Garsiausiojo Kanų kino festivalio raudonasis kilimas jau ne pirmus metus pažįstamas iš Biržų kilusiam fotografui Gediminui Gražiui. Nufotografuoti Angeliną Jolie – ne kiekvienam talentui. O biržiečiui tai pavyko. Jis fotografavo ne tik ją, bet ir kitas pramogų ir meno pasaulio žvaigždes.
Grįžęs iš vietų, kur spindi šimtų garsių fotografų blykstės ir skamba aplodismentai pasidabinusiems kino žmonėms, Gediminas bent trumpam užsuka į Biržus. Čia, kur gyvena artimi žmonės ir kur likę senelių namai.
Per kelias sekundes užfiksuoti įžymybę
„Kai kam iš žvaigždžių raudonasis kilimas yra siekiamybė. O man tai buvo įdomu, gal daugiau net smalsu, koks gi išties yra tas aukščiausias kino menų industrijos pasaulis. Fotografuoti tokio lygio renginį – tas pats, kaip atlikėjui ar muzikantui sugroti žinomose salėse“, – sako Gediminas Gražys.
Iš Biržų kilęs fotografas į Kanus pateko po to, kai šio festivalio organizatoriai matė „Kino pavasaryje“ jo sukurtus darbus.
Į Kanus patekti nėra lengva, nes turi įrodyti, kad esi kultūros ir meno renginius įamžinantis fotografas, matyti rekomendacijas bei gauti festivalio organizatorių pakvietimą. Į tokį renginį susirenka specifiniai fotografai, kurie įamžina garsenybes, kurios festivalio metu eina raudonuoju kilimu.
Šį pavasarį jau buvo ketvirtas kartas, kai G. Gražys dirbo Kanų kino festivalyje.
Fotografas neslepia, kad ta akimirka, kai žinai, jog turi kelias sekundes nufotografuoti įžymybę, labai svarbi. Sako, šiurpas ėjęs per kūną, kai paaiškėjo, jog festivalyje pasirodė Angelina Jolie. Ši charizmatiška kino aktorė – ne vieno fotografo svajonė.
Pasak Gedimino, panašus jausmas lydėjo, kai ant raudonojo kilimo pasirodė šiemet Auksinę palmės šakelę gavęs Robertas De Niro.
Tarp biržiečio įamžintų žvaigždžių – Stingas, Kventinas Tarantinas, Penelopė Kruz, Timothy Daltonas, Matt Damonas, prodiuseris Spike Lee, manekenė Naomi Campbell ir kiti.
G. Gražys sako, kad panašaus lygio renginiai būna vos keli per metus. Tad kino žvaigždės jam ruošiasi ir noriai pozuoja fotografams.
Pašnekovas ateityje tikisi nufotografuoti tokias žvaigždes, kaip Bradas Pitas ar Leonardo DiCaprio.
„Ateityje planuočiau sudalyvauti Oskarų ir Auksinio gaublio teikimo ceremonijose“, – atvirauja fotografas. Rudenį, jei pasiseks, jis dirbs Venecijos kino festivalyje.
Pasuko į fotografiją
Gediminas sako, kad niekas nesuprato, kodėl jis, turėjęs įdomų, gerai apmokamą ir aukštoje pozicijoje esantį darbą, staiga pasuko visai į kitą sritį – tapo fotografu.
„Nugalėjo šeimos genai“, – sako jis.
Jo tėtis Eugenijus Gražys yra biržiečiams gerai žinomas dainų autorius ir atlikėjas. Mamos Vitos veikla susijusi su grožio procedūromis, ji yra kosmetologė ir visažo meistrė. Ji buvo tas žmogus, kuris sūnui davė estetikos suvokimo pradmenis.
Gedimino senelis Jonas Stakionis buvo muzikantas, iš tėčio pusės močiutė Monika – akoredonistė.
„Tie menai kažkur turėjo susieiti“, – šypsosi vyras.
Gediminas dar besimokydamas Biržų „Saulės“ gimnazijoje fotografuodavo. Tačiau, kaip sako, viskas nukeliaudavo į jo asmeninį archyvą.
Jį visą laiką traukė menai – Biržų vaikų muzikos mokykloje baigė klarneto ir saksofono klases. Mokyklos laikais mėgdavo vesti šokius, didžėjauti ne tik namie, bet ir įvairiuose renginiuose.
Tačiau baigęs gimnaziją jis rinkosi tarptautinio marketingo studijas, dirbo vienoje didžiausių Lietuvos IT įmonių. Dirbo vadovaujamą darbą, turėjo savo komandą. Fotografija buvo kaip hobis.
Bet po daugiau nei dešimties metų nutarė visas jėgas skirti tam, kas jį tikrai domina ir suteikia džiaugsmą.
Fotografija – kaip meditacija
Gediminą labiausiai domino studijinė fotografija. Arčiausiai širdies – klasikinė portretinė fotosesija.
„Gatvės menas – ne man. Spaudos fotografu galėčiau dirbti nebent kultūros renginiuose. Mane labiausiai domina žmonės ir jų portretai. Mano darbas nėra pakeisti žmogų, bet jį nufotografuoti su prieskoniu“, – sako jis.
Fotografas į savo studiją žmones kviečia fotoportretams. Jis stengiasi, kad atėjęs į studiją žmogus pasijustų ramiai, atsipalaiduotų, neskubėtų, nes juk nuotraukoms dažniausiai užbėgama trumpam, tarp darbų ir nuolatinio skubėjimo. Sako, labai svarbu sukurti abipusį pasitikėjimą.
„Kūrybinis procesas apima daug ką – tai kaip atsipalaidavimas, meditacija, pabėgimas nuo visko“, – sako fotografas. Ir užsimena, kad pas jį fotografuotis siunčia kartais netgi psichoterapeutai – kaip į terapinę pramogą.
Jam pačiam labai svarbūs kūrybiniai dalykai – tinkamas žmogaus apšvietimas, kadras, nuotaika, šviesa, tonas. „Tai laikas, kuris būna skiriamas konkrečiai tam žmogui, kad jis galėtų atsiskleisti ir save pamatyti kitomis spalvomis“, – sako Gediminas.
Pasak jo, dažnai žmonės būna pernelyg savikritiški. Ir beveik visi sako, kad yra nefotogeniški. Tačiau vėliau išvydę save nuotraukose nustemba ir dėkoja kūrėjui.
Kurti gyvenimo prisiminimus
Gediminas sako, kad Lietuvoje žmonės fotografijai dažniausiai neskiria daug dėmesio ir savo įsimintinus įvykius fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Dažniausiai jos išsibarsto įvairiuose socialinių tinklų puslapiuose ar išnyksta, kai pakeičiamas ar sugenda telefonas.
„Užsienyje yra kitaip. Ten taip priimta – yra šventė, renginys, yra ir fotografas. Žmonės nori turėti savo gyvenimo prisiminimus“, – sako jis.
Gediminas kalba apie tarpukario fotografijas, kurias matė vartydamas senelio albumus. Jose žmonės pasipuošę ir pasitempę. Įspūdis toks, kad jiems buvo labai svarbu, kaip atrodo.
Fotografo manymu, dabartiniams žmonėms dažnai trūksta tokio pasitempimo.
„Mano senelis visuomet į miestą išeidavo vilkėdamas švarku. Jam būdavo svarbu, ką kiti pasakys apie tave“, – sako jis.
Gediminas įsitikinęs, kad ateityje žmonės suvoks, jog užfiksuoti gyvenimo prisiminimus yra labai svarbu. Ir fotografija niekad neišnyks, nebent patobulės technologijos.
„Kaip ir tas suvokimas, ypač užsienio šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, jog popierinis laikraštis yra daug svarbiau nei internetas“, – sako jis.
Gediminas taip pat fotografuoja įvairius verslo projektus, šventes. Stengiasi, kad jo darbo rezultatai būtų susiję su menu. Ir darbo turi daug – per mėnesį po keliolika projektų.
Savo darbų parodas rengs galbūt tolimoje ateityje. O dabar jam daug labiau rūpi kurti portfolio.
„Man patinka už fotografijas gauti pinigus. Bet sykiu kuriu ir meną“, – sako jis.
Planuoja asmenybės portreto projektą
„Mano močiutė pasakytų – „susitvarkęs gyvenimą“, – šypsosi Gediminas, kalbėdamas apie save.
Namuose jo laukia sutuoktinė Karolina Gražė. Juodu augina pustrečių metukų sūnų Jokūbą.
Šeima – tas ramybės uostas, kuriame Gediminas randa supratimą ir ramybę.
Žmoną jis sako nufotografavęs jau per antrąjį jų pasimatymą. O sūnus ir pats jau bando fotografuoti mobiliuoju telefonu.
Beje, Jokūbas jau dabar groja senelio padovanotu klavišiniu instrumentu. Kas žino, kokiais jis menais susidomės ateityje.
Gediminas dažnai būna gimtuosiuose Biržuose.
„Biržai labai faina vieta, kur gali pabėgti nuo visko, kai nori ramybės. Čia dvi upės, du ežerai, dvi pilys“, – sako Gediminas. Jis svajoja po Širvėnos ežerą paplaukioti katamaranu, pavažinėti dviračiu. Bet to laiko vis pristinga…
Didžiulis džiaugsmas gimtajame mieste sutikti pažįstamus žmones. Pavyzdžiui, savo buvusį muzikos mokytoją Gytį Korsaką. Tikra šventė pasimatyti su „žmogumi – pozityvios energijos užtaisu“, savo mylima buvusia auklėtoja Jadvyga Džiugiene.
Svajoja įkurti savaitgalio fotostudiją
„Labai myliu Biržus, bet gyventi čia negalėčiau“, – prisipažįsta Gediminas. Sako, reikia žmonių, judesio, veiklos, galimybės nueiti į restoraną, parodą, koncertą. Tačiau jam rūpi, kas čia vyksta.
Vis pagalvoja, kaip Biržams reikia vadovo, kuris pirmiausia būtų geras vadybininkas, o jo įvaizdį formuotų ne tik mobiliuoju telefonu fotografuotos nuotraukos. Anot jo, rajono valdžia turėtų daugiau dėmesio skirti jaunimui.
Būtų smagu, kad čia atsirastų pramogų, kurios turistą priverstų pasilikti ne vienai dienai, o ilgesniam laikui.
Būtų puiku, jei čia pavyktų suorganizuoti džiazo festivalį. Be to, kas nenorėtų, kad būtų sutvarkyta Meilės sala, į kurią būtų galima nuplaukti katamaranu ar vandens dviračiu, kad atsirastų vandenlenčių parkas.
Fotografui liūdna, jog biržiečiai apie baseiną gali tik pasvajoti, o patalpų nuomos verslui kainos tokios didelės, kad kartais viršija ir sostinės kainas.
Norų būtų daug, bet svarbiausias – kad Biržuose taip nebūtų ryški kritinio mąstymo stoka.
Nors ir itin užsiėmęs Kanus fotografuojantis biržietis, tačiau jis neatmeta galimybės gimtinėje įkurti savaitgalio fotostudiją.
„Turiu asmenybės portreto projektą. Galvoju su juo atvažiuoti į Biržus…“ – užsimena Gediminas.
