Buvęs ilgametis mokytojas ir mokyklos direktorius, neseniai pradėjęs 95-uosius gyvenimo metus, savo kasdienybę leidžia senelių globos namuose „Šiaurinė užuovėja“, kuriuose laikas slenka lėčiau, o dienos prisipildo tylaus dėkingumo. Ką reiškia žmogui, visą gyvenimą mokiusiam ir ugdžiusiam kitus, sustoti ir rasti ramybę naujoje gyvenimo atkarpoje? Kokios vertybės ir gyvenimo pamokos, išlaikiusios laiko išbandymus, mokytojui šiandien atrodo svarbios ir reikalingos mokyklai? „Šiaurės rytų“ pokalbis su buvusiu Biržų rajono mokyklų direktoriumi, mokytoju Viliumi Žeimiu.
– Gerbiamas mokytojau, pradėkime nuo to, kuo šiandien gyvenate, kas jums, be abejo, yra brangiausia – sūnų, vaikaičių, proanūkių.
– Ta prasme esu labai turtingas: turiu 4 anūkus, 5 proanūkius – 3 mergaites ir du vyriokus. Vyriausias mano sūnus Egidijus vedė garsaus lakūno šviesaus atminimo Vytauto Lapėno seserį Reginą, gyvena Pasvalyje, turi du sūnus: Gytį ir Rytį. Gytis gyvena Škotijoje, o Rytis savo gyvenimą kuria dar toliau nuo Lietuvos – Australijoje. Kartu su žmona jiedu augina berniuką ir mergaitę, mano proanūkius. Kitas mano sūnus Vitalijus gyvena Panevėžyje, laimingai vedė mokyklos laikų draugę Jūratę Navickaitę iš gretimos klasės. Jų vyresnysis sūnus Gediminas gyvena Vilniuje, turi dešimtmetį sūnų Rojų, o jaunesnysis Algirdas – Panevėžyje ir augina dvi dukras: 11 metų Mėtą ir 8 metų Žemuogę. Mūsų su žmona jaunylis sūnus Vilius buvo labai gabus, gerai mokėsi, bet susirgęs mirė jaunas. Kaip matote, ne veltui gyvenimą nugyvenau, kartu su sūnumis pasirūpinome Žeimių giminės tąsa.
Stasė Eitavičienė
Visą publikaciją skaitykite popieriniame spalio 16 d. penktadienio laikraštyje.
