Pastarojo meto įvykiai kaip niekada aiškiai išryškino, kiek svarbus yra vienas paprasčiausių skyrybos ženklų – kablelis. Vienarūšes sakinio dalis (pvz., tolerancija, sąmoningumas, kritinis mąstymas, logika ir pan.) skiriantis ženklas gali pakeisti istoriją, priklausomai nuo to, kur galią turinti ranka jį padės, pvz., frazėje „ištrinti negalima palikti“.
Paminklo Borisui Dauguviečiui pastatymas ir biusto atlape atpažintas sovietų laikus menantis medalis privertė kableliu mojuoti ir šiaip progos visais klausimais pasisakyti nepraleidžiančius politikus. Taip, sutinku, sovietmetis su visais jo padariniais ir simboliais nėra tai, kuo reikia džiaugtis ar propaguoti. Gerai, kad išsivalome nuo atminimo simbolių apie tuos, kurie nešė Lietuvai komunizmo saulę, pjautuvą ir kūjį. Bet ar tikrai reikia aklai į vieną eilę statyti visus gyvenusius, dirbusius ir apdovanotus to meto santvarkoje? Sunku įsivaizduoti, ar asmuo galėjo atsisakyti apdovanojimo ir likti kurti bei gyventi savo šalyje gūdžiais praeito amžiaus penkiasdešimtaisiais.
Taip pat akivaizdu, kad 1955 m. sukurtas paminklas atspindi to meto situaciją ir dvasią. Visgi besitaikantiems kablelį padėti po žodžio „ištrinti“ (šį žodį derėtų suprasti ne paraidžiui, bet platesne kultūrine ir politine prasme) drįstu priminti, kad į Kultūros paveldo registrą įtraukto paminklo vertingoji savybė yra pats B. Dauguviečio biustas, o ne ant jo prilipdyti apdovanojimai. Vertė yra žmogus, kuriam paminklas skirtas, jo dvasia ir nuopelnai Lietuvos teatro ir kino menui. Ir drąsa įsiverti auskarą tada, kai dažnas bijojo net savo minčių.
Pripažįstame, kad nei sprendimo rengėjai, nei už jį balsavusieji (tai nėra atsakomybės permetimas, tai tik fakto konstatavimas) nepastebėjo ir neaktualizavo paminko vizualizacijoje (pateiktoje Tarybos nariams kartu su svarstytu sprendimo projektu) matomų elementų. Ir kaltų čia neieškosime, bet ir savo atsakomybės nesikratysime.
Istorijos nesuklastosi… Buvo laikas ordinams, medaliams yra laikas ir supratimui, ko tie apdovanojimai verti ir ko dera iš istorijos pasimokyti. Siūlau nenuvertinti nei Lietuvos, nei Biržų visuomenės. Esame pakankamai brandūs suvokti, kad laikotarpis, kuriame gimė ir brendo didžioji mūsų visuomenės dalis, yra skaudi. Tai neišvengiama praeitis, kurios atspindžiai tik dar labiau pabrėžia to laikmečio tragikomiškumą. Gaivališka garsiojo dramaturgo dvasia, prislėgta diktatoriaus galva papuošto medalio, – kas dar geriau gali iliustruoti situaciją, kurioje gyveno ir kūrė mūsų kraštietis? Esu tikras, kad bijoti reikia ne medalių, o sugrįžimo tų, kurie juos segė. Idant tai nepasikartotų, švieskime, aiškinkime ir diskutuokime, o ne „dildykime“ ir eskaluokime.
Esu tikras, kad bijoti reikia ne medalių, o sugrįžimo tų, kurie juos segė. Idant tai nepasikartotų, švieskime, aiškinkime ir diskutuokime, o ne „dildykime“ ir eskaluokime.
O kalbant apie konkrečią situaciją, pripažįstame, kad nei sprendimo rengėjai, nei už jį balsavusieji (tai nėra atsakomybės permetimas, tai tik fakto konstatavimas) nepastebėjo ir neaktualizavo paminko vizualizacijoje (pateiktoje Tarybos nariams kartu su svarstytu sprendimo projektu) matomų elementų. Ir kaltų čia neieškosime, bet ir savo atsakomybės nesikratysime, nes tikime biržiečių ir visos Lietuvos žmonių sąmoningumu ir gebėjimu atskirti B. Dauguviečio asmenybę ir nuopelnus nuo laikmečio, kuriame jam buvo lemta gyventi. Tikiu, kad B. Dauguvietis priklauso Biržams, o ne jį pasisavinti siekusiai santvarkai, todėl su gilia pagarba dramaturgui, aktoriui ir režisieriui kablelį dedu: „ištrinti negalima, palikti“.
Drįstu priminti, kad į Kultūros paveldo registrą įtraukto paminklo vertingoji savybė yra pats B. Dauguviečio biustas, o ne ant jo prilipdyti apdovanojimai.
