Eseistikos etiudas ir vienas trieilis
ATSIMINTI:
Antaną Ramoną, kuris taip ir neatvažiavo pas mane į Verkių parką, kur daug metų gyvenau, rinkti pienių žiedų ir gaminti pienių vyną. Taip ir nesusitarėm – kada, kaip… Tiesą sakant, pienių vyno niekada negėriau ir net nebandžiau išmokti jį gaminti; kartais pietaudavom ir gerdavom pigų vyną sovietiniame „Narutyje“, kur dabar Signatarų namai. Antanas mėgo tokias paprastas, dabar sakytum, skurdžias vietas, o ir vyno asortimentas buvo nepaprastai kuklus, švelniai tariant.
Niekad nebuvom kažkokie artimi draugai, bet bendrystės jausmas buvo abipusis.
Pro miglą atmenu jo laidotuves senosiose Bernardinų kapinėse. Jis labai mylėjo visą senąjį, nesutvarkytą, dabar jau išnykstantį Užupį, ir jo draugas sugebėjo gauti leidimą. Dažnai fotografuodamas Vilniuje, kartais Bernardinų kapinėse paieškau Antano kapo, bet ne visada surandu jį tarp senųjų antkapių ir kryžių, senųjų medžių. Antaną Ramoną labai vertino jo vyresnis kolega rašytojas Juozas Aputis, pagarbiai atsiliepdavo apie jo subtilią prozą.
Kažkur savo bibliotekoje turiu Antano dovanotą retą jo knygą „Balti praėjusios vasaros debesys“, kurios didžioji dalis tiražo sudegė… Ir, Vilniuje praeidamas pro Signatarų namus, kur pirmajame aukšte būta „Naručio“ kavinės, beveik visada prisimenu Antaną Ramoną.
O dabar – staiga nei iš šio, nei iš to – prisimenu Antaną Ramoną lietui lyg pavasarį lyjant gruodžio 11-ąją, prisimenu ne vieną ir ne du epizodus iš bendravimų ar girtuoklysčių vadinamojoje „Vilniaus bohemoje“, nors dabar sunku pasakyti – buvo ar nebuvo toji bohema…
Būta bendrysčių, kurios seniai išnyko, o kitos kartos, man regis, svetimesnės, o ir laikai kiti – keisčiausia, kad laisvė laikui bėgant nuplovė tą bohemą. Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje (būta tokių, pakviestas pabuvojęs esu ir Klaipėdos jaunųjų sekcijoje, kai dirbau Ventės rage) keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.
Pienių vyno negaminsiu, seniai atsisakiau alkoholio. Nors dabar pavasariais aplink sodybą pievos žiauriai geltonos nuo pienių žydėjimo.
Žiūrėdamas į jas, aš kažkodėl neprisimenu Antano Ramono.
CITATA IŠ SKAITYMŲ
„Ką pirmiausia pakeičia karas? Laiko suvokimą, erdvės pajautimą. Itin greitai pasikeičia perspektyvos kontūras – laiko trukmės kontūras. Žmogus karo erdvėje stengiasi neplanuoti ateities. Mėgina per daug negalvoti apie tai, koks pasaulis bus po karo. Svorio ir reikšmės turi tik tai, kas vyksta su tavimi čia ir dabar, prasmingi tik daiktai ir žmonės, kurie geriausiu atveju bus su tavimi rytojaus rytą – jei išgyvensi ir pabusi. Pagrindinė užduotis – išlikti, dar pusę paros prasiveržti į priekį. O tada, vėliau, bus matyti, bus aišku, ką daryti toliau, kaip elgtis, į ką remtis šiame gyvenime, nuo ko atsispirti. Tai galioja tiek kariams, tiek turintiems „civilio“ status, t. y. neginkluotiems, liekantiems artėjimo prie mirties zonoje. Kaip tik šis jausmas lydi tave nuo pirmos didžiojo karo dienos – laiko lūžio, laiko tąsos nebuvimo, suslėgto oro pojūtis, kai tampa sunku kvėpuoti, nes tikrovė stengiasi tave išstumti anapus gyvenimo, į kitą regimybės pusę.“
Ukrainos rašytojas Serhijus Žadanas.
Iš knygos „Tarp būties ir nebūties.
Karo padėtis. Esė“, Gelmės, 2024
KARTAIS
norėčiau – pakibt
kaip šikšnosparnis – ir pramiegot
gruodžio tamsybes…
