Biržų krašto vaiko, rajono savivaldybes Garbės piliečio, mokslininko ir menininko Manto Kvedaravičiaus 50-mečio paminėjimas buvo vienas geriausių šių metų muziejaus „Sėla” renginių.
Visomis prasmėmis – tema, svečiais, emocijomis. Čia nebuvo tuščių ir banalių žodžių, tikros buvo ašaros, tikras skausmas, tikras liūdesys ir… juokas.
Į birželio 27 dieną vykusią konferenciją „Mantas Kvedaravičius ir jo kūrybinis palikimas“ susirinko jo artimieji, bičiuliai, kūrybiniai bendraminčiai, biržiečiai. Atvyko kino žmonės, su kuriais Mantas įžengė į pasaulinę kino istoriją. „Kai biržiečiai susirinko, sužinoję apie Manto žūtį Ukrainoje, karas įgavo naują prasmę – jis priartėjo iki mūsų durų, palietė mus tiesiogiai“, – kalbėjo renginį vedusi muziejininkė Irutė Varzienė. Ji kalbėjo apie miesto istoriją ir tapatybę kuriančius mitus, vienu iš kurių turėtų tapti šių laikų herojaus Manto Kvedaravičiaus mitas. Oksfordo ir Kembridžo universitetų absolventas, mokslų daktaras, kelių universitetų dėstytojas, savo filmais pelnęs daugybę apdovanojimų įvairiausiuose festivaliuose, „Sidabrinės gervės“ apdovanojimo laureatas…
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, Lietuvos ir Ukrainos valstybiniai apdovanojimai – visa tai sutilpo į Manto gyvenimo tėkmę.
Pranašas ir vizionierius
Apie Manto Kvedaravičiaus filmų pasaulį, bendrą darbą su juo kalbėjo prodiuserė, kino gamybos kompanijos „Studio Uljana Kim“ vadovė Uljana Kim. „Jis turbūt dabar stebi mus iš viršaus ir šypsosi, matydamas, kaip aš jaudinuosi. Galiu apie jį kalbėti labai daug“, – sakė U. Kim, prodiusavusi M. Kvedaravičiaus filmus „Partenonas“, „Mariupolis“, „Prologas“ bei „Mariupolis 2“. Ji pasakojo apie pažintį su režisieriumi, netikėtumus ir iššūkius, kurių buvo kupinas bendras darbas su Mantu. Prodiuserė pasakojo, kaip M. Kvedaravičius, išvažiavęs ieškoti vietos filmo „Parteonas“ filmavimui į Ukrainą, netikėtai parvežė įdomią filmuotą medžiagą, iš kurios vėliau gimė pirmasis filmas „Mariupolis“.
„Aš jam bandžiau aiškinti, kad finansavimą gavome visai ne tam projektui, kad iš vieno filmo daryti dar vieną negalima, kad yra taisyklės, ataskaitos ir visi kiti dalykai. Matau, kad Mantas visai neklauso, nuo tokių kalbų viduje greitai „atsijungė“, paprašė manęs pagalvoti ir likau viena su visomis taisyklėmis ir pamokslais. Pažiūri, būdavo, jis tokiu kiaurai veriančiu savo mėlynų akių žvilgsniu ir supranti, kad visos kalbos apie tvarkas ar sutartis yra nieko vertos ir beprasmės. Tas jo akis ir žvilgsnį paveldėjo sūnus Samuelis. Filmą kažkaip reikėjo daryti, ir taip gavosi, jog su Mantu per savo karjerą sulaužėme visas taisykles, kokios tik yra šiame žanre. Pristatėme Manto sumontuotą filmą savo kolegoms Kanuose. Tai buvo 2014 metai, niekas ten dar nežinojo apie jokį Mariupolį ir negirdėjo apie prasidedančią Rusijos invaziją. Manto dėka pasaulis pirmą kartą išgirdo apie Mariupolį ir ką ten daro Rusija. Taip gimė pirmas filmas“, – pasakojo U. Kim.
„Jeigu Mantas skambindavo ir sakydavo, kad dabar jis yra, tarkime, Graikijoje, tai visiškai nereiškė, kad taip ir yra. Jis grįždavo su krūva filmuotos medžiagos visai ne iš Graikijos, visas jo darbas vyko lygiagrečiai keliomis kryptimis. Kai jis žuvo, aš ilgai galvojau, kodėl jis taip skubėjo. Jis buvo iš tų žmonių, su kuriuo nebuvo nereikalingų beprasmių pokalbių, jis tokiems dalykams neturėjo laiko. Jam visą laiką buvo įdomus žmogus, jis vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie migrantus pabėgėlius, nors Europoje dar tos problemos nebuvo. Mantas juos filmavo, matė ir jautė tą vyksmą. Jis buvo savotiškas įvykių ir sukrėtimų, kuriuos mes vėliau patyrėme, pranašas ir vizionierius. Aš manau, kad jis nujautė, kiek jam skirta laiko, todėl jo neleido nerimtiems dalykams“, – sakė prodiuserė U. Kim.
Žmogus yra svarbiausia
„M. Kvedaravičiaus atminimas yra svarbus pačiais įvairiausiais aspektais. Esu tas žmogus, kuris pirmiausia galvoja ir rašo apie kiną, ir čia noriu pakalbėti apie Manto kiną, kas geriausia matosi iš laiko ir tragedijos atstumo. Apmaudu, kad esame tokie vangūs. Jau seniai turėjo atsirasti knyga apie M. Kvedaravičių, jo kiną ir apie tai, kaip Mantas pakeitė lietuvišką kiną“, – sakė knygų autorė, kino ir teatro kritikė Rasa Paukštytė.
„Kuo svarbus Manto kinas? Tai, kad Mantas atėjo į kiną be kino išsilavinimo ir iškart ten užėmė labai svarbią vietą, kalba apie didžiulį talentą. Tokius žmones Lietuvos kine galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Mantas atnešė į mūsų dokumentinį kiną kitokias temas, kitus aspektus“, – kalbėjo kritikė, komentuodama filmo „Barzakh“ vizualinius aspektus ir filmo siunčiamą politinį pranešimą.
„Mantas sakė, kad žmonės turi vardus, turi pavardes ir juos būtina įvardinti. Ir įvardinti tuos nusikaltimus, kurie buvo padaryti. Iki Manto „Barzakh“ tokių politinių pareiškimų poetiniuose filmuose iš esmės nebuvo, jis tarsi parodė, kad poezija ir politika, poezija ir tikrovė gali egzistuoti kartu ir kad tai nėra vienas kitą neigiantys dalykai“, – sakė R. Paukštytė.
Anot kritikės, M. Kvedaravičiaus filmai išplėtė ne tik tematines, bet ir geografines ribas. Jo dėmesio centre – karštieji pasaulio taškai, civilizacijos pakraščiai, atspindintys jo emocinį ir politinį klimatą. „Mantas mūsų dokumentiniam kinui suteikė alsavimą pasaulio aktualijomis ir problemomis. Akiplotis yra brandaus dokumentinio kino požymis, ir M. Kvedaravičius tarsi atnešė tą pasaulį į mūsų dokumentinio kino lauką“,- akcentavo R. Paukštytė.
Ji kalbėjo apie tai, kaip Mantas atsidūrė kino lauke, kokias taisykles ir ribas sulaužė pirmasis jo filmas „Barzakh“, sukurtas iš 100 valandų filmuotos medžiagos, kokie pavojai lydėjo režisierių, taip plačiai po pasaulį paskleidusį žinią apie Rusijos nusikaltimus Čečėnijoje.
Filmas „Mariupolis“ jau įtvirtino M. Kvedaravičių kaip šiuolaikinio pasaulio traumų, žaizdų, mūsų laikų košmarų stebėtoją ir tyrinėtoją. „Ne kinas pirmiausia, o žmogus. Jį suprasti, jį pamatyti, jį įvaizdinti, jam atiduoti pagarbą… O paskui – filmo struktūros ir panašiai.
Žmogus yra svarbiausia, su jo „čia ir dabar“ faktūra ir struktūra – tai Mantui buvo svarbiausia tema, o ne kinas, kaip gražus paveikslėlis ir estetika“, – emocingai kalbėjo Rasa Paukštytė.
Meno ir mokslo sintezė
Pranešimą „Antropologas su kino kamera“ skaitė rašytojas ir keliautojas, kino kritikas ir dėstytojas dr. Narius Kairys. Pranešėjas kalbėjo apie tai, ką reiškia būti kino kūrėju, kuris į pasaulį žvelgia ir kaip menininkas, ir kaip mokslininkas. Jo nuomone, M. Kvedaravičiaus filmuose yra daug etnografinio kino požymių. Kitaip tariant, antropologiniai moksliniai tyrinėjimai gali būti pateikti ne tik knygos ar monografijos forma, bet jiems gali būti suteikta kita vizualinė forma. Į šį lauką pakliūna ir Mantas su savo požiūriu ir kinematografine estetika. Jo, kaip antropologo, įgūdžiai papildo jį, kaip kino kūrėją. Ir filmas „Barzakh“ yra puikus to įrodymas.
Ukrainos kino menininkas, tapytojas, „Mariupolio“ dailininkas Jurij Grigorovič pristatė Mantui Kvedaravičiui skirtą savo tapybos parodą. Jis kalbėjo apie emocinę būklę karo Ukrainoje pradžioje, ryšį su tuo metu Ugandoje buvusiu M. Kvedaravičiumi, jo parodai skirtą portretą. Menininko nuomone, abstraktūs paveikslai geriau atspindi karo sukeliamus jausmus ir išgyvenimus. Paroda skirta visų Ukrainą ir Europą ginančių didvyrių atminimui.
Jurij Grigorovič taip pat parodė videofilmą, sukurtą iš trumpų videofragmentų bei nuotraukų, kuriose fiksuotas Mantas Kvedaravičius Ugandoje, o vėliau ir Mariupolyje. Tai paskutiniai kūrėjo gyvenimą bei jį tuomet lydėjusius žmones liudijantys vaizdai. Tačiau filmas, pavadintas „Žaidimas, vertas gyvybės“, nėra emociškai prislegiantis.
Tai greičiau aiškų tikslą ir pašaukimą turinčio žmogaus gyvenimo akimirkų kaleidoskopas.
Apie laiką ir dabartį
Nuoširdžiausias ir jautriausias renginio momentas buvo baigiamoji diskusija „Kodėl svarbu prisiminti Mantą Kvedaravičių?“, kurioje savo mintimis dalinosi Manto artimieji, bendražygiai, bičiuliai. Sesuo Jurga skaitė linksmus jai į studijas Vilniuje ar į praktiką Sibire rašytus tuomet dar paauglio Manto laiškus, kuriuse skamba garsusis biržietiškas „Kū tuje?“. Manto sūnus Samuelis kalbėjo apie kelionę ir nuotykius su tėvu Škotijoje, jo sprendimus atsidūrus netipinėse situacijose. „Tėtis visada gerai suprato ir visada reflektavo apie laiką ir dabartį. Tą kiekybę, laiko tarpą tarp dabar ir mirties, jos amžinumo. Ir, sakyčiau, jis buvo atviras mirčiai, jis tai suprato, apie tai kalbėjo jo kūryba, visas jos svoris“, – sakė Samuelis.
Buvusi Manto auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Alė Jurevičienė kalbėjo apie išvykas ir žygius su klase, kurioje mokėsi būsimas kūrėjas. Mokytoja sakė, kad Mantas buvo tikras „kodėlčius“ – viskas jį domino, visko jis klausinėjo. Auklėtoja prisiminė, kaip Mantas klasę vaišino pupomis, apie jo ironišką požiūrį į tėvų mėgstamą muziką.
Manto draugai Elena Pranckūnaitė bei Rokas Kraniauskas prisiminė pažintį, filmavimus Afrikoje, bendrus darbus povandeninėje archeologijoje, apie tai, kaip drauge su Mantu rado pirmąją polinę gyvenvietę Lietuvoje. Tai yra svarbus atradimas ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos priešistorės tyrinėjimams.
Kino režisierė Giedrė Žickytė prisiminė, kaip Mantas atsidūrė kino lauke – ryškiai ir netikėtai. „Jame buvo tiek paslapties, jis savo asmenybe nepaprastai visus traukė“, – sakė režisierė. Anot jos, Mantas traukė savo noru pažinti pasaulį, žmones, nieko nebijoti, savo empatija.
Banguolė Kvedaravičienė dėkojo visiems prisimenantiems ir sakė, kad ji dar negali kalbėti apie sūnų. Tik prisiminė Manto iš kažkokio pasaulio pasviečio atsiųstą žinutę: „…aš nežinau, ar pas jus dar švenčia Moters dieną, bet aš žinau, kad tai yra puiki proga pasakyti, kad aš Tave myliu.“
