„Turiu misiją, kurią privalau įgyvendinti: priminti žmonėms, kad Ukrainoje vyksta karas ir kad jai reikia visokeriopos paramos. Ir dar kasdien dėkoti Lietuvos ir Biržų žmonėms už mums suteiktą ir tebesuteikiamą didžiulę pagalbą“, – kalba ukrainietė karo pabėgėlė Natalija Zhydchenko.
Moteris sako, kad dabar gyvena gerai. Per ketverius metus po to, kai pabėgo iš rusų okupuotos Ukrainos, Lietuvoje ji įveikė vėžį, išmoko lietuvių kalbą ir sutiko daugybę ją mylinčių vaikų mokyklose, kuriose dirba.
Galimybė gydytis nemokamai
„Gerai, kad Lietuvoje yra galimybė gydytis. Jei tuo metu, kai susirgome, būtume gyvenę Ukrainoje, būtų tekę daug mokėti. Ir butą, ir mašiną parduoti. Čia gydymą gauname nemokamai“, – sako Natalija.
Moteriai pavyko įveikti sunkią ligą, dabar tik kas tris mėnesius tenka važiuoti atlikti tyrimų, ar vėžys neatsinaujino. Kartu Biržuose gyvenanti Natalijos mama taip pat serga – ji chemoterapijos procedūroms važinėja į ligoninę jau trejus metus.
Kaip moteriai pavyko pasveikti ir fiziškai, ir emociškai? Ji neslepia, kad nebuvo lengva.
„Aš labai noriu gyventi. Tai duoda stimulą ir verčia judėti į priekį“, – sako Natalija. Jos žodžius tarsi patvirtina gražūs ataugę plaukai ir miela, gerumu šviečianti šypsena.
Vėliavos tarsi ženklas – „mes su tavimi“
Natalija visada, kai tik turi galimybę, dėkoja lietuviams.
„Jūsų šalis palyginus su kitomis Europos valstybėmis nedidelė, bet tiek daug mums, ukrainiečiams, padeda, mus palaiko. Visada, kai tik turiu galimybę, nuoširdžiausiai sakau ačiū. Jūs suprantate, kas vyksta. O kai kuriose šalyse nelabai suvokia, kas yra tikras priešas“, – kalba moteris.
Natalija sutinka, kad kiekvienoje šalyje yra visokių žmonių. Bet ji tikina, kad tie, kuriuos sutiko Lietuvoje, esantys labai geri. Kai ukrainietė atvyko į Biržus, jai visi stengėsi padėti – lydėjo, klausė, patarė. Savivaldybėje dirbančios Sandros Balčiūnienės rūpesčiu moterims buvo išnuomotas valdininkės kolegos Nerijaus butas. Jo šeima iki šiol palaiko ukrainietes, nuolat iš kaimo atveža daržovių.
Ir dar yra daug žmonių, kuriems Natalija galėtų dėkoti ir dėkoti.
„Visada sakiau ir sakau apie lietuvius tik gerus dalykus“, – tikina moteris.
Natalijai labai malonu matyti Lietuvoje plevėsuojančias Ukrainos vėliavas – kartais atrodo, kad jų čia net daugiau nei pačioje Ukrainoje. Jai tai labai svarbu – jaučiasi, tarsi žmonės sakytų: „Mes su tavimi“.
Čia ne tik kalba
Pagyrus Nataliją, kad ji labai gerai šneka lietuvių kalbą, ši kuklinasi. Sako, kad dar mokosi. Su dar dviem moterimis ji Biržuose lanko lietuvių kalbos kursus. Nori laikyti antro lygio lietuvių kalbos egzaminą, kad turėtų tai patvirtinantį pažymėjimą.
Viena moteris, su kuria ji lanko kalbos kursus, dirba ligoninėje, antra – kavinėje. Kitą grupę lanko dar viena mokytoja. Visoms joms aktualu išmokti lietuvių kalbą ne tik dėl to, kad jos reikia darbe.
„Nenoriu būti kaip tie rusai, kurie 50 ir daugiau metų gyvena Lietuvoje ir iki šiol neišmoko kalbos. Turi gerbti tą šalį, kurioje gyveni“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jai yra sakiusiųjų, kad viso labo „čia tik kalba“. Bet Natalija tvirtina kitaip elgtis negalinti. Ir dar. Nežino, ar gerai elgiasi, bet savo pamokose vaikų prašo nevartoti nė žodžio rusiškai. Galima kalbėti anglų, lietuvių, vokiečių kalbomis, bet rusų kalba – tabu. Tokia jos pilietinė ir žmogiška pozicija.
Sako, vaikai tai suprantantys. Bet kartais paprašo pakalbėti ukrainietiškai. Ji tai mielai daro.
Natalijai lietuvių kalba atrodo sunki, bet labai graži. Ukrainoje pedagoginiame institute ji, be vokiečių bei ukrainiečių kalbų, studijavo ir lotynų. Į pastarąją jai panaši ir lietuvių kalba.
„Noriu gražiai kalbėti, be klaidų. Vaikai man padeda per pamokas. Jie moko mane, aš – juos. Taip ir padedame vieni kitiems“, – kalba pedagogė.
Dirbdama jaučiasi gyva
N. Zhydchenko Ukrainoje įgytas aukštojo mokslo pedagogikos diplomas tiko ir Lietuvoje. Kurį laiką ji Biržų vaikų lopšelyje-darželyje „Drugelis“ dirbo auklėtojos padėjėja. Vėliau pramokusi lietuviškai ji kurį laiką pavadavo susirgusią vokiečių kalbos mokytoją, o vėliau gavo nuolatinę darbo vietą. Dabar iki pietų ji vokiečių kalbos moko Biržų „Aušros“ ir „Atžalyno“ pagrindinių mokyklų mokinius. Po pietų dirba visos dienos mokykloje Kaštonų pagrindinėje.
„Iki vakaro mokykloje su vaikais laukiame tėvelių. Žaidžiame, spalviname, einame į būrelius, sportuojame. Esu mokytoja, man labai patinka su vaikais bendrauti“, – apie savo veiklas pasakoja moteris.
Natalija neslepia, kad turi tiek daug darbo, kad neretai ir pavargsta. Bet sako, kad užsiimdama veikla ji jaučiasi gerai. „Tuomet jaučiuosi gyva“, – tikina pedagogė. Ji dar ir Ukrainos aukštojoje mokykloje nuotoliniu būdu studijuoja psichologiją. Sako matanti, kad šios specialybės darbuotojų labai trūksta. O ir supranta, kad psichologų jos sužeistiems šalies gyventojams reikės dar labai ilgai.
Ukrainoje ketverius metus dirbusi ukrainiečių ir vokiečių kalbos mokytoja Natalija gali palyginti šios šalies ir Lietuvos švietimo sistemas. Ji sako, kad Ukrainoje pedagogai vis dar užsivertę dideliu popierizmu ir biurokratija. O čia mokytojai turi daugiau galimybių dirbti su vaikais, užsiminėti įvairiomis veiklomis, skirti užduočių.
Lietuva – antri namai
Natalija sako su savo mokinukais dažnai pasikalbanti apie Ukrainą. Vaikai prašo papasakoti apie jos šalį. Vaikai žino, kad toje šalyje, iš kur atvyko jų mokytoja, vyksta karas. Mažiesiems rūpi, ar jai buvo labai baisu. O viena pirmokė sugraudino jos paklaususi, ar ji buvo maža kaip ir jie, kai karas prasidėjo…
„Visada aiškinu, kas yra kas. Atėjo rusai, jie nori, kad mes negyventume, kad mūsų nebūtų“,- įsitikinusi karo pabėgėlė.
Karo pradžioje miestas Charkovo srityje, kur ji gyveno, buvo okupuotas. Vieną mėnesį jos šeima gyveno rusų okupacijos sąlygomis. Moteris sako žinanti, kas tai yra.
„Jie iškart eina į bibliotekas ir degina ukrainietiškas knygas. Naikina viską, kas susiję su Ukraina“, – pasakoja Natalija.
Ji prisimena, kad nuo 15 valandos dėl įvestos komendanto valandos nebebūdavo galima išeiti iš namų. Trūko maisto, nebuvo dujų, elektros. Vėliau Natalija su mama ryžosi palikti namus ir šalį – bėgo, kur tik galėjo. Ukrainoje liko jos vyras, giminaičiai, Kijeve – sesuo.
„Kai karas baigsis, vaikai prašo manęs negrįžti atgal. Aš nežinau, kaip viskas bus. Lietuva yra mano antri namai, čia jaučiuosi labai gerai. Bet pasiilgstu ir Ukrainoje likusių savo namų“, – kalba moteris.
Ieško, kur pasislėpti
Tiesa, Ukrainoje likusieji namai nebėra tokie, kokie buvo. Netoli jų nukrito raketa, išbyrėjo visi langai ir durys. Atostogų metu Natalija stengiasi parvažiuoti į savo namus. Sako, sutuoktinis jau įpratęs gyventi karo sąlygomis, o jai būna labai baisu. Kadangi namai už 50 kilometrų nuo fronto linijos, ten nuolat skraido raketos, šahedai. Jai iki šiol baisiausias garsas yra žemai skrendančio lėktuvo. Išgirdusi pavojaus sireną ji visuomet ieško vietos, kur gali pasislėpti.
Sutuoktinis jau įprato prie nuolatinio pavojaus ir ramiau reaguoja į signalus. O Natalija nuolat Ukrainoje gyvent negalėtų – nuolatinis stresas kenktų jos sveikatai.
Natalija pasakoja, kad patirtis Ukrainoje jai neleidžia ramiai gyventi ir taikioje Lietuvoje. Tarkim, Vilniuje nuėjusi į „Akropolį“ ji pirmiausia apžiūri ir įvertina vietas, kur atakos atveju galėtų pasislėpti. Pritupia išgirdusi stipresnį lėktuvo gausmą.
O pirmaisiais metais, kai atvyko į Lietuvą, Naujųjų naktį su mama valandą kentėjo užsidengusios ausis, kol šaudė fejerverkai. Jau buvo susiruošusios lipti į namo rūsį, kad jaustųsi saugiau.
Mokykloje vaikai dažnai klausia, kas bus, jei prasidės karas. Mokytoja sako, jog karui pasiruošti neįmanoma. Tačiau labai vertina mokyklose vykstančias pilietiškumo pamokas, kuriose vaikai ir mokytojai mokomi, ką daryti, jei kas nors nutiktų.
„Reikia ne laukti, bet ruoštis. Daug kas sako, kad prasidėjus karui reikia važiuoti į kaimą. Bet aš irgi tą patį dariau ir padariau klaidą. Mat mūsų kaimą okupavo. Priešingai – reikia važiuoti į tas šalis, kur karo neturėtų būti“, – įsitikinusi Natalija.
Ji mano, kad šeimos turėtų būti pasiruošusios pabėgimo krepšį, kuriame būtų dokumentai, vaistai, šiek tiek pinigų, maisto.
Nori išmokti virti cepelinus
Biržuose gyvenančios ukrainietės mokytojos beveik visas laisvas laikas skiriamas ruoštis būsimoms pamokoms.
Į lietuvių kalbą reikia išsiversti žodžius, sugalvoti vaikams užduotis, parengti prezentacijas, kad pamoka būtų įdomi.
Namuose Natalija turi sportinio inventoriaus, sportuoja. Planavo lankyti sporto klubą, bet pritrūko laiko. Sako, kai labiau atšils, išvažiuos dviračiu pasivažinėti.
Moteris labai laukia apsilankymų Kirkiluose pas šeimos draugus Joną ir Viliją. Jie buvo pirmieji, priglaudę atvykusias pabėgėles, o užsimezgusi draugystė tik stiprėja.
Natalija yra buvusi Vilniuje, Kaune, Palangoje. Jai labai graži Lietuvos gamta, ypač kur daug miškų. Dar jai miela, kad kai kur lietuviška gamta primena gimtąją Ukrainą.
Dar ją, pirmą kartą iš savo šalies atvykusią į kitą šalį, nustebino, kad čia namai neaptverti tvoromis kaip Ukrainoje. Atrodo, kad mūsų žmonės atviresni, nebijo kitų arba tiesiog yra laisvi bei svetingi.
Lietuvoje Natalija išmoko gerti juodą kavą be pieno. Taip pat gaminti šaltibarščius, kuriuos labai pamėgo, kepti kugelius. Dar labai norėtų išmokti gaminti cepelinus.
Gyventi verta
„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad svetimi žmonės tampa savais ir gali taip tavimi rūpintis, ką radau Lietuvoje. Kai mačiau, kas yra karas, okupacija, liga, sakau, aš gyvensiu. Gyvenimas yra geras. Pasaulyje yra gerų dalykų, dėl kurių verta gyventi…“ – kalba Natalija.
Ji įsitikinusi, kad Ukraina karą laimės. Juk negali būti taip, kad blogis nugalėtų. Ir jų Prezidentas sakė: „Po juodžiausios tamsos ateina rytas“.
