Išgirdę Meko pavardę, pirmiausia pagalvojame apie garsų kraštietį Joną Meką, menininką ir filmų kūrėją. Tai natūralu, Jonas plačiai žinomas ir minimas. Ir tarsi jo šešėlyje lieka jaunesnysis brolis Adolfas Mekas, rašytojas, aktorius, pasaulinio pripažinimo sulaukęs alternatyviojo kino režisierius – deja, nepelnytai mažai žinomas gimtojoje šalyje.
Šiais metais, minint A. Meko šimtąsias gimimo metines, leidykla „Odilė“ išleido A. Meko knygą „Raštai“ – pirmą menininko knygą Lietuvoje. Ją sudaro dvi dalys.
Pirmoji – A. Meko dienoraščiai, rašyti 1941-1951 metais. Antroji dalis – penki kitokio pobūdžio kūriniai. „Adolfo dienoraščiai – lyg ta sudžiūvusi rūtos šakelė tarp knygos lapų, labai trapi, atvira, be žodžių, pataikanti tiesiai į širdį… Tai ne Jono poetiniai išgyvenimai. Adolfo dienoraščiai – lyg gyva žaizda: kasdienybės akimirkos ir autoriaus sielos nuogybė, ir klausimai be atsakymų…“ – pratarmėje rašo knygos sudarytojas Julius Ziz.
Gruodžio 11 dieną naujoji knyga atkeliavo į Biržus, pirmiausia pas gimnazistus į „Saulės“ gimnaziją, o popietę J. Bielinio viešojoje bibliotekoje jos pasitikti susirinko būrelis biržiečių. Apie knygos atsiradimą, klaidžius jos kelio į Lietuvą vingius kalbėjo bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė Indra Drevinskaitė, vyresn. bibliotekininkas Tadas Verkelis, leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Daujotytė bei literatūros istorikas dr. Darius Kuolys.
Anot I. Drevinskaitės, šiuo renginiu simboliškai baigiami A. Meko šimtmečio paminėjimas, čia buvo peržiūrėti A. Meko kurti filmai, į kuriuos rinkosi nemažai žmonių. Pasak I. Drevinskaitės, vienas iš tikslų buvo sugrąžinti A. Meką, jo kūrybą Lietuvai. Bibliotekininkė papasakojo apie sudėtingą A. Meko dienoraščių originalų grįžimą į Lietuvą, jo žmonos Polos Chapelle pastangas išleisti knygą Lietuvoje, dienoraščių ir kito A. Meko archyvo padovanojimą Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centrui, nuo 2021 metų J. A. Mekų palikimo studijų centro bandymus dienoraščius išleisti.
Bibliotekininkas T. Verkelis sakė, kad A. Meko archyvą skaityti ir analizuoti sudėtinga dėl įvairiapusiškos ir spalvingos jo asmenybės, įvairiausių performansų bei pokštavimų, kur kartais sunku atskirti, kur tiesa, kur prasimanymas. Iš kitos pusės, dienoraščiai yra labai autentiškas to meto Biržų gyvenimo, šeimos tradicijų liudijimas, perteiktas jauno, emocionalaus žmogaus žvilgsniu.
Kaip ‚Raštai“ atsirado „Odilės“ leidykloje, papasakojo leidėja Nijolė Daujotytė. Netikėta yra tai, kad A. Meko dienoraščiai buvo verčiami iš anglų kalbos. Juos dar 1973 metais pats autorius sutvarkė, sutrumpino paredagavo ir išvertė į anglų kalbą. Jau po A. Meko mirties, 2014 metais, žmonos Polos Chapelle rūpesčiu Lietuvoje buvo bandoma išleisti dvikalbį dienoraščių variantą, tačiau neatsirado finansavimo. Todėl našlės pastangomis, padedant rašytojai Roslyn Bernstein, peržiūrėtas ir suredaguotas dienoraštis 2015 metais išleistas Niujorke.
Kodėl „Raštai“ skelbti ne iš lietuviško originalo, o verčiant į lietuvių kalbą 2015 metais Niujorke publikuotą anglišką variantą, kaip to norėjo knygos sudarytojas Julius Ziz?
Anot N. Daujotytės, pirmiausia gerbiant autoriaus našlės valią. Kitas dalykas, kad Lietuvą pasiekęs lietuviškas rankraštis turi didelių spragų – jame trūksta kelių laikotarpių įrašų. Be to, laiko paveiktame rankraštyje atsirado sunkiai įskaitomų vietų. „Vertėjams teko versti iš anglų kalbos, tačiau labai ačiū už pagalbą Indrai, kuri atsiuntė visą turėtą medžiagą – transkripcijas, skenuotus dienoraščio originalo lapus. Vertėjai, sau primindami, kad jie privalo versti iš anglų kalbos, vis padirsčiodavo ir į originalus, aišku, neįterpdami to, ko pats A. Mekas neįdėjo į angliškus dienoraščius“, – sakė N. Daujotytė. „Dienoraštis mane pribloškė žmogaus tapsmo istorija, geneze, kaip bręsta beatodairiška asmenybė, bekompromisė ir bekomformistiška“, – sakė leidėja.
Dr. Darius Kuolys kalbėjo apie knygos sudarytojo Juliaus Ziz nuopelnus leidžiant Jono ir Adolfo Mekų raštus, apie įdomius ir svarbius dienoraščių fragmentus, kurie nepakliuvo į anglišką dienoraščių variantą. „A. Mekas ruošė dienoraščius anglakalbiam skaitytojui, todėl atsisakė kai kurių dalykų iš jaunystės, pabėgėlių stovyklų, kurie būtų sunkiai suvokiami amerikiečiui skaitytojui“, – sakė D. Kuolys. Jo nuomone, ateityje reikėtų išleisti pilną, iš rankraščių parengtą dienoraščių variantą su visais komentarais. „Adolfas Mekas liko brolio Jono šešėlyje. O jis tikrai nėra menkesnis kūrėjas. Pirmiausia tai Adolfo filmai, kurių Lietuvos visuomenė nėra mačiusi. Tai puikūs kūriniai, didelio menininko darbai. O jie nepakliūna į mūsų kultūrinę apyvartą. Adolfo dienoraščiai tikrai nenusileidžia brolio Jono dienoraščiams. Adolfas rašydamas dienoraštį negalvojo apie skaitytoją, jam svarbu buvo pasakyti, kas yra dabar, ką galvoja, ką dabar jaučia. Tai labai autentiškas to laiko liudijimas – atviras, nuogas, kito panašaus mes savo kultūros istorijoje neturime“, – sakė D. Kuolys, statydamas A. Meką į vieną gretą su broliu Jonu bei Marija Gimbutiene.
