumentų, liudijančių apie turto perdavimą į Savivaldybės balansą. Taigi, į dangų nukreiptos patrankos silueto monumentą valdo Lietuvos kariuomenė.
Ką žada Savivaldybė?
Tai kaip pasitiksime būsimą Salaspilio mūšio metinių paminėjimą? Gerokai apleistu ir sunkiai pastebimu paminkliniu simboliu, prie kurio arti nėra kur sustoti automobiliui ar autobusui, o judrią gatvę tenka kirsti neleistinoje vietoje?
O gal verta paminklą perkelti į geresnę, labiau jam tinkamą vietą?
Pasak Savivaldybės administracijos direktorės Jurgos Bagamolovienės, su visa pagarba šlovingai istorijai, tačiau Savivaldybė radikalių sprendimų, susijusių su paminklu, nesiims. Kitaip tariant, apie jo perkėlimą artimiausiu laikotarpiu jokių minčių nėra. Ir grandinių senovinių nebus.
Smulkesniems dalykams – užrašų atnaujinimui, aplinkos priežiūrai – ir kitoms panašioms reikmėms lėšų atsiras, Salaspilio mūšio jubiliejus bus pasitiktas apsitvarkius ir apsišlavus.
Muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė sakė, jog abejonių dėl pasirinktos paminklo vietos buvo dar prieš pradedant statybą. „Vienintelis dalykas, siejantis šią vietą su Salaspilio mūšiu, yra šalia einantis kelias, kuris veda į Latvijoje vykusio mūšio vietą. Didžiausia problema – paminklas yra nepastebimas. Todėl matau du galimus sprendimus – arba surasti paminklui tinkamesnę vietą ir jį ten perkelti, arba sutvarkyti dabartinę monumento aplinką taip, kad tikrai prasmingas paminklas „prisikeltų“, taptų regimas ir lengvai pastebimas“, – sakė muziejaus direktorė.
Kad paminklas atsitiestų ir taptų matomas, reikėtų nupjauti bent dalį jį supančių medžių. Atsidengus paminklo fone Širvėnos ežero plotams, vaizdas ir pastebimumas taptų visai kitokie. Tačiau žinant, kokių kliūčių atsiranda norint nugalabyti kažkokį augalą paežerėje ir dar regioninio parko teritorijoje, sunku tikėti, jog kažkas imsis tokios misijos.
Bet spėlioti neverta, luktelkime rudens ir pamatysime rezultatus. Tikėkimės, kad bent užrašai granite bus atnaujinti greičiau, iki turistinio sezono pradžios.
