„Ilgi metai svarstymų ir akimirksniu priimtas sprendimas“, – taip savo kelią savanoriškos karo tarnybos link apibūdina 24-ių biržietė Laura Zutkytė. Nors mergina šiuo metu yra gimnastikos ir sporto būrelių vadovė bei manikiūro specialistė, dirbanti grožio salone Vilniuje, ji su didžiuliu džiaugsmu prisimena visiškai su dabartine veikla nesusijusį gyvenimo etapą – karo tarnybą. Anot Vilniaus kolegijoje, menų ir kūrybinių technologijų fakultete šokio pedagogiką baigusios Lauros, patirtis kariuomenėje apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. 2020 metais Karaliaus Mindaugo husarų batalione Panevėžyje tarnavusi biržietė dalijasi įspūdžiais ir pastebi, kad kiekvienas žmogus pirmiausia turi klausyti savo širdies.
– Ar ilgai svajojai apie karinę tarnybą, ar viskas įvyko gana spontaniškai?
– Minčių apie kariuomenę man kilo jau Biržų „Saulės“ gimnazijos vienuoliktoje klasėje, bet buvau atkalbėta aplinkinių. Nepaisant to, nuomonės nepakeičiau ir apie tai tyliai svajojau kokius ketverius metus. Kol mokiausi Vilniaus kolegijoje, apie tokias mintis nedrįsdavau niekam prasitarti, bet vieną dieną išdrįsau ir užpildžiau anketą. Svajonės truko kelerius metus, o galutinis veiksmas – tik 30 minučių. Tą dieną jaučiausi neapsakomai gerai.
– Vienu žodžiu apibūdink patirtį kariuomenėje?
– Disciplina – tai geriausias žodis, apibūdinantis mano patirtį kariuomenėje. Disciplinos reikėjo laikytis visur ir visada – kuopoje, pratybų metu, einant miegoti bei klojant lovą ryte. Valydama batus, darydama rytinę mankštą supratau, kokia svarbi ir reikalinga kasdienė tvarka.
– Kokie tavo hobiai? Ar tenka grįžti į Biržus?
– Šiuo metu mano didžiausi hobiai – sportas ir manikiūro darymas. Be galo mėgstu aktyvų gyvenimo būdą. Šiuo metu grįžtu retai, bet atsiradus progai visada stengiuosi grįžti į mylimiausią miestą – savuosius Biržus. Čia ir šeima, ir draugai, todėl grįžti visada smagu.
– Baigei Biržų sporto mokyklą. Kokią vietą tavo širdyje sportas užima dabar?
– Net ir baigusi Biržų sporto mokyklą toliau užsiėmiau lengvąja atletika Vilniaus kolegijoje. Tiek mokykloje, tiek studijuojant, tiek kariuomenėje ir netgi dabar sportas yra viena pagrindinių mano širdį džiuginančių veiklų. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų šokis, ar sportas namuose, ar sprintas bėgimo takelyje – man tai sukelia tik geriausias emocijas, atgaivina sielą ir mintis.
– Ar prieš karo tarnybą bijojai, kad neatitiksi reikalavimų?
– Taip, jaučiau baimę. Maniau, kad nesugebėsiu atlaikyti krūvio tiek fiziškai, tiek emociškai. Bijojau ir tos nežinomybės, kuri, manau, daugiausiai ir gąsdina būsimą karį. Vis dėlto šios mintys pirmosiomis tarnybos savaitėmis gana greitai dingo. Būtent tada supratau, kad visa tai, ką kariuomenė duoda, yra be galo naudinga, todėl reikia vertinti kiekvieną akimirką. Tinkami tarnybai yra visi – reikia tik perlipti per save.
– Kaip atrodydavo tavo kasdienybė, kai tarnavai?
– Keldavausi 6 valandą ryto, atlikdavome rytinę mankštą. Po to laukdavo skanūs pusryčiai, rikiuotė, na ir aišku, pratybos, kurių metu mokėmės išžvalgymų, pastato šturmų, kliūčių įrenginėjimų, jų įveikimų. Pratybos būdavo pačios įvairiausios, bet tikrai varginančios.
– Kaip jausdavaisi, kai turėdavai galimybę grįžti namo į Biržus?
– Kiekvieną kartą jausdavausi laimingiausia mergina pasaulyje. Apskritai tokiomis akimirkomis imi vertinti laisvą laiką, o ypač – laiką su šeima ir draugais. Laisvi savaitgaliai prabėgdavo tiesiog žaibiškai, o jiems besibaigiant žinodavai, kad vėl tuoj girdėsi žodžius „Kuopa kelt“ ir vėl grįši į tikrai nelengvą rutiną. Apie gimtuosius Biržus man yra išlikę tik patys geriausi prisiminimai – tai mano mylimiausias miestas, į kurį kažkada, kai atsibos sostinės šurmulys, galbūt ir sugrįšiu gyventi.
– Ką tau reiškia žodis „tėvynė“?
– Kol buvau mokinė, studentė, tai žodis „tėvynė“, tiesą pasakius, man nelabai ką ir reiškė. Kaip ir daugelis jaunų, nepriklausomoje Lietuvoje gimusių žmonių, niekada nesureikšminau šio žodžio. Netgi tarnauti į kariuomenę nuvykau ne iš pareigos tėvynei, o dėl asmeninio patobulėjimo. Būtent karo tarnybos metu ir įvyko lūžis. Kiekvieną sykį, kai reikėdavo giedoti Lietuvos himną, kūnu perbėgdavo šiurpuliukai, suspausdavo širdį. Tokiomis akimirkomis suprasdavau, kad dėviu garbingą uniformą ir atlieku be galo prasmingą pareigą savo tėvynei. Manau, kad karo tarnyba ugdo patriotiškumą ir leidžia suprasti, kad valstybę kuriame visi.
– Koks buvo pats sunkiausias momentas tarnybos metu? Ar buvo kilusi mintis viską mesti?
– Dar kaip šiandien pamenu tą naktį, tiksliau, tris naktis paeiliui, kuomet turėjome nueiti ne vieną kilometrą. Dalyvavome pratybose, kurių metu turėjome stebėti „priešą“. Su vienu kolega išsirinkome stebėjimo postą kuo arčiau objekto, ir kelias valandas, lyjant lietui, ant žemės pragulėjome visiškai nejudėdami. Valandos slinko labai lėtai, buvau visiškai šlapia ir sušalusi – visą tą laiką kalenau dantimis. Kadangi viskas vyko naktį, nepaisant nepatogumų ir šalčio, dar reikėjo kovoti su miegu bei pačiu savimi. Ta naktis buvo nepakeliamai sunki. Dažnai juokauju, kad visgi sunkiausia kariuomenėje man buvo gyventi viename kambaryje su 8 merginomis. Minčių viską mesti tikrai buvo iškilę ne kartą, bet džiaugiuosi, kad jas įveikiau.
– Kokia įsimintiniausia akimirka tarnybos metu? Galbūt kažkoks momentas net iki šiol kelia šiurpuliukus?
– Įsimintiniausi buvo keli dalykai – diena, kai man buvo suteiktas eilinio laipsnis ir Karališkasis Husarų takas. Šis takas – tai kliūčių ruožas, kurio metu vyksta vienybės, drąsos, ryžto bei kiekvieno kario individualus išbandymas. Įveikus šį iššūkį yra užsitarnaujama teisė nešioti beretę.
Nuotaikos, kuomet gavau eilinio laipsnį, net negaliu apibūdinti žodžiais. Taip pat įsimintinas buvo ir mano gimtadienis, nes jis buvo ne toks, kaip įprasta – gimimo dieną švenčiau su kariuomenės šeima.
– Iš kur sėmeisi motyvacijos? Gal motyvavo muzika?
– Didžiausia motyvacija buvo mano artimiausi žmonės bei tuo metu kuopoje esantys draugai. Būtent jie tuo metu geriausiai viską suprato, nes išgyveno tuos pačius jausmus. Taip pat vienas geriausių mano vaistų ir motyvacijos šaltinių yra muzika. Labiausiai motyvuojančios dainos – „Tu karys“ ir „Tavo garbė“.
– Ar buvai nusižengusi ir gavusi bausmę?
– Pati gavusi bausmės nesu ir manau, kad buvau pakankamai drausminga. Pamenu, kad dėl ne laiku kolegos naudoto telefono visos merginos darėme nemažai pritūpimų. Nemažai – tai tiek, kad darant kojos stipriai drebėjo, o kitą rytą jautėme didžiulį raumenų skausmą. Jau vien po tokios bausmės nusižengti nelabai ir norėjosi. Kariuomenėje ugdosi ir atsakomybė, nes nusižengus vienam – kenčia visi.
– Kokių naujų savybių įgijai tarnyboje?
– Įgijau brandumo, dvasingumo, drausmingumo, tvarkingumo ir organizuotumo. Taip pat ėmiau jausti didžiulę pagarbą ne vienerius metus dirbantiems kariams, kurie aukodami save tarnauja Lietuvai bei yra matę ir šilto, ir šalto. Anksčiau nesupratau, kokį prasmingą darbą jie atlieka, kol pati neparagavau kario duonos. Aš pasikeičiau ir kaip asmenybė. Išmokau daugiau patylėti ir ne visada sakyti tai, kas yra ant liežuvio galo. Apskritai, gyvenime atsirado didesnis pastovumas, disciplina, laiko sekimas ir vertybių puoselėjimas
– Ar po karinės tarnybos pakito požiūris į pasaulį, gyvenimo būdą?
– Pakito požiūris į darbą. Po tiek žygių, šalčių ir bemiegių naktų bet koks mano darbas atrodo žymiai lengvesnis. Taip pat pradėjau labiau vertinti šeimą ir tikrus draugus. Ėmiau labiau puoselėti ne materialines, o žmogiškąsias, vidines vertybes. Visko, ko išmokau kariuomenėje, galiu drąsiai panaudoti asmeniniame gyvenime.
– Ar norėtum dar kartą viską pakartoti?
– Neabejotinai taip. Atvirai pasakius – tai buvo geriausia patirtis mano gyvenime. Dar ir dabar pamačiusi uniformą dėvintį karį su didžiule nostalgija atsisuku į jį ir ilgesingai palydžiu žvilgsniu. Taip, buvo sunku, bet žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, buvo labai gera.
– Ar manai, kad merginos turėtų būti šaukiamos į kariuomenę taip pat, kaip ir vaikinai?
– Šis klausimas šiuo metu yra tikrai labai diskutuotinas, bet aš manau, kad merginos neturėtų būti šaukiamos taip pat, kaip ir vaikinai, o turėtų teisę rinktis. Tikrai ne visos merginos yra sutvertos karinei tarnybai ir ne visos to nori bei siekia. Jeigu yra noras, siūlau drąsiai bandyti, bet privaloma tai neturėtų būti.
– Ką patartum jaunoms merginoms, moksleivėms, kurios nori stoti į kariuomenę, bet prisibijo to?
– Patarčiau nebijoti ir elgtis taip, kaip sako širdis. Pasakymas, kad po kariuomenės tapsi berniuku, – visiškas mitas. Remdamasi savąja patirtimi pasakyčiau, kad kaip tik kariuomenėje tapau moteriškesne: labiau myliu save, pasitikiu savo jėgomis ir tiesiog jaučiuosi stipresne moterimi
Atsakinėdama į klausimus susimąsčiau, kiek iš tiesų daug viso nuveikiau per tuos 9 karo tarnybos mėnesius. Jie privertė mane viską prisiminti, vėl iš naujo išgyventi ir net susigraudinti. Kariuomenė – tai tikrai geriausia, ką man teko patirti…
