Kai pasaulyje visos žinios apie žmogų ir jo gyvenimą vis dažniau skaitmenimamos, o svarbiausi duomenys ir informacija randama interneto portaluose, yra dalykų, kuriuos galima rasti tik bažnyčiose.
Bažnytinėse knygose, arba vadinamosiose metrikose, nuo seniausių laikų iki šiandien daromi įrašai apie tai, kas yra svarbiausia žmogaus gyvenime – nuo krikšto iki santuokos ir mirties. Šie duomenys dažniausiai prieinami tik fiziškai atvykus į bažnyčią bei paprašius susipažinti su įrašais knygose.
Knygos nuo gimimo iki mirties
Savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Kraštotyros klubo nariai lankėsi Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios archyve bei susipažino su Biržų evangelikų reformatų bažnyčios metrika. Klubo iniciatorius ir vadovas Tadas Verkelis sakė, kad istorija ir kraštu besidomintys žmonės patys parodė norą susipažinti su bažnyčių archyvais. Kai kurie domisi savo giminės istorija ir svajoja susikurti genealoginį medį. Bažnytiniai įrašai yra bene vienintelė galimybė gauti konkrečius duomenis apie savo giminės istoriją ir svarbiausius gyvenimo įvykius.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kunigas Jonas Morkvėnas mielai sutiko parodyti bažnyčios archyvą, kuris šiuo metu telpa į zakristijoje esančią spintą. Joje saugomi biržiečių metrikai.
Didelė bažnyčios metrikų dalis bei giesmynai, Biblijos šiuo metu saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Kunigas sako, kad tokiu atveju dėl bažnytinio turto apsaugos ir restauracijos dvasininkams nereikia sukti galvos.
Bažnyčia veda knygas nuo žmogaus gimimo iki mirties. Krikšto knyga yra laikoma svarbiausia, joje kaupiami visi duomenys apie žmogų. Jei žmogus nori sutvirtinimo sakramento ar tuoktis, pirmiausia ieškoma informacijos apie jo krikštą. O žmogui susituokus ar mirus įrašai daromi ne tik atskirose santuokų ir mirties knygose, bet ir krikšto knygoje šalia įrašo apie jį.
Beje, metrikų knygose moterys visą laiką rašomos mergautine pavarde. Nebent įrašant krikšto motiną pridėdavo jos vyro pavardę.
Būna ir kuriozų. „Visi gerbia tėvą Stanislovą, o kunigai jį keikia. Mat jis ženijo neišsituokusius po trečią kartą“, – šypsojosi kunigas.
Knygose būna daromi įrašai apie ištuoką. Tačiau jos būna labai retos. Per metus bažnytinis teismas ištuokia po dvi – tris biržiečių katalikų poras.
Iškreipė sovietmetis
Klebonas pasakojo, kad apie kai kuriuos žmonėms suteiktus sakramentus bažnytinėse knygose įrašų nerastum. Tarkim, sovietmečiu mokyklų direktoriai savo vaikus veždavo krikštyti į kitus rajonus. Tokiu atveju duomenys apie krikštą yra saugomi tų rajonų bažnyčiose. Norintys gauti informaciją turi vykti į tuos rajonus, kur buvo krikštyti.
Dažniausiai bažnytiniai įrašai nėra suskaitmeninti. Tad informaciją apie suteiktus sakramentus galima rasti tik tose bažnyčiose, kur jie buvo suteikti, vartant didžiules įrašų knygas. Būtina sužinoti tiksliai tą vietą, kur žmogus buvo krikštijamas. Mat yra buvę, kad atvykę žmonės ilgiausiai ieško įrašų Biržų bažnyčios knygose, o vėliau išsiaiškina, kad ieškoti reikia Pabiržėje.
Klebonas kalbėjo apie tai, kad sovietmečiu buvo po dvi įrašų knygas. Bažnyčia gaudavo pasaulietinės valdžios nurodymų mažinti krikštų skaičių. Pavyzdžiui, jei per metus būdavo pakrikštyta 100 vaikų, tai kitais metais reikėdavo pakrikštyti mažiau, tarkim, 90. Taip esą turėjo būti rodomi geri ateistinio darbo rezultatai. Todėl bažnyčioje buvo atsiradusi savotiška juodoji buhalterija. Vienos knygos buvo vedamos tokios, kurias parodydavo saugumiečiams, o kitos – su tikrais skaičiais, kiek iš tiesų žmonių buvo krikštijama ir atliekama patarnavimų.
Dalis bažnytinių metrikų knygų yra dingusios arba išvežtos į KGB archyvus. Dar vis pasitaiko atvejų, kad vaikai pas savo tėvus randa senų sovietmečio laikų bažnytinių metrikų knygų ir jas atneša į bažnyčią. Sovietų valdymo metais bažnytinės knygos būdavo paimamos į patikimų žmonių namus – saugantis saugumiečių arba vagių. Taip jos užsilikdavo ilgus metus, kol atsitiktinai būdavo surandamos.
Kunigas J. Morkvėnas sakė, kad šiuo metu bažnytinių knygų pavartyti paprašo vos vienas kitas žmogus. Didžiausias antplūdis buvo po 1990 metų, kai informacijos ir duomenų reikėjo norint susigrąžinti turėtas žemes. Dar jos buvo reikalingos tiems, kurie norėjo atsistatyti bajorystės kilmę.
Šiandien ateina žmonių, kurie nori sutvarkyti senus giminaičių paminklus ir pasitikslinti mirties datą, nes dokumentų nebeturi, o paminklas išbluko.
Giminės medžiui duomenis dažniausiai renka tuo užsiimantys žmonės, nes tam reikia daug žinių ir laiko. Tarkim, seni metrikų įrašai yra užrašyti senovinėmis rusų ir lenkų kalbomis, jas reikia mokėti ir suprasti.
Sielos reikalų knyga
Įdomu tai, kad senais laikais katalikų bažnyčioje dar buvo vedama Sielos reikalų knyga. Tai knyga, į kurią surašyti realūs, ne sąrašiniai parapijiečiai.
Anot klebono, Biržuose 50 procentų gyventojų yra katalikai ir tiek pat kitų tikybų atstovai. Bet beveik pusė katalikų į bažnyčią neateina netgi per didžiąsias šventes.
Parapijiečių sielos reikalų knygoje yra surašyta, ar žmogus pakrikštytas, kiek kartų apsilanko bažnyčioje, kokius patarnavimus ir kiek jų priima, ar yra praktikuojantis. Klebonui yra tekę matyti įrašų ir apie parapijiečių šeimos narius – tarkim, ar tėvas pripažįsta vaiką, ar ne.
Dabar tokios vadinamosios Sielos knygos nebevedamos.
Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikais vedamos metrikų knygos saugomos katalikų bažnyčios klebonijoje. Vienų metų įrašai telpa vienoje knygoje. Įrašus daro nebūtinai tas dvasininkas, kuris atlieka patarnavimus, – dažniausiai įrašo tas, kuris tuo metu būna zakristijoje ir kuris su žmonėmis tariasi dėl patarnavimų. Tačiau parašą deda patarnavimą atlikęs kunigas.
Apie bažnyčioje įvykusias santuokas informuojamas ir Savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius, tokia santuoka yra galiojanti.
Deja, jungtuvių vis mažėja. Pernai susituokė 12 porų, šiemet bus gal 8. Konfirmuota 40 vaikų.
Kunigas J. Morkvėnas sako retai pavartantis bažnytinius įrašus. Tačiau pagal tiek, kiek žiūrėjo senųjų įrašų, būtų galima rašyti mokslinį darbą, kokiomis ligomis dažniausiai žmonės sirgo ir nuo ko mirdavo. Tarkim, nuo gumbo, raupų. Didžiausias žmonių mirtingumas būdavo sausio mėnesiais. Taip pat didelę įtaką turėdavo priešpilnis ir pilnatis. Įdomiai nusakomas mirties laikas – „lapams krintant“, „medžiams sprogstant“.
Savižudžių mirties laikas į bažnytines metrikas praktiškai nebūdavo įrašomas. Jie tarsi išnykdavo. O jei pasitaikydavo tokių įrašų, tai aiškiai įvardinta, ką žmogus pasidarė.
Įrašai buvo dubliuojami
Biržų evangelikų reformatų bažnyčios vertybių didelė dalis yra saugoma Biržų krašto muziejuje „Sėla“ depozito teise. Čia saugomos ne tik metrikos, bet ir Brastos Biblija, sakraliniai indai, aukų rinkimo taurės.
Evangelikų reformatų klebonijoje yra tik nedidelė bažnytinių metrikų dalis.
Atskirose knygose surašomi gimimai, laidojimai ir sutuoktuvės.
Kunigas Rimas Mikalauskas pasakojo, kad iš bažnytinių metrikų, darytų iki 1840 metų, kai veikė Lietuvos Statutas, galima matyti, kad suaugęs vyras buvo laikomas 16 metų, o moteris – 14. Tokio amžiaus jie jau galėjo tuoktis.
Kadangi bažnytinės knygos nukentėdavo per gaisrus, nuo XVII amžiaus pirmosios pusės pradėta daryti metrikų dublikatus.
Įrašai buvo rašomi lenkų kalba iki 1919 metų, po to jau buvo pildomi lietuviškai.
Kunigas pasakojo, kad bažnytinėse knygose trūksta įrašų po 1863 metų sukilimo. Akivaizdu, kad daugelis jame dalyvavusių kunigų buvo pasitraukę arba nužudyti. Informacijos knygose tuo laiku trūksta ištisus mėnesius – aišku, kad kunigo tuo metu nebuvo.
Jei vaikai gimdavo ne santuokoje, knygose taip būdavo ir nurodyta. Jei gimdavo vaikas tėvui tarnaujant kariuomenėje, šalia tėvo būdavo nurodytas pulkas. Arba jei vyras žūdavo kare, prie moters būdavo prirašoma – „kariškio našlė“. Jei santuokos būdavo mišrios, būdavo nurodoma, kad, tarkim, žmona evangelikė liuteronė ir pan.
