
Vėlų vakarą, nurimus dienos emocijoms, sumigus vaikams – pokalbis apie šurmulio ir muzikos kupinas Veronikos Lansbergienės dienas. Savuosius mažylius gimdžiusi, auginusi, vaikščioti mokiusi Veronika sykiu ugdė ir svetimus vaikus. Juos mokė judėti, girdėti, jausti muziką ir šalia esančius, atėjusius į šokių namus.
– Tave įvardyti galima kaip žmogų, be kurio daugelis nebeįsivaizduojame Biržų kultūrinių renginių ir juose šokančios mūsų miesto jaunystės. Esi ne tik trijų nuostabių vaikų – Jorės, Upės ir Tūvio – mama. Tavo meilės ir šilumos pilni ne tik jūsų su Gailiumi, bet ir šokio namai „Pashok“. Kiek žvakučių uždegsite ant šitų namų gimimo dienos torto? Kada ir kur jas pūsite, o biržiečiai linkės ilgiausių metų?
– Šiais metais, rugsėjo 4-ąją, nuo šokio namų PASHOCK gimtadieninio tortuko pūsime jau 8 žvakutes. Nors planavome taip stipriai – su koncertu ir garsiu minėjimu – švęsti tik jubiliejus, šiemet išleisdama man labai brangią abiturientų laidą supratau, kad reikia švęsti kasmet.
– Garbingiausioje vietoje sodinami švenčių kaltininkų artimieji – gimdytojai ir augintojai. Arčiausiai savęs, aišku, sodinsi tuos, be kurių PASHOK nebūtų taip gražiai augęs.
Kas jie, tie patys svarbiausieji tavo ir PASHOK gyvenime? Ar tarp jų bus pagrindiniai rėmėjai ir palaikytojai – mažųjų lansbergiukų trijulės močiutės, seneliai ir, be abejo, tėtis? Kuriems iš jų, ne pinigais vertinant, daugiausiai kainavo į šokius panirusios Veronikos veikla?
– Atsakydama į klausimą apie brangiausius žmones, tai net abejoti negalima, kad tiek gyvenime, tiek PASHOCK veikloje neįsivaizduoju savęs be savo šeimos – vyro Gailiaus, vaikų, kurių gimimai atnešdavo naujų spalvų mano kūryboje. Man gyvenimas taip pat neįsivaizduojamas be mano ir Gailiaus tėvelių – mamytės ir tėtukai daug padeda su vaikais, kol aš šokdinu jaunąją biržiečių kartą. Tai čia tokie artimiausi žmonės man… Na, o PASHOK bendruomenė plati, nuolatos jaučiu palaikymą ne tik iš pačių šokėjų, bet ir jų šeimų, giminių, draugų.
Man asmeniškai tai yra labai svarbu, nes PASHOCK yra tarsi dar vienas mano vaikas, dalis manęs pačios… Tad kiekvienas komentaras apie šokio namus man tarsi tiesioginis komentaras apie mane.
O dėl mano gyvenimo kelio pasirinkimo tai… tėvams tai nieko nekainavo (juokiasi – red.). Nebuvo nei pinigų išleista, nei nervų sugadinta.
Stojau tik į vieną vietą ir tik į valstybės finansuojamą. Ir įstojau, ir stipendiją visus 4 metus gavau, ir baigiau puikiais pažymiais… Tad tėveliai tikrai didžiuojasi ir džiaugiasi, kad esu laiminga dirbdama savo svajonių darbą.

– Ar užverdama mokyklines duris galvojai, kad grįši į gimtuosius Biržus ir čia kursi savo šeimos namus?
– Baigdama mokyklą tikrai buvau įsitikinusi, kad grįšiu dirbti į Biržus. Gyvenimas buvo trumpam nubloškęs svetur, tačiau užsienyje ilgai neužsibuvau – labai ilgėjausi savų pušynėlių, upelių, senelių… Tad tikrai nesigailiu grįžusi ten, kur vaikystę praleidau ne tik aš, bet savo prisiminimus apie šitą brangią vietą turės ir mano vaikai.
– Nebuvo ištikęs jutimas, kad niekam čia neįdomi ir nereikalinga nei tavo veikla, nei tu pati?
– Dar kol kas nebuvo ištikęs toks jausmas, kad būčiau nereikalinga ar neįdomi. Mokinių šokių studijoje netrūksta, mokykloje taip pat jaučiu motyvaciją dirbti, esu gerbiama ir mylima. Tuo labai džiaugiuosi, tą be galo vertinu. Labai tikiuosi, kad šitaip išliks visada (šypsosi – red.).
– Ar meni nors kelis pačių pirmųjų savo šokių studijos šokėjų vardus?
– Tai žinoma, kad pamenu! 8 metai, tiesą sakant, ne tiek jau ir daug… Kai kurie iš dabartinių mano mokinių šoka nuo pat pat pat pirmos PASHOCK gyvavimo dienos! Tai, pavyzdžiui, paauglių komandoje šokantys Edgaras, Tėja, Smiltė, Gustė (džiugiai šypsosi red.). Pirmojoje laidoje buvo trumpai gyvavusi, bet labai šiltus prisiminimus kelianti paauglių – gimnazistų grupė. Iš jos viena šokėja tapo mano giminaite – ištekėjo už pusbrolio ir dabar abi auginam mažus berniukus. Labai keista, bet labai smagu!

– Kokią dovaną šokių namų bendruomenei norėtum gauti gimtadienio proga? O kokia tau asmeniškai būtų didžiausia dovana?
– Na… imsiu ir pasakysiu tokią nerealistišką dovaną, bet – tebūnie. Geriausia dovana PASHOCK kolektyvui, manau, būtų didesnė salė. Apie ją svajojam nuo pat veiklos pradžios, bet vis Biržuose nerandam tokios erdvės arba neišgalim susimokėti už nuomą. Tai aišku, kad tokia dovana būtų ideali mūsų tolimesniam augimui, klestėjimui, projektų įgyvendimui. Man asmeniškai irgi norėtųsi tiesiog vietos, kurioje tilptų tiek šokėjų, kiek yra norinčių šokti… O dabar stipriai turiu riboti norinčiųjų lankyti šokių pamokas skaičių.
– Prisimink pačius gražiausius žodžius, tavo išgirstus iš šokėjų ar jų tėvelių.
– Turiu prisipažinti, kad labai sunkiai priimu kritiką, ilgai pergalvoju, permąstau žodžius ar žinutes, kurias gaunu…
Tad labai vertinu bet kokį gerą, gražų žodį, pagyrimą ar tiesiog supratingą linksėjimą…
Tokio paties gražiausio žodžio gal ir neatsiminsiu, bet dabar viena mano mokinė yra pasakiusi, kad šoks su PASHOCK visą gyvenimą (šypsosi – red.). Tai čia man gražiausi žodžiai…
– O ko savo mamytei ir šokių mokytojai Veronikai linkėtų žodžių nepristinganti aštuonmetė Jorė?
– Jorė linki, kad visiems biržiečiams patiktų gatvės šokiai, kad visada būtų norinčių šokti ir kad mamytė nenustoti kurti daug šokių vienu metu (juokiasi – red.). O tai su metais darosi vis sunkiau ir sunkiau…
– Tegu pildosi Jorės ir visų tavimi besidžiaugiančiųjų linkėjimai. Dabar – tavo linkėjimai savo miestui.
– Ačiū už klausimus. Tai man buvo savotiška terapija (šypsena – red.).
Biržams ir biržiečiams linkiu dar daugiau kultūros, spalvingų, šokėjiškų, muzikalių dienų. Ir judėti.
Nebūtinai šokti, o tiesiog judėti ir būti laimingiems!
Visų lauksim mūsų šventėje!

