PRISILIESTI PRIE JŪROS
Būtinas man ritualas.
Prisiliesti prie jūros, nors kartą per metus.
Ne tada, kai siaučia kaitra ir krašto pajūris nugultas poilsiautojų taip, kad nėra kur pastatyti kojos.
Prisiliesti prie jūros gražiausia, kai prasideda ruduo. Kai pirmi geltoni lapai ir vėsi rudens rasa pajūrio miškuose. Kai anksti rytą ar net vakare gali eiti paplūdimiu ir beveik nesutikti žmonių. Nes tada jūra tampa tavo, tik tavo „nuosavybe“, ir iš tiesų gali sutapti / kalbėtis / alsuoti su tuo amžinai banguojančiu vandenų hegzametru.
Prisiliesti prie jūros yra svarbu, nes galbūt iš jos mes ir esam atėję.
GROŽIO JAUSMAS
Man regis, daug žmonių per gyvenimą kažkaip praranda tą ypatingą dalyką – grožio jausmą.
Ypač vyresniame amžiuje, senstelėjus – vieniems lieka pilkas išgyvenimo / pragyvenimo kelias, buities našta; kiti vaikosi naudos. Nes grožis dažniausiai… nenaudingas.
Grožio jausmas nyksta. Sudyla, užmetamas kažkur sąmonės / pasąmonės gilumoje, tose pelkėse, kur per gyvenimą nuskęsta begalė puikių dalykų.
Nes grožio jausmą reikia puoselėti. Stebėti gamtos formų ir stichijų kaitą, visumą ir detales, ypač tas „nereikšmingas“ detales.
Grožio jausmas nyks, jei nuolat neskaitysi meninio žodžio tekstų, nesidairysi po vizualinius menus galerijose ir internete, neklausysi vis naujos muzikos – nesvarbu – ar klasikos, ar klasikinio roko, liaudies dainų ar pankų metalo.
Kaip sportininkas treniruoja kūną, man regis, reikia nuolat treniruoti ir grožio jausmą. Kita vertus, yra žmonių, kurie gimė be to jausmo ir dažnai jokios treniruotės jiems nepadės, tačiau ne apie juos šis trumpas tekstukas.
Apie tuos, kurie galbūt giliai paslėpę tą grožio jausmą ir dar turi viltį jį prikelti.
ATMINTIS YRA VARTAI
Kartais esi vargšas
kurs be vilties beldžia
į tuos stipriausius
pasaulio vartus
o jie neatsiveria
o kartais
o kartais jie patys – netikėtai
nutiesia taką ten kur manei
kad niekad nebuvai
net negalėjai būti
