Kiek daug dar neatrasto slypi mūsų tautos ir valstybės istorijoje. Dažnai įdomiausi dalykai slypi ne metraščių manuskriptuose ar storose mokslinėse monografijose – paprasti, iš pirmo žvilgsnio kasdieniški dalykai netikėtai nauja šviesa nušviečia vieną ar kitą valstybės ir lietuvių modernios tautos kūrimosi tarpsnį. Tokiu netikėtumu tapo Biržų krašto muziejuje „Sėla“ pristatyta knyga – Ignoto Grubinsko „Dienoraštis“.
Kuo ypatingas Ignotas Grubinskas ir jo dienoraštis, jei knygą išleido nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o visuomenei ją pristato tituluoti literatūros tyrėjai?
Dienoraščio autorius gimė 1867 metais Čypėnų valsčiaus Daunorių kaime valstiečių šeimoje. Dienoraštį, pavadintą „Diennįkas Ignota Grubinska ant 1893 meto“, vyras rašė paskutinį XIX amžiaus dešimtmetį, tarnaudamas eiliniu carinės Rusijos kariuomenėje Kaune. Palyginti nedidelės apimties (67 lapai) rankraščio, rašyto daugiausia gimtąja I. Grubinsko Vabalninko krašto šnekta ir dabar virtusio knyga, pristatyti į Biržų pilį atvyko šio leidinio sudarytoja, redaktorė Asta Miltenytė, vyr. tyrėjas prof. dr. Juozas Skirius, istorikas prof. dr. Rimantas Miknys, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūrėja“ vadovė Lionė Lapinskienė.
Unikalus šaltinis
Anot renginį moderavusio dr. J Skiriaus, tai yra unikalus leidinys. Mūsų tautos rašytiniame palikime nedaug rasime dienoraščių, kurtų anksčiau nei XX amžius.
Tie, kurie yra žinomi, priklausė daugiausiai diduomenei, parašyti ne lietuvių kalba. Šis dienoraštis yra vienintelis turimas XIX amžiaus pabaigoje paprasto valstiečio vaiko, tarnaujančio caro armijoje, dienoraštis, rašytas 1893 metais, nuo sausio iki rugpjūčio mėnesio. Profesorius lygino I. Grubinsko dienoraštį su Motiejaus Valančiaus kūriniais, jame sakė matantis daug informacijos įvairias XIX a. pabaigos gyvenimo sritimis besidomintiems tyrėjams. „Apibendrinant ši knyga ne tik apie mažai žinomą Ignotą Grubinską – šia knyga mes jį pelnytai sugrąžiname į tautos Atgimimo veikėjų panteoną. Jis iš tiesų to nusipelnė“, – kalbėjo dr. J. Skyrius.
Šis dienoraštis yra vienintelis turimas XIX amžiaus pabaigoje paprasto valstiečio vaiko, tarnaujančio caro armijoje, dienoraštis, rašytas 1893 metais, nuo sausio iki rugpjūčio mėnesio.
Nuėjęs į nežinią
Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyrius darbuotoja Asta Miltenytė sakė, kad užduotis parengti „Dienoraštį“ jai atiteko netikėtai, pasitraukus iš darbo kolegei.
„Buvo sudėtinga. Pirma, jis parašytas ne mano tarme, todėl kai kuriuos dalykus buvo sunku suprasti.
Tai gana sudėtingas jauno žmogaus rašytas tekstas, ten slypi visas platus jauno žmogaus pasaulis – mintys apie savo ateitį, kuo jis galėtų būti naudingas savo šeimai ir tėvynei, ką galėtų padaryti dėl lietuvių kalbos ir panašiai. Tikrai atsivėrė nuostabus pasaulis“, – sakė A. Miltenytė.
Tačiau bandydama gilintis į šio žmogaus genealogiją, susidūrė su sunkumais. Jai nepavyko nustatyti tolesnio šio žmogaus likimo, žinių nėra ir Vabalninko parapijos bei Panevėžio dekanato metrikų knygose. „Liūdna, kad šio įspūdingo žmogaus, palikusio mums tokį dokumentą, mes net atvaizdo neturime“, – apgailestavo A. Miltenytė.
Tai gana sudėtingas jauno žmogaus rašytas tekstas, ten slypi visas platus jauno žmogaus pasaulis – mintys apie savo ateitį, kuo jis galėtų būti naudingas savo šeimai ir tėvynei, ką galėtų padaryti dėl lietuvių kalbos ir panašiai. Tikrai atsivėrė nuostabus pasaulis“, – sakė A. Miltenytė.
Anot knygos sudarytojos, I. Grubinskas buvo baigęs tris rusiškos, vadinamosios liaudies mokyklos klases, bet rašo lietuviškai. Vadinasi, jis turėjo gerą slaptos lietuviškos mokyklos daraktorių. „Sėdėdamas caro kariuomenėje, visiškai rusiškoje aplinkoje , jis ne tik rašo lietuviškai, bet ir siunčia savo rašinius į lietuviškus laikraščius, leidžiamus užsienyje“, – sakė A. Miltenytė. I. Grubinskas ne tik rašo dienoraštį, bet ir leidžia laikraštėlį, kuris skirtas vienam žmogui – jo draugui Jonui Janušui. Išliko keli šio rankraštinio laikraštėlio „Kauniškis“ numeriai, struktūriškai sudėlioti kaip tikri laikraščiai, turintys atskiroms temoms skirtas skiltis.
Anot A. Miltenytės, pavyko išsiaiškinti I. Grubinsko gimimo vietą, jo tėvus, brolius ir seseris. Tačiau koks buvo jo tolesnis likimas, neaišku. Viena iš versijų, kad vyras emigravo į JAV, kur vėliau išvyko dalis jo brolio šeimos. A. Miltenytė pasakojo, kaip ir kur buvo ieškoma dienoraščio autoriaus antrosios gyvenimo dalies pėdsakų, tačiau kol kas nieko konkretaus aptikti nepavyko.
Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė tarmiškai perskaitė dienoraščio ištraukas, kuriose atsiranda sąsajos su kitais žinomais Biržų krašto žmonėmis. I. Grubinskas rašė, kaip bažnyčioje Kaune susitiko klieriką Alfonsą Petrulį, vėliau tapusį Vasario 16-osios Akto signataru, su juo kalbėjosi. „Laimingas Petrulis, jis bus kunigėliu. O kuo aš kas būsiu?“ – rašo dienoraštyje I. Grubinskas.
Vingiuoti rankraščio keliai
Kaip galimai dienoraštis pakliuvo į M. Mažvydo bibliotekos rankraštyną, kalbėjo L. Lapinskienė. Anot jos, tai bibliografinė mįslė ar bibliografinis detektyvas. Prieš šimtą metų šis dienoraštis savo kelią į žmones pradėjo būtent Panevėžyje. Tai susiję su Panevėžio mokytojų seminarija, su kalbininko ir visuomenės veikėjo Petro Būtėno veikla. Jo pastangomis 1925-1926 metais Panevėžyje įkuriama „Tautotyros ir senienų rinkimo draugija“, šalyje smarkiai plečiasi kraštotyrinis sąjūdis. I. Grubinsko dienoraščio sąsiuvinis pažymėtas šios draugijos antspaudu, vadinasi, jis tikrai buvo Panevėžyje. Jau gyvendamas pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Petras Būtėnas rašo apie mokytojų seminarijoje buvusi muziejėlį, mini I. Grubinsko dienoraštį ir priduria, jog kažkas iš mokinių jį pasisavino.
O dienoraštį pasisavino P. Būtėno mokinys Jonas Balys, vėliau tapęs etnologu, folkloristu, vienu žymiausių Lietuvos tautosakininkų. L. Lapinskienės nuomone, J. Balį galimai sudomino dienoraščio pabaigoje buvę dainų posmeliai, jų tyrimui ar palyginimui jis dienorašti galėjo pasiimti. O 1986 metais su kitais J. Balio dokumentais rankraštis atsidūrė Nacionalinėje bibliotekoje.
Lietuvos Atgimime buvo ne vien Kudirkos, Jablonskiai ar Basanavičiai. Buvo ir Grubinskai, kurie dirbo tą patį darbą, kūrė ir statė mūsų kalbą“, – sakė R. Miknys.
L. Lapinskienė mano, kad Panevėžyje dienoraštis atsidūrė per Vabalninko kunigą Matą Kirlį, kuris bendravo su P. Būtėnu, pats rinko įvairias senienas, užrašinėjo tautosaką.
Paskutinis ženklas apie I. Grubinską – 1896 metais carui parašyta vadinamoji „Čipėniečių peticiją dėl spaudos“. „Jaučiasi, kad šį dokumentą rašė išsilavinęs žmogus, patriotas, turintis vertybinį stuburą“, – sakė L. Lapinskienė.
Visai netikėtai prieš pat renginį pavyko surasti I. Grubinsko brolio giminaitę iš jo gimtojo Daunorių kaimo Genovaitę Matuzevičiūtę-Miežienę. Taip pat dalyvavo ir brolio provaikaitė Gendra.
Kalbos kūrėjas ir gynėjas
Knygos recenzentas prof. R. Miknys kalbėjo apie vertybinį I. Grubinsko paveikslą, atsiskleidžiantį per jo bendravimą su kartu esančiais rusais bei aukštu karininku, kurio pasiuntiniu jis tarnauja. „Jis turi vertybinį pagrindą, kurio mes galime pavydėti. Jis tą vertybinį pasaulį atskleidžia per smulkmenas, samprotavimus, pastebėjimas. Lietuvos Atgimime buvo ne vien Kudirkos, Jablonskiai ar Basanavičiai. Buvo ir Grubinskai, kurie dirbo tą patį darbą, kūrė ir statė mūsų kalbą“, – sakė R. Miknys.
Apie lietuvių kalbą šnekėjo ir Algirdas Butkevičius, perskaitęs jo į lietuvių kalbą išverstą I. Grubinsko rašytos peticijos carui ištrauką, taip pat perskaitė savo eilėraštį, skirtą gimtajam žodžiui.
Dar vienas Biržų krašto šviesuolis, kovojęs už lietuvišką žodį ir raštą, deramai pagerbtas sugrįžo į gimtinę. Labai svarbus šio renginio akcentas yra tas, kad modernią lietuvių tautą, kalbą ir valstybę kūrė ir formavo ne tik universitetus baigę lietuviai inteligentai, bet ir tokie žmonės, kaip Ignotas Grubinskas, kurių daugelio vardai negrįžtamai nuėjo į užmarštį.
Tikėjimas ir gimtoji kalba buvo ir yra tie esminiai tautinės tapatybės ryšiai, pamatas, kurio pagrindu susiformavusi moderni lietuvių tauta atkūrė savo valstybę.
