Tautą menkina grobuoniškas troškimas
Tikrai niekada nebuvau ir nesu prieš rusus kaip prieš tautą. Dauguma paprastų, eilinių rusų yra tikrai geri, nuoširdūs žmonės. Tačiau tos šalies valdžios melas, troškimas užgrobti svetimas valstybes rusų tautą tikrai be galo ir netgi visiškai sumenkina.
Noriu tikėti, kad dabar, po šių šlykščių, brutalių Ukrainoje įvykių, sukeltų naujo Rusijos ,,Hitlerio“, kai kurie vis dar abejojantys, visaip kritikuojantys mūsų Lietuvos valdžią pagaliau atsikvošės. Gal susipras, kad reikia labai labai saugoti mūsų Lietuvą, save ir taip pat valdžią, kuri tikrai stengiasi, kad Lietuvoje viskas būtų gerai, kad šalis būtų europietiška, turtinga ir klestinti. Aišku, klaidų yra padaroma, tačiau jų bet kokia valdžia neišvengs. Juk tikrai gyvename žymiai geriau nei prieš 15 ar 20 metų. Tai nepalyginama. Gal tik iš durno įpratimo kai kurie vis dar dejuoja, dergia šiuos laikus, nors važiuoja ilsėtis į užsienio kurortus, vaikai mokosi ir dirba Vakarų valstybėse (gal taip pat iš įpratimo, nes Lietuvoje galima nemažai užsidirbti – tik dirbk) ir pan. Gal kai kurie vis dar abejojantys dabar pagaliau atsibus ir atsitokės, kad reikia saugoti savo Lietuvos valstybę, žemę, kurioje gimėme ir kurią pokario metais drąsiai iki mirties gynė mūsų partizanai.
Ką primena lentelė prie bažnyčios?
Kažkaip neseniai važiuodamas dviračiu pamačiau, kad prie bažnyčios akmeninės tvoros kampo yra pritvirtinta lentelė. Pykstu ant savęs, kad anksčiau to nepastebėdavau, nors buvau girdėjęs, jog kažkur šioje vietoje buvo niekinami pokaryje žuvusių partizanų kūnai. NKVD ar stribų sušaudyti, negyvi būdavo pasodinami ir visaip išniekinami. „Sėdėdavo“ ten ilgiausiai, nes kūnų neleisdavo pasiimti… Tėvai pasakodavo, kad kartais naktį pavykdavo kūnus tiesiog pasivogti ir slapta Lietuvos didvyrius palaidoti.
Dabar bent kartą per savaitę uždegu ten žvakutę. Nors kartais, kai ten užsuku, būna, deja, tuščia… Manau, kad tėveliai, mokyklų mokytojai turėtų atvesti čia vaikus ir išaiškinti tikrą teisybę. To reikia, kad vaikai suprastų istoriją, įgytų kuo daugiau meilės tėvynei ir didžiulės pagarbos žuvusiems už ją. Juk dabar lygiai taip pat didvyriškai žūsta broliai ukrainiečiai gindami savo tėvynę, savo vaikus ir motinas, ir senelius. Manau, kad prie tos žuvusių ir išniekintų mūsų didvyrių lentelės turėtų nuolat žiburiuoti žvakučių liepsnelės.
Kokį laikotarpį mes iki šioldieviname?
Tikrai labai gaila, kad ir Biržų krašte vis dar yra žmonių, net kai kurių pažįstamų, vis dar dievinančių sovietinį laikotarpį. Šito niekaip negaliu suprasti. Matyt, jie taip ir liko apkvailinti nuo dar kruvinais pokario metais „pumpuotos“ sovietinės propagandos ir skleidžiamo melo, dabar nuodijančio sąmonę iš propagandinės televizijos kanalų.
Istorija liudija, kiek daug Lietuvoje visokių „operacijų“ būdavo, kai stribai ar sovietų diversantai persirengdavo Lietuvos partizanų ženklais pažymėta apranga ir sušaudydavo šeimas, prijautusias sovietizmui. Naikintojams nebuvo gaila sušaudyti beveik savųjų – buvo svarbu paskleisti visuomenei žinią, kokie esą žiaurūs tie Lietuvos partizanai.
Liūdna, jog kai kurie tokio žiauraus, šlykštaus melo užliūliuoti dar ir dabar tiki ta propaganda. Labai gaila. Dabar juk tas pats vyksta ir Ukrainoje. Sovietinė propaganda, šlykščiausias melas nesikeičia – tik tobulėja.
Žmonės mielieji, atsitokėkite. Nejaugi jums vis dar mieli tie laikai? O gal tik pikta, kad pasenom? Jaunystėje, kupinoje jausmų ir malonių akimirkų, gal viskas atrodė kitaip? Gal jau buvome prie to „gero“ gyvenimo tiesiog pripratę ir kitokio negalėjome įsivaizduoti?
Visi vyresnio amžiaus žmonės tikrai pamena, kai parduotuvėse viešpataudavo vien gyvulių kanopos. Tualetinis popierius iš viso nebuvo pasiekiamas eiliniam žmogui (išskyrus partkomo valdžią), nors Grigiškių popieriaus fabrikas dirbdavo 120 proc. viršydamas planus. Ir mėsytė, ir visa, kas pas mus buvo gaminama, iškeliaudavo Maskvos ar tuometinio Leningrado „grietinėlei“. Na, aišku, kažkiek likdavo ir vietinei Lietuvos kompartijos, vietinių rajonų partkomo valdžiai, o liaudžiai – špyga taukuota. Dar pamenu Panevėžio mėsos kombinato darbininkų ,,svarke“ prie bėgių privirintą traukinio sąstatą su mėsa, kuri buvo paruošta išvežti į Rusiją. Vyresni žmonės tikrai puikiai pamenam tą atvejį ir apskritai tuos laikus. Tai jūs vėl tokio gyvenimo norite?
Atsakinga ir Rusijos visuomenė
Norisi tikėti, kad greit turėtų viskas „sprogti“. Rusų tauta turėtų pagaliau suprasti, atsitokėti, nes kare su Ukraina jau dabar žūva be galo daug Rusijos kareivių.
Ukraina yra ne puolančioji šalis, todėl ji tikrai ginsis taip, kad priešas būtų sutriuškintas ir gėdingai išvytas iš šalies. Kodėl Rusija nesielgia kaip visos pasaulio demokratinės šalys? Rodydama demokratišką požiūrį, pripažindama tikrąsias vertybes, sąžiningumą, pagarbą žmogui, toji šalis galimai būtų patraukusi ne vienos valstybės dėmesį, gal kas nors būtų bandęs su ja draugauti. Tačiau viskas vyksta priešingai – Rusija moka tik šlykščiai meluoti, pasalūniškai kandžiotis, pažeminti kitas tautas ir nieko daugiau. Dabar dėl vieningos Europos šalių, Amerikos pozicijos Rusija pasijuto įvaryta į kampą, tad pradėjo grasinti atominiu karu… Iš tikrųjų bet kokios kitos valstybės užpuolimas nustekentų šią be galo didelę (o kitus užkariauti vis vien norinčią), tačiau visiškai biedną šalį… Gal pagaliau supras ir rusų karininkija, kur juos stumia išprotėjusi valdžia. Na, aišku, Putinui ne onaras sustoti, jis pragarą tęs toliau, nes atrodo tikrai išprotėjęs.
Aišku, gaila tik paprastų rusų, tačiau Rusijos visuomenė yra atsakinga už tai, kas vyksta, todėl turėtų kažką daryti, kad stabdytų karus. Į gatves turėtų išeiti ne tūkstančiai, o tiesiog nebesuskaičiuojama žmonių minia – kitaip nieko nebus.
Priesaika – tylėti 40 metų ir tebegyvuojantis šlykštus Rusijos melas
Pats anais laikais tarnavau Baltijos laivyne. Mes, apsirengę civiliškai 7 jūrų pėstininkai, buvome nugabenti į Indijos vandenyną (atrodo, tai buvo 1974 metais konflikto prie Sueco kanalo metu), ne per toliausiai nuo tos vietos, kur neva turėjome saugoti civilinį laivą. O iš tikrųjų to laivo įgulos tikslai buvo visiškai kiti. Gaila, tačiau grįžome tik penkiese… O juk prieš tai nuskraidinti į Rusijos pakraštį, paskui plukdomi iš kažkokio Rusijos uosto (lyg ir „Buchta Valentina“ vadinosi, nors niekas mums nieko ir nepaaiškindavo, tik kiek netyčia pamatydavome ar nugirsdavome), linksmai galvojome, kad grįžę gausime žadėtų atostogų ir pailsėsime… O „pailsėjome“ Somalio banditų – piratų zonoje. Ir negavome jokių atostogų, tik turėjome priimti pasižadėjimą, kad 40 metų apie tai – niekam nei žodžio… Tada pasakė: žinom, kur tavo šeima, kad brolis Kauno rajone gyvena ir pan. Tada ir dabar – visur tas pats prakeiktas ir be galo šlykštus melas, grasinimai.
Prieš keletą dienų kalbėjausi su vienu baltarusiu vairuotoju, dirbančiu Lietuvoje. Sako, esąs Lukošenkos išvarytas. Pasak to vyro, Baltarusijos kaimuose atsilikimas nuo Lietuvos apie 20 – 30 metų. Sakau, negalėtų to būti, nes ir pas mus dar yra apleistų kaimelių. O ji man – nekalbėkit, aš važiuoju per visą Lietuvą ir viską matau, kaip yra. O Lukošenka turi tik pagrindinių miestų ar kaimo zonų, kur viskas ,,blizga‘‘. Baltarusijoje esanti tik „pakazuka“, daugiau nieko.
Rusija – ne „broliška“, o nepatikima ir brutali šalis
O koks apskritai Rusijos reikalas, kaip tvarkosi, gyvena Ukraina? Kažkodėl Ukraina neprašo partnerystės su Rusija, bet nori tvarkytis kitaip. Nes Rusija visiškai nepatikima, brutali partnerė, dar pasalūniškai užpuolusi bei atėmusi Krymą. Niekas negali diktuoti, su kuo Ukrainai draugauti ar su kuo jungtis. O Amerika pati tikrai nelenda, tačiau, jei prašo normali, demokratiją mylinti šalis pagalbos, tai ji ir padeda. Juk Amerika nepuola su tankais norėdama užgrobti Ukrainą, kaip tą jau nuo 2014 metų daro „broliška“ Rusija. Priešingai, Amerikos visuomenė, dabar jau ir viso pasaulio valstybės nori apsaugoti Ukrainos demokratinę visuomenę nuo tokio neprognozuojamo ir visiškai išprotėjusio kaimyno. Juk iš tikrųjų reikia kažkaip apsisaugoti nuo trečiojo pasaulinio karo. Nepamirškime, kad ir Hitleris sugebėjo pavergti savo tautą, kuri jį panašiai dievino, kaip dabar rusai dievina Putiną.
Putinas dabar sumanė „blic“ karu, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą Hitleris, užimti Ukrainą. Deja, nesuvokė iki galo, kokia yra Ukrainos tauta. Anksčiau ar vėliau, Ukraina tikrai bus laisva.
Nes tokio karo Rusija tikrai niekada nelaimės, nors laikinai ir užimtų Kijevą. Rusija tik praras visiškai nekaltus (išskyrus ,,smogikus‘‘ diversantus), tačiau stumiamus į mirtį kareivėlius. Rusijos motinos jau dabar prakeikia Putino veiksmus, nes jos supranta, kad puolama Ukraina turi gintis.
Kol Rusijos visuomenė praregės, gali praeiti laiko. Kiti pagaliau jau praregėjo. Jau daug pačių rusų tiesiog sudegina pasus. Manau, jog Hagos teisme turėtų atsidurti bent keletas Rusijos ir Baltarusijos „dievų“.
Neleiskime sunaikinti Ukrainos
XX amžiuje Ukraina patyrė tris sunkiausius laikotarpius: 1918-1922-aisiais, 1932-1933-iaisiais, 1945-1953-aisiais. Tačiau antrasis buvo masiškiausias ir labai žiaurus.
Prieš 70 metų, išsiplėtus sovietinei totalitarinei sistemai, kurios valdžion pateko ir mūsų protėvių žemė, žiauraus eksperimento metu buvo paaukota milijonų žmonių, gyvenančių Ukrainoje, gyvybės. Pagal istorikų apskaičiavimus, dėl sovietų valdžios įvykdytų akcijų nuo bado Ukrainoje žuvo apie dešimt milijonų žmonių. Ukraina prarado apie 25 proc. savo gyventojų, kasdien po 25 tūkst. žmonių, 1000 – kas valandą, 17 – kas minutę.
Dauguma jų buvo tokie pat, kaip ir mes – turėjo šeimas, tikslus, norėjo gyventi, kurti savo valstybę ir būti geresni, laimingesni.
Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ virš įėjimo į pragarą yra užrašas: „Praraskite viltį kiekvienas, čionai įeinantis“. Taip buvo pasielgta su Ukrainos žmonėmis – iš jų buvo atimtos ir viltys, ir gyvenimai.
Brangieji, palaikykime visais įmanomais ir neįmanomais būdais broliškos Ukrainos žmones. Pirmiausia, tai tiesiog pasimelskime, kaip kas mokame – tiesiog mintyse.
Užsisakiau internetu Ukrainos vėliavą, nekantriai laukiu, kada ją atveš. Papuoškime savo namų langus, automobilius Ukrainos vėliavėlėmis. Priimkime nors po vieną ukrainiečių šeimą. Ruskyj voenyj korabl … Idi nachui!!! Slava Ukraine!!!
Richardas Mikšys
