2026 m. 6 mėnesio 6 dieną, šeštadienį, 6 val. vakare žmogus švenčia savo 60-ąjį gimtadienį. Neabejoju, kai kas jau spėjote pasibaisėti: šešetas, o juo labiau penki šešetai – juk tai šėtono skaičius, kaip galima kažką švęsti? Deja, prietaringuosius turime nuliūdinti: DI teigia, kad numerologijoje ir simbolikoje šešetukas reiškia harmoniją, pusiausvyrą, šeimą, besąlygišką meilę, atsakomybę. Be to, būtent 6-ąją dieną Dievas sukūrė vyrą ir moterį, o tada ilsėjosi. „Šiaurės rytų“ pašnekovė, šios šventės kaltininkė – Edita Braždžiuvienė, kuriai dar studijų laikais kurso draugai gimtadienio proga padovanojo knygelę „666 anekdotai apie daktarus“. Šeimos gydytoja, aviacijos medicinos ekspertė, lakūnė, menininkė, sugebėjusi suprojektuoti ir susikurti visą savo namų interjerą ir aplinką taip, kad čia rastų ramybę, poilsį po įtemptos darbo dienos Biržų šeimos gydytojų centre.
– Ką tik grįžote iš Amerikos, ten praleidusi porą savaičių. Lankėte draugus, gimines?
– Ne, viskas daug paprasčiau. Dalyvavau kongrese, kėliau savo kvalifikaciją. Pernai Atlantoje, Ilinojaus valstijoje, o šiemet – Denveryje, Kolorado valstijoje. Esu aviacijos medicinos ekspertė – vertintoja. Kasmet tenka kažkur vykti, kartais net du kartus per metus, nes tai reikalinga darbui. Be abejo, ir labai įdomu – naujos nematytos šalys, vietos, nauji žmonės. Kaip aviacijos medikė, jau pusę pasaulio esu apkeliavusi. 2005 metais, kongresui pasibaigus, Čikagoje suradau savo močiutės sesers kapą, dar gyvą pusbrolį, buvo daug džiaugsmo.
– Papasakokite, kada, ką ir kaip vertinate. Suprantu, kad ekspertinį vertinimą atliekate aviacijos specialistams?
– Taip, tai oro linijų įgulų nariai, lakūnai mėgėjai, sklandytojai, lengvųjų orlaivių pilotai. Visi tie, kuriems reikia sveikatos pažymėjimų atestacijai gauti, juos atnaujinti ar pratęsti. Atliekama įprasta sveikatos būklės patikra, daromi išsamūs tyrimai, orientacijos, pusiausvyros ir kiti pratimai būklei nustatyti, yra specialios vertinimo skalės, vyksta pokalbis.
– Bet juk nelengva nuspręsti, tiesa? Dažnai lakūnui atimta teisė skraidyti prilygsta vos ne mirties nuosprendžiui.
– Yra toks psichologinis patarimas, po išsamaus patikrinimo padedantis vertintojui apsispręsti: ar aš skrisčiau su šiuo lakūnu, ar leisčiau savo vaikui skristi…
– Bet avarijos ir katastrofos vyksta, nors, atrodo, viskas buvo patikrinta.
– Avarija įvyksta, kai „šveicariško sūrio“ skylutės sutampa. Tai vaizdinga garsaus psichologo sukurta metafora, paaiškinanti, kaip sudėtingose sistemose, tokiose kaip aviacija, medicina, pramonė, įvyksta dideli incidentai ar nelaimingi atsitikimai.
Kiekviena apsaugos ar saugumo priemonė prilyginama riekelei sūrio su atsitiktinėse vietose esančiomis skylutėmis. Viena skylutė reiškia vieną klaidą, techninį gedimą ar apsaugos spragą. Avarija įvyksta tada, kai visos apsaugos skylutės trumpam sutampa vienoje linijoje. Tai gali būti žmogaus, technikos, valdymo, komunikacijos ir kitos panašios klaidos.
– Pakalbėkime apie jūsų kelią į aerodromą, skraidymus sklandytuvu, lėktuvais. Jei gerai pamenu, esate aeroklubo narė jau turbūt kokius 30 metų?
– Dėl visko kaltas mano vyro draugas sklandytojas Gintaras Drevinskas. Klubas ieškojo mediko, galinčio tikrinti lakūnų sveikatą, Gintaras paklausė, ar galėčiau jiems padėti. Aviacijos gydytojų specializacijos tada Lietuvoje nebuvo, o man reikėjo baigti specialius kursus. Važiavau į Taliną, Paryžių, pasimokiau, gavau aviamedikės kvalifikacijos pažymėjimą. O kai pradėjau tikrinti lakūnų sveikatą, jie juokaudami ėmė sakyti, jog privalau savo kailiu patirti, kuo lakūnas skiriasi nuo vairuotojo. Pilotų ir sklandytojų instruktorius Gediminas Venskus pasiūlė paskristi sklandytuvu, parodė akrobatiką. Man patiko, pradėjau mokytis ir 2000 metais pirmą kartą jau savarankiškai skridau sklandytuvu, o po 5 metų – ir lėktuvu. Nuo tada ir ausyje įvertas auskaras – tikras lėktuvėlis. Teko skristi ir su legendiniu šviesaus atminimo lakūnu Vytautu Lapėnu.
– Esate dalyvavusi sklandymo ir pilotų varžybose. Kas jums labiausiai patiko?
– Įdomiausios yra aviaralio varžybos. Dalyvavau 4 kartus, esu tapusi nugalėtoja. Paprastai dalyvauja 10 – 12 ekipažų, kiekviename lėktuve skrenda pilotas ir šturmanas. Komanda gauna tuščią žemėlapį, keliolika nuotraukų su kokiu medeliu ar kelio posūkiu ir užduotis bei kelias minutes pasiruošti. Pagal legendą turi apskaičiuoti starto vietą ir laiką, susirasti posūkio punktus, o visas skrydis vykdomas sekundžių tikslumu.
– Su skaičiavimais man sunkiau. Tam turbūt reikia ypatingų gabumų, na, kad ir matematikos žinių.
– Man čia turbūt padeda medicinos studijos. Ruošdamasi joms, papildomai Panevėžyje mokiausi chemijos, fizikos ir matematikos.
– Sprendžiant iš to, su kokia meile ir entuziazmu kalbate apie skraidymus, jums tikriausiai reikėjo rinktis ne mediciną, bet aviaciją. Suprantu, tarybiniais metais moteriai tapti profesionalia keleivinio lėktuvo pilote misija buvo neįmanoma. Kaip elgtumėtės šiandien, jei galėtume laiką atsukti atgal?
– Rinkčiausi mediciną, man čia viskas arba beveik viskas patinka ir tinka, ypač dabar, kai esu nuostabaus kolektyvo – Biržų šeimos gydytojų centro – narė. Esu dėkinga šviesaus atminimo tuometės Biržų ligoninės vyr. medicinos seseriai V. Narkevičienei, ilgamečiam vadovui, Biržų garbės piliečiui A. Dauguviečiui, kurie mane, dar moksleivę, priėmė, globojo ir mokė. Į medicinos institutą iš pirmo karto neįstojau, teko padirbėti akušerijos ir ginekologijos skyriuje, Santaros klinikose. Buvo laiko šiam gyvenimo pasirinkimui patikrinti.
– Baigusi studijas, net 10 metų dirbote Nemunėlio Radviliškio ambulatorijoje. Jaunam žmogui ir specialistui turbūt ne pats geriausias paskyrimas buvo?
– Ne, man kaip tik pasisekė. Norvegijoje atsirado mainų programa jaunam specialistui. Prisimenu, į pokalbį dėl stažuotės susirinko apie 30 žmonių, atrinko mane ir dar vieną merginą iš Vilniaus. Pasidžiaugiau, kad papildomai pas mokytoją ir vertėją Povilą Gasiulį mokiausi anglų kalbos. Nuo pat 1995 iki 2022 metų tęsiau darbą Biržų ligoninėje – vaikų ligų, palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuose. Dėkoju PGS skyriaus vedėjai Danutei Venslovienei už profesinę ir gyvenimo mokyklą. Esu nepaprastai dėkinga Biržų šeimos gydytojų centro tuometei vadovei gydytojai Elenutei Šakelienei, kad pakvietė mane į savo kolektyvą.
– Jūsų pacientai džiaugiasi, kad negailite siuntimų pas gydytojus specialistus. Norite pasitikrinti savo diagnozę?
– Šeimos gydytojas tiesiog nepajėgus visko žinoti apie specifinę žmogaus ligą ar konkretaus kūno organo negalavimą. Tam ir yra gydytojai specialistai, kurie seka vos ne kas valandą atsirandančias naujoves, pažangesnius gydymo būdus. Aišku, jaučiuosi tvirčiau, kai siuntime mano spėjama diagnozė pasitvirtina.
– O kaip su tais pacientais, kurių diagnozė jums nebekelia jokių abejonių?
– Žmogui reikia suteikti viltį, jo negąsdinti, juk visokių stebuklų būna. Bet reikia pasakyti, kad tai – rimta, ir siūlyti važiuoti į Vėžio institutą ar klinikas. Stengiuosi padrąsinti, sakau, kad gali būti, jog grįšite laimingas, nes jums pasakys, kad jūsų kaimo gydytojos diagnozė yra neteisinga. Ypač gera ir džiugu, kai ateina žmogus ir sako, jog apsirengė tuos pačius marškinėlius kaip ir prieš 20 metų, nes mano atidumo dėka liga buvo laiku pastebėta ir koreguota.
– Mane žavi jūsų energija, gera nuotaika, tai, kad visą laiką esate judesy. Kambaryje – treniruokliai, basų kojų takas, išėjus iš dušo. Kieme įvairiausi medeliai ir krūmai, atrodo, augantys būtent ten, kur ir turi būti. Augalai – dar vienas jūsų pomėgis?
– Čia viskas arba dovanota, arba parsivežta iš kelionių. Iš sėklos užaugintas avokadas, figmedžio sodinukas iš Romos, lauro lapų krūmelis, kurio ūglį nusiskyniau nuo gatvėje augusios laurų gyvatvorės. Dar yra daržas, mūsų su anūku bendrai dirbamas (šypsosi, rodydama į tai, kas turėtų būti daržo lysvė – aut.). Beje, mano anūkas 7-erių metų Arminas Braždžius sėkmingai dalyvauja motokroso varžybose.
– Esate tautodailininkų sąjungos narė, jūsų paveikslų paroda vyko Germaniškyje, dalis kūrinių buvo eksponuota Biržų pilyje. Dar vienas prisimintas pomėgis?
– Baigusi mokyklą, norėjau studijuoti gintaro meninį apdirbimą. Tėtis buvo architektas, buvo noras ir architektūrą studijuoti, bet potraukis medicinai nugalėjo. O į tautodailę mane stumtelėjo Kęstutis Preidžius, kartą mūsų paveikslai buvo susitikę.
– Pajuostyje buvo pašventinta Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariams įrengta šventojo Jurgio koplyčia. Girdėjau, kad joje yra jūsų nutapytas Šv. Jurgio paveikslas. Turite drąsos net ir šventuosius piešti?
– Tai daugiau simbolinis paveikslas, Panevėžio kapelionato ženklas, bet, kiek žinau, karių ir pas juos apsilankančiųjų mėgstamas. Mačiau prie paveikslo besifotografuojančių žmonių nuotraukas. O jį nutapyti paprašė kapelionas plk. ltn. dr. Virginijus Veilentas. Dirbau prie šio paveikslo pusę metų. Šv. Jurgį įprasta vaizduoti kaip karį ant žirgo, ietimi persmeigiantį drakoną. Bet paveikslėlių yra keli tūkstančiai, kuriuose ir pats Šv. Jurgis, ir žirgas bei drakonas šiek tiek skiriasi, tad pagal kurį piešti? Po ilgų ieškojimų stengiausi nutapyti taip, kad jauniems kariams Šv. Jurgis taptų savas. Na, bent jau mano drakonas tikrai yra moteriškos giminės (juokiasi – aut.).
– Prieš dvejus metus mirė jūsų vyras Rimgaudas, jūsų dviejų sūnų tėtis. Koks jis jums buvo?
– Su manimi gyventi labai sudėtinga, bet jis sugebėjo.
Prisimenu, kaip jis mane į mokyklą motociklu veždavo, kaip augo mūsų vaikai.
Rimgaudas stengėsi įgyvendinti visus mano sumanymus, suprato, kad man reikalingas aerodromas, matė, kad jame atsigaunu.
Buvo labai geras žmogus, tokiais dažnai pasinaudojama.
– Jums tik 60, ne jaunystė, bet ir ne senatvė. Graži šauni moteris, negi taip viena ir gyvensite?
– Aš nesu viena: vaikai atvažiuoja, anūkai, svečių ateina. Aš visiškai neturiu laiko. Reikia pasiruošti atvykstančių lakūnų sveikatos vertinimui, Šeimos gydytojų centre laukia mano pacientai. Dar reikia nulėkti į Paryžių, Stambule bus konferencija. Kai esi vienas, atsiranda daug daugiau galimybių bendrauti, keliauti, daryti tai, kas tau norisi. Matau, kas šiandien vyksta aplink: žmonės tuokiasi, skiriasi, vėl tuokiasi… Kodėl?
– Esate drąsus žmogus, bet ar yra kas nors, ko bijote?
– Sakoma, kad ko bijai, tas ir išsipildys. Bijau praturtėti, sulieknėti ir įsimylėti. Bet jei tokia lemtis – tebūnie!
