Rugsėjo mėnuo į Papilio miestelį atėjo su džiugesiu: katalikų Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia minėjo 90 metų jubiliejų.
1936 m. rugsėjo 20 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas konsekravo naująją miestelio bažnyčią, kuri buvo užbaigta statyti tuo metu kunigavusio Juozapo Bardišausko rūpesčiu. Lygiai po 90 metų, 2026 m. rugsėjo 20 d., sekmadienį, prie altoriaus stovėjo ir šventines mišias laikė Panevėžio vyskupas – Jo Ekselencija Linas Vodopjanovas OFM.
Kartu su Jo Ekselencija mišias aukojo vyskupo generalvikaras kun. Eugenijus Styra, Papilio parapiją administruojantis kun. Jonas Morkvėnas ir ilgametis, net 19 metų čia klebonavęs kun. Virgilijus Liuima.
Parapijiečiai ir šventės svečiai su jauduliu rinkosi į išpuoštą ir išgražintą bažnyčią. Juos pasitiko Papilio bendruomenės pirmininkės Simonos Žekonienės ir floristės Evelinos Vilemaitės-Juodelienės elegantiškai „aprėdytos“ paradinės durys. Įėjus į vidų, akį traukė tradiciniai, pasiilgti tujų vainikai (130 metrų!), kuriuos nupynė Skrebiškių moterys, suburtos Marytės Undzėnienės.
Altorių puošyba pasirūpino ilgametė bažnyčios prižiūrėtoja ir siela Gražina Kučinskienė, kuriai už nuopelnus garbingo 70-ojo gimtadienio proga Jo Ekselencija vyskupas L. Vodopjanovas mišių metu įteikė Jo Šventenybės popiežiaus Leono XIV apaštališkąjį palaiminimą.
Malonę melstis ir dėkoti jubiliejinėse mišiose lydėjo giesmės, giedamos ilgamečių bažnyčios „giedorkų“, pritariant vargonais grojusiai Vaidai Kvedarienei ir ypatingą nuotaiką fleitos garsais kūrusiai Sofijai Stambrauskaitei.
Šventės partneris buvo Biržų krašto muziejus „Sėla“.
Muziejininkė Aušra Lisinskaitė parengė parodą, kurioje nuotraukomis iliustravo 90 metų bažnyčios ir joje tarnavusių 14 kunigų gyvenimo įvykius. Po mišių muziejaus direktorė Edita Lansbergienė pratęsė parodos idėją paskaita apie pačią bažnyčios statybų pradžią, prasidėjusią nuo svajonės, nuo projektų užsakymų ir jų keitimų net jau pastačius bažnyčią, apie žmones, kuriuos likimas, apsukęs ratą, įdomiai sugrąžindavo įminti pėdsaką į Papilio bažnyčios istoriją.
Šventė įvyko aktyvių parapijiečių ir joms padėti neatsisakiusių, aukojusių aukas ir savo laiką žmonių dėka. Jubiliejaus pabaigoje visiems kartu ir atskirai buvo nuoširdžiai padėkota ir paprašyta Dievo malonių. Parapijos namuose šventės dalyvių laukė gausiai padengtas nuolatinės rėmėjos – kavinės „Romvida“ šeimininkės Audronės Vilimienės – stalas, Papilio folkloro ansamblis „Aguonėlas“, vadovaujamas Vigilijos Macienės, kapela „Sadūnai“, jos vadovas Ramūnas Lisinskas ir maloniai prisijungęs „Aukštaitis“ Pijus Gurskas, beje, Krikšto ir Pirmosios šv. Komunijos sakramentus gavę ne kur kitur, o Papilio katalikų bažnyčioje!
Susirinkusiųjų Agapėje laukė malonus siurprizas – čia kunigavusio charizmatiškojo gerb. kan. Stanislavo Krumpliausko sveikinimo laiškas:
Mieli Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijiečiai,
Ačiū už kvietimą dalyvauti Bažnyčios konsekravimo iškilmėje. Kvietimas, kad neužmiršote, mane nustebino ir nudžiugino, nes nemažą dalį savo aktyviausios kunigystės laiko praleidau su Jumis – tuokdamas šeimas, krikštydamas kūdikius, kasmet ruošdamas pirmajai išpažinčiai ir Šventajai Komunijai.
Gavęs paskyrimą iš vikaro būti dviejų parapijų – Papilio ir Kvetkų – klebonu, vykau į Papilį. Kilo baisi audra, kabėjo juodi debesys. Sunerimau, tačiau guodė mintis, nes su parapija buvau susipažinęs – vikaraudamas Biržuose pavadavau sergantį kan. Antaną Misevičių.
Nors buvo neramu dėl skirtingų konfesijų, tačiau reformatai buvo draugiški. Gražiai bendravome su kun. Reincholdu Moru.
Buvo problema dėl gyvenamosios vietos – prieš tai buvęs kunigas gyveno pas reformatus. Pasikeitus namo šeimininkams, reikėjo ieškoti kitos vietos. Ačiū parapijiečiams, suradusiems mažą namelį prie autobusų stoties ir poliklinikos.
Taip prasidėjo mūsų gyvenimas – pastoracija ir veikla. Visada jaučiau Jūsų šilumą ir nuoširdumą, nes buvote Dievą mylinti ir patriotiška parapija. Gausiai lankėte bažnyčią, ypač per Šv. Petro ir Povilo atlaidus. Procesijos buvo gausios – mamos noriai atvesdavo vaikus barstyti gėlių.
Prisimenu nuoširdžias talkas: vyrai šienaudavo šventorių, moterys grėbdavo ir džiovindavo žolę, šieną veždavo savo ožkytėms, plaudavo grindis, tvarkė bažnyčios vidų.
Buvote drąsūs, nors šalia apylinkė, kuri stebėjo visus, einančius į bažnyčią, ir nepatingėdavo pranešti Biržų Vykdomajam komitetui.
Čia susidūriau ir su baisiuoju uraganu Anatolijumi, kai net teko kviestis pagalbon vyrus, dirbančius pieninėje, kurie kabliais iš apačios sutvirtino bažnyčios stogą.
Čia kunigaujant prasidėjo istorinių pokyčių pradžia: Atgimimas. Sąjūdis. Džiaugiausi, kad atsivėrė durys Dievo žodžiui į mokyklą, turėjau tikybos pamokas. Iš Sibiro žmonės suskubo vežti artimųjų palaikus, kad palaidotų gimtinėje. Laidojau ir Afganistane žuvusius.
Buvo grąžinti sovietų nacionalizuoti parapijos namai, į kuriuos atsikėlęs gyventi vėliau pasiėmiau ir savo Tėvelius.
Net keliais autobusais vykome į Vilnių – ginti Parlamento, budėti prie Televizijos bokšto. Su Jumis važiavome ir į Baltijos kelią. Jaučiau palaikymą, geranoriškumą.
Visi džiaugėmės Jono Pauliaus II atvykimu į Lietuvą. Į Kryžių kalną, į mums skirtas vietas, vykome iš vakaro. Gavę Popiežiaus Palaiminimą, grįžome laimingi ir pakylėti.
Gausiai dalyvavote talkose, skirtose Skrebiškių koplyčios atšventinimui. Keliai tapo nepravažiuojami – užstatyti mašinų. Mieleišių koplyčios atidaryme šv. Mišias, kuriose dalyvavo ir reformatų kunigai, aukojęs Lietuvos kariuomenės kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas pasakė įspūdingą pamokslą.
Žurnalistų paskaičiavimu, susirinko apie 400 žmonių – katalikų ir reformatų. Buvo pagerbtas ir ten palaidotas Žalia Rūta (pirmasis Lietuvos kapelionas Adolfas Sabaliauskas).
Vyresnioji karta gerbė kunigus – tremtinius, ypač kun. Juozapą Bardišauską – Jo Dangiškojo Globėjo šventėje už jį buvo aukojamos Šv. Mišios.
Visada girdėjau esant problemą – padaryti kapines toje vietoje, kur ant lavonų buvo pastatyta gaisrinė, tualetai ir taros sandėliai.
Reikėjo spręsti klausimą, kaip žmoniškai palaidoti tuos, kurie buvo išniekinti, suguldyti prie bažnyčios šventoriaus tvoros artimųjų atpažinimui, o paskui sumesti į duobes ir užkasti šalia. Žuvusiųjų artimieji – katalikai ir reformatai – svarstė, kaip ir kur jiems padaryti kapines.
Ačiū Dievui, bendromis jėgomis kapines padarėme. Į jų pašventinimą suplaukė minios. Abiejose bažnyčiose skambant varpams, suėjo žmonės prie tos vietos, kur dabar stovi Kryžiai ir stela.
Gaila, kad dabartinė gaisrinė dar tebestovi ant žmonių kaulų.
Negalvojau, kad Papilyje teks išgyventi ir antrą Krikštą. Turbūt tie juodi debesys, važiuojant į Papilį, tai ir simbolizavo. Čia buvo pasikėsinta į mano gyvybę. Tada dar kartą įsitikinau Apvaizdos Globa. Ačiū Danutei Užkuraitienei, mane išgelbėjusiai. Tuo metu vyko didžiuliai darbai, norint buvusią ambulatoriją pritaikyti klebonijai – į darbus buvo suburta daug jaunimo.
Greit prabėgo čia dvylika kunigystės metų. Gražioje pedagogų apsuptyje švenčiau savo 50-metį, o paskui atsisveikinęs išvykau į Anykščius…
Vėliau buvo paskirtas kun. Lašinis, o mano darbus pratęsė kun. Virgilijus Liuima, kuriam irgi užteko visokių rūpesčių.
Dėkoju Viešpačiui ir visiems papiliečiams, čia esantiems ir Išėjusiems, už nuoširdumą, bendrystę. Tegu Dievas laimina Jūsų Gyvenimus, Jūsų Šeimas, o Išėjusieji tegu ilsisi Viešpaties Šviesoje.
Pagarbiai kan. Stanislovas
Agapės dalyviai, palydėti kan. St. Krumpliausko linkėjimų ir palaiminimų, rankos paspaudimu, pakalbinimu, prisiminimų pasidalinimais pamaloninti kun. Virgilijaus Liuimos, kartu maistu dalinęsi ir dainavę su Panevežio vyskupu Linu Vodopjanovu OFM, jo generalvikaru kun. Eugenijumi Styra ir kun. Jonu Morkvėnu, jautėsi pagerbti ir įgiję jėgų toliau tęsti parapijinį bei bendruomeninį gyvenimą su viltimi sulaukti bažnyčios 100-ojo jubiliejaus.
Aušra Lisinskaitė
