Biržietė pedagogė 52 metų Inga Arlikevičienė – jau daugelį metų yra neatsiejama nuo Lietuvos šaulių sąjungos veiklos ir renginių. Jos globa bei mokymais užaugo jau ne viena jaunųjų šauliukų karta.
Kadaise mamos pavyzdžiu pasekė ir dukra – 28 metų Agnė Arlikevičiūtė. Šauliai jos gyvenime atsirado dar paauglystėje. O dabar Agnė yra jaunųjų šaulių būrio vadovė.
ŠR kalbėjosi su mama ir dukra apie giminės patriotizmą, pas šaulius atvedusį kelią, sutiktus žmones, įgytas patirtis.
Neeilinio šaulio anūkė
„Mano senelis Eduardas Valintėlis Nepriklausomybės metais buvo Kupreliškio šaulių kuopos vadas“, – sako Inga Arlikevičienė apie giminės gyslomis tekantį patriotizmo, ištikimybės šaliai ir greta esantiems žmonės šaknis.
Pasak Ingos, jos seneliai Akvilina ir Eduardas buvo drąsūs ir kitus užjaučiantys žmonės. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Valintėlių šeima apdovanota už pasiaukojantį elgesį, galėjusį kainuoti tėvų ir vaikų gyvybes. Jie gelbėjo po žudynių Pakamponyse košmaro gyvą likusį žydą, slėpė armėnų tautybės žmones.
Abu Ingos tėvai – iš Papilio krašto kilę Rimantas ir Genovaitė Valintėliai – taip pat pavyzdys dukrai Ingai ir anūkams. Ypatinga meile gimtajai šaliai ir pilietiškumu pasižymintis R.Valintėlis Sausio 13-ąją buvo Laisvės gynėjų gretose, yra nuolatinis valstybės švenčių dalyvis.
„Šeimos pavyzdys mane išmokė jausti pagarbą žmonėms, meilę artimiesiems ir ugdė patriotiškumą“, – sako I. Arlikevičienė. Pedagogė ir jaunųjų šaulių ugdytoja savo tėveliams labiausiai dėkinga ir už gyvenimo pamokas.
„Už tai, kad jie išmokė, jog dirbant ir įdedant pastangų galima viską pasiekti“, – sako ji.
– Inga, kaip tapote Šaulių sąjungos nare?
– 2006 metais „Atžalyno“ mokykloje vyko šaudymo iš pneumatinio šautuvo varžybos. Jas organizavo Panevėžio 5 – osios rinktinės šauliai ir buvęs rinktinės vadas Vytautas Indreliūnas. Rinktinės vadas pasiūlė padirbėti šaulių vasaros stovykloje. Taip susipažinau su šaulių organizacija.
Kartu su Rasute Baltiene, kuri vėliau tapo Biržų kuopos vade, priėmėme sprendimą pradėti šaulių veiklą ir Biržuose, todėl kartu kibome į darbus.
– Ilgą laiką šaulių sąjungos bazė buvo Biržų „Atžalyno“ mokykla. Kokios aplinkybės tai lėmė?
– Buvau „Atžalyno“ mokyklos mokytoja, todėl pagalvojome, kad būtent mokykla yra puiki vieta pradėti šaulių veiklą.
Tai buvo tinkamas sprendimas, nes daugiausia vaikų, kurie pradėjo lankyti jaunųjų šaulių būrelį, buvo iš šios mokyklos.
„Atžalyne“ turėjau labai stiprų palaikymą iš čia tuo metu dirbusių direktoriaus pavaduotojų Irutės Varzienės ir Danutės Laumienės, direktorės Reginos Mauragienės.
Nors šiuo metu pagrindinė susirinkimo vieta jau nebėra mokyklos kabinetas, tačiau niekada neatsisako pagelbėti dabartinis mokyklos direktorius Vaidotas Butkevičius ir jo pavaduotoja Ledrūna Petrulionienė. Todėl šioje mokykloje vis dar esame dažni svečiai.
– Esate vadovė, kuri pastebi kiekvieną vaiką – jam pataria, pagelbėja, pastebi, jeigu sunku. Kas padėjo įgyti tokias savybes?
– Didžiąją dienos dalį praleidžiu apsupta įvairaus amžiaus vaikų – tai natūralu, juk esu mokytoja. Per ilgą darbo patirtį išsiugdė savybės pastebėti, kada vaikai jaučiasi blogai, kada jie yra laimingi, kada jiems reikia pagalbos ar patarimo. Tai labai padeda būnant ir jaunųjų šaulių būrelio vadove.
Bėgant laikui kiekvieną vaiką imi pažinti artimiau, matai, kaip vaikai bendrauja tarpusavyje, todėl stengiesi kiekvienam padėti, jeigu iškyla problemų ar nesutarimų.
– Jūsų manymu, kas svarbiausia bendraujant su vaikais ir paaugliais?
– Abipusis supratimas. Labai svarbu suprasti, ko vaikai nori ir tikisi, bei paaiškinti, ko tikimasi iš jų. Abipusis supratimas padeda išlaikyti gerus santykius su vaikais ir taip pat išlaikyti jų susidomėjimą vykdoma veikla.
– Kaip pas šaulius atsidūrė jūsų dukra Agnė?
– Įkūrus jaunųjų šaulių būrelį norėjosi viską perduoti ne tik kitiems, bet ir savo vaikams. Nors manieji – Agnė ir Lukas – buvo dar gana maži, tačiau visada laiką leido ir keliavo kartu su tuo metu būrelį lankiusiais vaikais. Todėl po kurio laiko Agnė kartu su dalimi savo klasės draugų aktyviai įsitraukė į jaunųjų šaulių būrelio veiklą.
– Agne, ar visa, kas susiję su šauliais, prasidėjo nuo judviejų noro būti kartu su mama? O kas jums pačiai labiausiai patiko pas šaulius, su kuriais užaugote iki būrelio vadovės?
– Taip, viskas prasidėjo, kai dar buvau vaikas. Mamai tapus Lietuvos šaulių sąjungos nare ir ėmus dirbti su vaikais prasidėjo įvairūs užsiėmimai, stovyklos, išvykos. Todėl, kur keliavo mama, ten keliavome ir mes su broliu.
Sulaukus amžiaus, kai galėjau tapti jaunąja šaule, jau nebuvo jokių abejonių, kad ja būsiu. Be viso to, ko mokėmės, vienas svarbiausių dalykų man buvo draugai – panašiai mąstantys ir jungiami panašių pomėgių, interesų.
Vienas labiausiai laukiamų dalykų visada būdavo vasaros stovyklos, į kurias susirinkdavo visos Panevėžio apskrities jaunieji šauliai. Kiekviena vasara atnešdavo ne tik naujų nuotykių, įspūdžių, bet ir naujų draugų.
Šaule esu iki šiol, nes tai yra veikla, miela širdžiai.
Dabar kartu su mama esu jaunųjų šaulių būrelio vadovė. Tad nuo mažens neatskiriama mano gyvenimo dalimi buvę šauliai tapo dar artimesni. Dabar turiu prisiimti atsakomybę ir stengtis jauniesiems šauliams suteikti tiek žinių ir smagaus laiko, kiek kažkada pati patyriau.
– Kokias studijas baigėte? Ar neplanavote pasirinkti karinės tarnybos?
– Esu baigusi teisės ir valdymo bakalauro bei civilinės ir verslo teisės magistro studijas.
Buvau nusprendusi, kad noriu sieti savo gyvenimą su teise, todėl apie karinės tarnybos pasirinkimą nesvarsčiau. Man artimesnis yra buvimas Lietuvos šaulių sąjungoje, ir, kai tik studijų metu galėdavau, visada stengdavausi dalyvauti šaulių veikloje.
Daugelį metų buvimas šaulių gretose metų išugdė savybes, labai padėjusias studijų metais. Studijuoti teisę nėra lengva, todėl siekiant aukščiausių rezultatų labai svarbu buvo būtent disciplina, susikaupimas ir maksimalus pastangų įdėjimas dėl galutinio tikslo.
Studijos suteikė naujų žinių ir išsilavinimą, praktika padėjo surasti darbo vietą, todėl jau nuo bakalauro studijų baigimo dirbu pagal specialybę. Kartu vis dar esu ir Lietuvos šaulių sąjungos dalimi.
– Ar nebuvo minčių išvykti į užsienį?
– Niekada per daug apie tai nesvarsčiau. Man patinka gyventi Lietuvoje. Čia yra mano šeima, draugai, pomėgiai. Visada smagu pamatyti kitas šalis, bet apie gyvenimą kitur negalvoju.
– Esate dirbusi teisme, dabar – transporto saugos administracijoje. Ar kolegos žino apie Jūsų veiklą šaulių sąjungoje? Kaip į tai reaguoja?
– Taip, šiuo metu dirbu Lietuvos transporto saugos administracijoje. Kolegos žino, kad esu šaulė. Vienos iš valstybinių švenčių proga esame organizavę renginį, kurio metu kolegoms pristačiau, kas yra Lietuvos šaulių sąjunga, ką veikiame ir kuo gyvename.
Iš kolegų sulaukiu tik palaikymo ir susižavėjimo veikla, kuria užsiimu.
– Kas iš šaulių vadovų ar kariškių jums ypač imponuoja?
– Labiausiai imponuojančiais laikau žmones, nuo kurių viskas ir prasidėjo – tai yra mama ir tuo metu buvusi Biržų kuopos vadė Rasutė Baltienė. Tai moterys, kurios man dar būnant vaiku vedė teisingu keliu ir užaugino kaip asmenybę.
– Kokią įsivaizduojate savo ateitį?
– Niekada negalime žinoti, kaip pasisuks keliai ir kur jie nuves, bet manau, kad ateityje ir toliau derinsiu darbą su Lietuvos šaulių sąjungos vykdoma veikla.
Mykolas Kutka
