Tarybos posėdžiai visada primena spektaklį – kartais mažiau, kartais daugiau. Artėjant rinkimams tragikomedijos daugėja. Ne veltui vis iškyla teatro tema.
Tarybos nariai laukia posėdžių, nes tai pagrindinė jų veikimo forma, galimybė vertinti, pagaliau išgirsti informaciją (arba ne).
Meras, administracija, ko gero, nelaukia tų posėdžių, nes jie sudrumsčia olimpinę ramybę, žodžiu, trukdo „dyrpt“. Bet tokia jau ta demokratija – yra valdantieji, turi būti viešos diskusijos, tarimasis ir opozicija, kuri labai nepatinka Biržų merui.
Apskritai bet kokio politiko testas yra jo elgesys su opozicija, gebėjimas priimti kritiką. Biržų merui tai misija neįmanoma?
Paskutiniame posėdyje jis vėl buvo toks susierzinęs, susiklapatijęs kaip savo virtuvėj. Toks labai prasčiokiškas. Ir tai manęs visai nedžiugina. Dėl to labai gaila, nes jis šiuo atveju yra tik posėdžio pirmininkas, net ne Tarybos narys. Turėtų būti visiems lygiai teisingas.
Gavau pastabų, kad vis auklėju. Pirmiausia, tai ne mano problema, kad nuomonė priimama kaip „auklėjimas“. Ar čia užsitęsusi politinė paauglystė, ar elementarus nemokėjimas diskutuoti, rasti argumentų, politinės kultūros stoka? Apskritai bet kokio politiko testas yra jo elgesys su opozicija, gebėjimas priimti kritiką. Biržų merui tai misija neįmanoma? Paklausykite posėdžio pradžią, paklausykite replikas.
Labiausiai liūdna, kad kolegei pritrūko drąsos tiesiai šviesiai, kaip kokiam alyziukui, pasakyti, kad Varzienė per daug matoma. Tiek pastangų dėta patraukti. Į Sibirą ją, kur jau buvo!
Manau, kad būtent meras davė toną nuo pat pradžių ir palaimino patyčių kultūrą. Jokio intelektualumo, žodžio elegancijos, šmaikštumo, tik bereikalingos replikos ir galios demonstracija. O juk galėjo ponas meras pasakyti bent jau apibendrinantį įstaigų ataskaitų, vadovų vertinimą (jis vienvaldis jų viršininkas). Diskusijų buvo daug ir taip reikėjo tų solidžių teikėjo – vadovo išvadų.
Nutildyti, replikuoti galima, bet argumentuotai apibendrinti diskusijas – ne?
Nusišnekėjimai. Čia priėjo A. Garšvaitė
Apskritai šis Tarybos posėdis buvo įdomus. Tikras. Emocionalūs pasisakymai kai kam išmušė saugiklius. Labai simboliška, kad pagrindinės batalijos vyko dėl kultūros. Pagaliau. Prieš rinkimus reikia scenos? Tarybos nariai išsijuosę, su visais reveransais gyrė kultūros įstaigas Ir vis pridėdavo „bet“. Anot psichologų, tai užbraukia prieš tai pasakytą mintį. Bet tiek to.
Labiausiai netikėta man buvo Tarybos narės Audronės Garšvaitės, kuri vis remiasi savo gyvenimiška patirtimi, išmintis. Klausau įrašą ir negaliu patikėti, kad A. Grašvaitė, vertindama muziejaus ataskaitą, sako, kad vienos partijos linija „pasireiškia atstovavimu Taryboje ir kartais, deja, jaučiasi ir muziejaus renginiuose“. Manau, kad šita nesąmonė taikyta man.
Pirmiausia klausimas – kam dar, jeigu ne konservatoriams, turėčiau atstovauti Taryboje? Gal socdemams? Nuo muziejaus reikalų visada nusišalinu. Antra – patriotiniuose muziejaus renginiuose vyrauja valstybinė, o ne vienos partijos linija. Ar patriotizmas turi partiškumą? Ar per mažai raudonos spalvos, trimitų, rožių, dėmesio raudoniesiems? Smilkalų nebuvo gi.
Telkiančius renginius vicemerė, atsakinga už kultūrą, vertina tarsi iš kosmoso, lyg būtų „ne prie ko“, nes gera proga įkąsti teisingiausiame pasaulyje laikraštyje?
Labiausiai liūdna, kad kolegei pritrūko drąsos tiesiai šviesiai, kaip kokiam alyziukui, pasakyti, kad Varzienė per daug matoma. Tiek pastangų dėta patraukti. Į Sibirą ją, kur jau buvo! Arba galėtų vesti tas savo ekskursijas muziejuje ir niekur nelįsti. Tikrai būtų sąžininga paskelbti mero potvarkį, įpareigojantį muziejaus direktorę manęs niekur neprileisti.
Iš tiesų niekam per galvas nelipu, inicijuoju renginius, rašau projektus, paraiškas, teikiu idėjas (priklauso pagal pareigybę). Labiausiai, ko gero, kliūna bendri muziejaus ir tremtinių renginiai. Su tokia politika greit neliks jokių patriotinių organizacijų. Bet pakeisti mano biografiją, ačiū Dievui, ne valdžios galiai. Nutildyti irgi. Gavau per daug brangių gyvenimo pamokų, kad gyvenčiau anonimiškai. Ir ne, manęs nesužeidė kaip tos Biliūno katytės.
Tarybos narys Justas Greviškis irgi, manyčiau, sukūrė absurdą: kokius dešimt ar daugiau kartų vis klausė apie pastatų pritaikymą žmonėms su negalia. Du – trys kartai dar nieko (Gerovės tarybos pirmininkas vis dėlto), bet toliau jau buvo ir neetiška, ir kvaila. Nu, bet jeigu kitaip neišeina atkreipti dėmesio? Net kitų ironijos nepajuto? Ar tikrai ši tema nusipelno būtent tokio dėmesio?
Kada Biržuose yra gerai?
Kai valstybinių švenčių proga tyliai padedamos gėlės prie paminklo, nors susirinkę žmonės laukia žodžio? Kai Biržų Garbės piliečiai po daugkartinių priminimų sveikinami Savivaldybės tinklalapyje tais pačiais žodžiais? (Nes įdėti foto, parašyti ką nors prasmingo, asmeninio, priminti nuopelnus reikia darbo, supratimo ir talento. Čia tokio svarbumo mero autografas yra?) Kai istorinės datos, asmenybių jubiliejai plaukia pro šalį, tarsi dabartiniai veikėjai būtų patys svarbiausi? Kai istorinės atminties komisijos vis dar nėra? Kai telkiančius renginius vicemerė, atsakinga už kultūrą, vertina tarsi iš kosmoso, lyg būtų „ne prie ko“, nes gera proga įkąsti teisingiausiame pasaulyje laikraštyje?
Kai trejus metus kartojama, rašoma, pačių pripažįstama, kad netinkamas kultūros koordinavimas, renginių per daug, bet nieko nedaroma (tai ko ten vicemerė sėdi visuose švietimo, kultūros vadovų pasitarimuose)?
Kai daug kas nuobodžiai tiražuojama, kartojama? Kai investicijų, jaunimo politika tik popieriuje? Kai vertingiausia savybė – lojalumas valdžiai? Kai baimė užvaldžiusi balsą ir mintis?
Man simbolinė, siurrealistinė dabarties nuotrauka yra murzinas rusų karys Ukrainoje, apsikabinęs pavogtą baltą klozetą. Kai gyvybė, mirtis susimaišo su š…, labiau nei bet kada reikia normalaus kalbėjimo, telkiančios lyderystės.
Prasmės orientyrai
Rusai, žudydami ukrainiečius ketverius metus, pasaulio galingieji kostiumuotieji tarsi siunčia mums žinią, kad gyvenimas yra beprasmis (pagal R. Tamošaitį).
Man simbolinė, siurrealistinė dabarties nuotrauka yra murzinas rusų karys Ukrainoje, apsikabinęs pavogtą baltą klozetą. Kai gyvybė, mirtis susimaišo su š…, labiau nei bet kada reikia normalaus kalbėjimo, telkiančios lyderystės. Gal verta prisiminti, kam suteikti Biržų Garbės piliečio vardai šioje kadencijoje. Gal verta nuolat prisiminti, kaip viskas laikina?
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pirmininkė
